Konferencijoje dalyvavo Seimo nariai, ministerijų, kitų valstybės institucijų, savivaldybių, apskričių, sodininkų bendrijų, įmonių atstovai. Pradėdamas konferenciją Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas pasveikino susirinkusiuosius panorusius aptarti labai aktualias sodininkų bendrijų problemas ir atkreipė dėmesį, kad šiomis dienomis Seimas priėmė Sodininkų bendrijų įstatymo pataisas, kurios leis efektyviau valdyti bendrijas. Tačiau jis pastebėjo, kad bendrijos susiduria su daug ir įvairių problemų, priimtoms įstatymo pataisoms jų neišsprendžia. J.Šimėnas iškėlė klausimą kokia sodininkų bendrijų paskirtis šiuo metu – ar jos skirtos žemės ūkio produkcijai auginti ar rekreacijai, ar gyventi tam tikroje teritorijoje?

Seimo narys V.Grubliauskas pasidžiaugė Seimo priimtomis Sodininkų bendrijų įstatymo pataisomis, kuriomis sumažintas pakartotinio bendrijos narių susirinkimo kvorumo reikalavimas, kas užtikrins sprendimų priėmimą didelėse bendrijose.

            Pirmąjį pranešimą apie "Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų plėtojimo užtikrinimą sodininkų bendrijose“ perskaitė Aplinkos ministerijos Komunalinio ūkio departamento direktorius Rimgaudas Špokas. Pranešėjas atkreipė dėmesį, kad pagal Europos Sąjungos “Baltąją knygą” teikti atliekų tvarkymo paslaugas yra savivaldybių funkcija. Pagal priimtus teisės aktus savivaldybė – pagrindinė institucija, atsakinga už komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą ir tinkamą jos funkcionavimą visoje savivaldybės teritorijoje, įskaitant ir toje teritorijoje esančias sodininkų bendrijas. Taigi sodininkai yra tokie patys atliekų turėtojai kaip ir kiti asmenys, tačiau organizuojant atliekų tvarkymo sistemas sodininkų bendrijos dažnai pamirštamos ir tai sudaro sąlygas teršti aplinką. Savivaldybių institucijos privalo: užtikrinti galimybę gauti kokybišką atliekų tvarkymo paslaugą; ­užtikrinti atliekų surinkimo, įskaitant ir jų rūšiavimo, priemones;­ parinkti ar dalyvauti parenkant konteinerių stovėjimo vietas;­ nuolat informuoti vartotojus (ir sodininkų bendrijų narius) apie komunalinių atliekų tvarkymo sąlygas ir pasikeitimus, organizuoti susitikimus bendrijoms kylančioms problemoms spręsti; ­nuolat kontroliuoti, kaip laikomasi nustatytų reikalavimų.

           Pranešėjas pažymėjo, kad pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą ir Vietos savivaldos įstatymą savivaldybės yra atsakingos ir už gyventojų aprūpinimą geriamuoju vandeniu. Savivaldybių institucijos privalo planuoti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrą – rengti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planus - ieškoti infrastruktūros plėtrai finansavimo būdų (ES ar biudžeto parama, savivaldybių lėšos, ES fondai ar kt.)‏. Priimtuose dokumentuose įtvirtintas reikalavimas, kad iki 2015 metų ne mažiau kaip 90 procentų gyventojų turi gauti geriamojo vandens tiekimo paslaugas, tačiau šiuo metu jų negauna apie 850 tūkst. gyventojų. R.Špokas pažymėjo, kad šalyje yra apie 300 tūkst. šulinių, iš kurių apie 90 procentų – užteršti ir juose esantis vanduo netinkamas maisto ruošimui. Nuotekų tvarkymo paslaugos teikiamos taip pat tik apie 66 procentams gyventojų. Vietos savivaldybių institucijos iki 2008-07-30 turėjo išskirti viešojo vandens tiekimo teritorijas ir daugumoje savivaldybių tai atlikta. R.Špoko nuomone Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme aiškiai nurodyti visi reikalingi žingsniai užtikrinant geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą, tačiau jį privalo organizuoti savivaldybės su vandens tiekimo įmonėmis, kurios turėtų investuoti į infrastruktūros kūrimą, o Europos Sąjungos lėšos galėtų būti papildomomis. Prelegento manymu, savivaldybės išduodamos leidimus gyvenamųjų namų statybai sodininkų bendrijų teritorijose, turėtų užtikrinti ir tinkamas gyvenimo sąlygas jose – atliekų tvarkymą, geriamojo vandens tiekimą, nuotekų valymą.

Aplinkos ministerijos teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento vadovas Jonas Jakaitis pranešime “Sodininkų bendrijų integravimo į gyvenamųjų teritorijų infrastruktūrą perspektyvos” pažymėjo, kad šiuo metu nėra vykdomas sodininkų bendrijų veiklos išsamus monitoringas ar tyrimai, todėl pateikiami duomenys gali būti netikslūs. J.Jakaitis atkreipė dėmesį, kad bendrijų vystymąsi reikėtų nagrinėti Europos kraštovaizdžio konvencijos, Leipcigo chartijos, “Žaliosios knygos”, Europos Sąjungos direktyvų, darnaus vystymosi strategijos požiūriu. Pranešėjo nuomone, sodininkų bendrijos – tai sovietinės epochos reliktas. Atkūrus nepriklausomybę sodininkų bendrijų teritorijos pradėjo stichiškai virsti gyvenamosiomis teritorijomis, planuojant bendrijų teritorijas nebuvo planuojami pakankamo platumo keliai, neužtikrinti priešgaisrinės apsaugos reikalavimai. Sodininkų bendrijų teritorijos planuotos rekreacijai, o ne gyvenimui, todėl nebuvo numatytos vietos infrastruktūros tiesimui. 2008 m. buvo pakeistas Sodininkų bendrijų įstatymas įteisinant gyvenamųjų namų statybą bendrijų teritorijose. Šiuo metu bendrijų teritorijose apie 80 procentų statybų vykdoma pagal Statybos įstatymą, o likusios – supaprastinta tvarka. J.Jakaitis atkreipė dėmesį, kad bendrijos veikia žemės ūkio paskirties žemėje, tačiau žemės ūkio veikla miestuose nevystoma. Jo manymu, sodininkų bendrijų teritorijos galėtų būti konvertuojamos į gyvenamąsias teritorijas, tačiau tai yra sudėtingas procesas ir užims daug laiko. J.Jakaitis pažymėjo, kad bendrijų teritorijų tvarkymas turėtų prasidėti nuo savivaldybių bendrųjų planų sprendinių rengimo, nes juose numatoma teritorijų vystymo politika. Aktualiausias sodininkų bendrijų pertvarkymas yra Vilniaus mieste, nes jos yra miesto teritorijoje, tačiau yra problemų su kalvotų, ežeringų vietovių aplink Vilnių planavimu, nes šios teritorijos buvo orientuotos į trumpalaikį naudojimą, o ne į gyvenimą visus metus. Pranešėjas nurodė, kad sodininkų bendrijų teritorijų gyventojai yra savivaldybių teritorijose, todėl jos atsakingos už geriamąjį vandenį, nuotekas, gatvių infrastruktūrą ir t. t. Valstybė turėtų nustatyti tam tikrus urbanistinės politikos metmenis, skatinti aktyvų gyventojų bendruomenių vaidmenį, modernizuoti bendrijas, kompleksiškai planuoti teritorijas, paimti žemę visuomenės poreikiams ar nustatyti servitutus reikalingos infrastruktūros kūrimui.

Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento Projektavimo normavimo skyriaus vedėjas Dangyras Žukauskas pranešime “Statybos teisės aktai ir dažniausiai pasitaikantys pažeidimai” nurodė, kad statinių statybą sodininkų bendrijų teritorijose reglamentuoja Sodininkų bendrijų įstatymas, Statybos įstatymas ir Civilinis kodeksas. Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad pastatai sodininkų bendrijų teritorijoje turi būti statomi ne mažesniu kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, tačiau visais atvejais – kad jie nedarytų žalos kaimyninio sklypo naudotojui. Mažesniu atstumu pastatai gali būti statomi esant rašytiniam kaimyninių sodo sklypų savininkų susitarimui. Praėjusį rudenį Seimui priėmus įstatymo pakeitimus, buvo nustatyta, kad asmenys, mėgėjiško sodo teritorijoje įsigiję sodo sklypą, nekeisdami pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, nuosavybės teise ar kitomis teisėmis valdomame sodo sklype gali statyti ar rekonstruoti Statybos įstatymo nustatyta tvarka parengę projektą ir gavę statybos leidimą, – vieną vienbutį gyvenamąjį namą ir vieną jo priklausinį, o be statybos leidimo – sodo namą, sodo baldus ir mažosios architektūros bei smulkius rekreacinės paskirties statinius. Pranešėjas atkreipė dėmesį į Statybos įstatymo 6 straipsnio nuostatą pagal kurią mėgėjiško sodo teritorija turi būti tvarkoma taip, kad prireikus į ją galėtų patekti atlikdami pareigas priešgaisrinės saugos, policijos, greitosios pagalbos ir kitos specialiosios tarnybos. Įstatymo 28 straipsnyje nurodyta, kad valstybės institucijos ir savivaldybės vykdo viešąjį bendrijų teritorijų administravimą, statinių statybos kontrolę ir viešosios tvarkos priežiūrą. D.Žukauskas pažymėjo, kad sodo namui statybos leidimas nereikalingas, tačiau reikalingi kiti dokumentai nurodyti Aplinkos ministro patvirtintame statybos techniniame reglamente “Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai”. Prelegento manymu daug problemų praktikoje atsiranda dėl teisės aktų nežinojimo, pvz. negaunamas bendrasavininkių sutikimas rekonstruoti gyvenamąjį namą. Dar viena problema – tai žemės sklypų tikslių kadastrinių matavimų nebuvimas. Dėl šios priežasties statiniai dažnai pastatomi už savo sklypo ribų, ne vietoje tveriamos tvoros, kyla ginčai tarp kaimynų. Pranešėjas informavo, kad už sankcijų taikymą nelegalioms statyboms yra atsakingos apskričių viršininkų administracijos. Pranešėjo manymu, jei žemės sklypų ribos “persidengia”, statiniai yra pastatyti svetimoje žemėje, tai šiuos klausimus turėtų spręsti žemės savininkai, o jiems nesutarus – teismas.

Aplinkos ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo departamento direktorė Vilma Slavinskienė skaitydama pranešimą “Sodininkų bendrijų galimybės pasinaudoti Europos Sąjungos finansavimu“ atkreipė dėmesį, kad šiuo metu Europos Sąjungos paramos prioritetai yra nuotekų ir vandentiekio tinklų renovavimas ir plėtra; nuotekų valymo įrenginių renovavimas ir statyba; vandens gerinimo įrenginių rekonstravimas ir statyba. Paramos projektų finansavimui numatoma skirti iki 1 487 748 839 Lt, valstybės projektų sąraše paskirstyta 1 300 143 000 Lt lėšų. Nepanaudotų lėšų likutis yra 187 605 839 Lt. Nepanaudotas lėšas vėlesniame etape planuojama investuoti į mažąsias gyvenvietes (iki 2000 gyventojų). Norint gauti Europos Sąjungos lėšas reikalingas kreipimasis, kurį turi pateikti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonė arba savivaldybės administracija, techninio projekto parengimas ir privalomas nuosavas 5 procentų indėlis. Iniciatyva galėtų atsirasti iš pačių sodininkų bendrijų. Įgyvendinant projektus, finansuojamus pagal 2007–2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priemonę „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra“ sprendimą dėl objektų finansavimo priima savivaldybė arba vandenų įmonė. Pranešėja atkreipė dėmesį, kad pagal Europos Sąjungos  dokumentus  nėra svarbu miesto ar kaimo sodininkų bendrijai skiriama parama, nes vandentvarkos ūkis privalo būti sutvarkytas visoje šalyje, juose nėra apribojimų dėl vietovės gyventojų skaičiaus, neišskiriamos bendruomenės ar bendrijos.

Žemės ūkio ministerijos kaimo plėtros departamento Alternatyviosios veiklos priemonių koordinavimo skyriaus vyriausioji specialistė Jolanta Vaičiūnienė savo pranešime “Parama kaimo gyventojams ir kaimo vietovių infrastruktūrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programą” atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjungos paramos kaimui lėšų šaltiniai 2007-2013 metais yra:

1) ES struktūriniai fondai - Sanglaudos veiksmų skatinimo programos priemonė “Prielaidų spartesnei ūkinės veiklos diversifikacijai kaimo vietovėse sudarymas“ – 408 mln. Lt (atsakinga – Vidaus reikalų ministerija (VRM));

2) Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai (EŽŪFKP) - Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonė ,,Kaimo atnaujinimas ir plėtra” (atsakinga - Žemės ūkio ministerija (ŽŪM). Pagal LEADER programą – 256 mln. Lt iš lėšų, skirtų vietos plėtros strategijoms (VPS) įgyvendinti; skirta– 69 mln. Lt.

Pranešėja pažymėjo, kad ES parama skiriama ekonomikos augimo veiksmų programos priemonei „Savivaldos transporto infrastruktūros modernizavimas ir plėtra“: apšvietimo, šaligatvių, aikštelių, pėsčiųjų ir dviračių takų, privažiuojamųjų kelių sutvarkymas (atsakinga – Susisiekimo ministerija); Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priemonė “Vandens tiekimo ir nuotekų valymo sistemų renovavimas ir plėtra” (atsakinga – Aplinkos ministerija). Atkreiptas dėmesys, kad pagal Europos Sąjungos teisės aktus “kaimo vietovė” – kaimas, miestelis ar miestas, kurio gyventojų skaičius neviršija 6 000 gyventojų, išskyrus savivaldybės centrą, todėl galimybės kreiptis dėl paramos yra sudarytos gana plačios. Remiama veikla yra viešosios infrastruktūros sutvarkymas ir (arba) sukūrimas, vandentvarka - drenažo sistemų, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų įrengimas ar atnaujinimas (Leader metodu - kaimo vietovėse iki 300 gyventojų, planavimo būdu – iki 500 gyventojų); vandens gerinimo, geležies šalinimo sistemų įrengimas ar atnaujinimas (Leader metodu ir planavimo būdu -  kaimo vietovėse iki 500 gyventojų). Pastarasis metodas išsiskiria tuo, kad priimant sprendimus dėl lėšų paskirstymo projektams dalyvauja ir vietos bendruomenės.

Žemės ūkio tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento Žemės reformos skyriaus vyriausioji specialistė Loreta Dovidauskienė perskaitė pranešimą „Mėgėjiškų sodų teritorijų žemės sklypų pardavimas ir paskirties keitimas“. Jame buvo atkreiptas dėmesys, kad pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį mėgėjiško sodo teritoriją sudaro sodininkų naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą. Pasitaiko atvejų, kai bendrijos teritorija neteisėtai išsiplečia valstybinės žemės sąskaita. Mėgėjiško sodo teritorijoje naudojami valstybinės žemės sklypai turėtų būti parduodami ir išnuomojami pagal sodo suplanavimo projektą, o žemėtvarkos projektas arba detalusis planas rengiamas visai mėgėjiško sodo teritorijai arba tai mėgėjiško sodo teritorijos daliai, kurioje formuojami ar pertvarkomi valstybinės žemės sklypai.

            Loreta Dovidauskienė atkreipė dėmesį, kad bendrijų nariai ir kiti asmenys turi teisę pirkti mėgėjiško sodo teritorijoje esančius valstybinės žemės sklypus, kurių pagal mėgėjiško sodo teritorijos žemėtvarkos projektą ar mėgėjiško sodo teritorijos detalųjį planą neįmanoma suformuoti atskirais individualiais mėgėjiško sodo sklypais ir atliekamos žemės nenumatoma naudoti sodininkų bendrijos bei visuomenės poreikiams. Pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalį tais atvejais, kai keičiant ar papildant mėgėjiško sodo teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą atskiro žemės sklypo neįmanoma suformuoti ir atliekamos žemės nenumatoma naudoti sodininkų bendrijos bei visuomenės poreikiams, ji ne aukciono būdu pirmiausia parduodama sodų sklypų, kurie tiesiogiai ribojasi su parduodamu sklypu, savininkams, o jeigu šie atsisako – kitiems sodų sklypų savininkams uždaro aukciono būdu arba, jeigu jis neįvyksta - atviro aukciono būdu. Sodininkų bendrijos taip pat turi teisę išsinuomoti ar pirkti bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, naudojamus rekreacijai ir kitoms reikmėms. Prelegentė pažymėjo, kad kai kurie sodininkų bendrijų pirmininkai išrašinėja pažymas dėl valstybinės žemės naudojimo, tačiau tai yra neteisėti dokumentai.

Formuojant naujus žemės sklypus, mėgėjiškų sodų žemės sklypai ir sodininkų bendrijų bendro naudojimo žemė priskiriama žemės ūkio paskirties žemei. Šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis keičiama (statinių statybai ir kitai veiklai plėtoti) žemės savininkų, ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu tik pagal detaliuosius planus, kurių rengimo tvarką nustato Aplinkos ministerija. Pranešėja nurodė, kad žemės savininkas naudoti žemę kitai paskirčiai, negu buvo nustatyta žemę įsigyjant nuosavybėn, gali tik apskrities viršininkui priėmus sprendimą pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kadastrų ir geodezijos departamento direktorius Saulius Urbanas pranešime „Mėgėjiškų sodų teritorijų žemės sklypų kadastro duomenų nustatymas ir žymėjimas Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje“ pažymėjo, kad šiuo metu esantys sodininkų bendrijų teritorijų planai yra netikslūs, todėl atsiranda klaidos darant kadastrinius matavimus ir planuojant teritoriją. Pranešėjas atkreipė dėmesį, kad darant matavimus turi būti statomi riboženkliai, kurie gali būti fotografuojami. S.Urbanas kaip svarbų dokumentą nurodė ribų paženklinimo aktą, kurį pasirašo gretimų žemės sklypų savininkai ir kuris jiems yra privalomas.

 

Pabaigoje S.Urbanas pasiūlė atlikti sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypų Nekilnojamojo turto kadastro duomenų nustatymą; sodininkų bendrijos pirmininkui dalyvauti ženklinime užtikrinant bendrojo naudojimo žemės ribų atitikimą teritorijų planavimo dokumentams; vykdyti kompleksinį (sklypų grupės) Nekilnojamojo turto kadastro duomenų nustatymą; teikti informaciją apskrities viršininko administracijai (žemėtvarkos skyriui) dėl matininkų veiklos pažeidimų.

 

Sveikatos ministerijos Visuomenės sveikatos departamento Visuomenės sveikatos priežiūros skyriaus vedėja Rita Sketerskienė skaitydama pranešimą „Sodininkų bendrijų veikla ir visuomenės sveikata“ nurodė, kad ministerijos kompetencija reguliuojant sodininkų bendrijų veiklą nėra plati ir yra susijusi su sanitarinių apsaugos zonų reglamentavimu, statinio projektavimo sąlygų nustatymu, statinio projekto derinimu Nuolatinėje statybos komisijoje, dalyvavimu statinį pripažįstant tinkamu naudoti. Pranešėja pažymėjo, kad šiuo metu sanitarinės apsaugos zonos  sodininkų bendrijose nėra įteisintos teritorijų planavimo dokumentuose, todėl kyla praktinių problemų. Taip pat didelė problema – šachtiniai šuliniai esantys bendrijų teritorijose, kuriuos pranešėja įvertino kaip “tiksinčią bombą”.

Ūkio ministerijos Energetikos vystymo skyriaus vyriausias specialistas Antanas Kartunavičius atstovaujantis Ūkio ir Energetikos ministerijas skaitė pranešimą “Dėl kokybiškos elektros energijos klausimų sprendimų“. Pranešėjo manymu, elektros energija, tiekiama sodininkų bendrijoms yra kokybiška, tačiau problemos atsiranda ties sodininkų bendrijų ir elektros energijos tiekėjo elektros įrenginių atsakomybės riba. A.Kartunavičius nurodė, kad bendrija gauna elektros energiją kaip vartotojas ir vėliau ją paskirsto sodininkams. Sovietiniais laikais kurtos bendrijos buvo rekreacinio pobūdžio, įdiegti elektros energijos galingumai nėra dideli, todėl vienu metu sujungus elektrą naudojančius prietaisus nukenčia energijos kokybė, ypač tolimesniuos sodininkų bendrijų teritorijų taškuose. Atkreiptas dėmesys, kad šiuo metu elektros energija sodininkų bendrijoms tiekiama su 5 procentų nuolaida, tačiau bendrijos sutaupytų lėšų tinklų renovavimui nekaupia. Šiuo metu AB “Rytų skirstomieji tinklai” yra išpirkę 133 sodininkų bendrijose esančius elektros tinklus, AB “Vakarų skirstomieji tinklai” – 17 sodininkų bendrijų esančius elektros tinklus. Probleminių elektros energijos tinklų yra išpirkta daug, tačiau kai kurios sodininkų bendrijos, turėdamos minėtą nuolaidą tiekiamai elektros energijai, nerodo iniciatyvos dėl tinklų išpirkimo. Pranešėjas informavo, kad ministerijoje yra parengtos elektros įrenginių išpirkimo tvarka, kurioje numatoma, kad įrenginių vertę nustatys nepriklausomi turto vertintojai pagal Turto ir verslo pagrindų įstatymo nuostatas. A.Kartunavičius atkreipė dėmesį, kad pagrindinės problemos yra susijusios su elektros įrenginių nuosavybės klausimu.

LEO LT atstovas Arūnas Markevičius informavo, kad elektros energijos perdavimo tinklai yra pasenę, pritaikyti 1-2 kw elektros energijos tiekimui, todėl vartotojams naudojant šiuolaikinius elektros prietaisus, jie negali atlaikyti. Norint perduoti elektros įrenginius  tinklų operatoriui reikia parengti atitinkamus dokumentus, todėl procesas yra gana ilgas.

Sodininkų bendrijų asociacijos pirmininkas Eidigintas Germanavičius kalbėdamas “Pagrindinės sodininkų bendrijų problemos” pasiūlė sudaryti kompetentingą komisiją kokybiškos elektros energijos tiekimo sodų bendrijose klausimu. Jis atkreipė dėmesį, kad nors sodininkų bendrijos yra savivaldybių bendruomenės nariai, pastarosios aktyviai neremia bendrijų, nepadeda joms pasinaudoti Europos Sąjungos lėšomis gerinant savo infrastruktūrą. Pranešėjas atkreipė dėmesį, kad bendrijos susiduria su daugybe teisės aktų, reguliuojančių gyvenamųjų namų, sodo namų, infrastruktūros statybą, teritorijų planavimą ir kt. Juos taikant praktikoje iškyla daug neaiškumų. Todėl prašome apsvarstyti galimybę parengti specialų leidinį, kuriame būtų išdėstyti pagrindiniai teisės aktai (jų komentarai) reguliuojantys šiuos klausimus, taip palengvinant bei darant efektyvesnį sodininkų bendrijų valdymą. E.Germanavičiaus manymu, reikėtų tikslinti teisės aktų nuostatas, susijusias su sodo namo naudojimu, nes atitinkamai jį įrengus, jis tampa gyvenamuoju namu. Pranešėjas pasiūlė įteisinti tam tikras teisines priemones, kad sodininkų bendrijų pirmininkai galėtų įtakoti su sodininkus, pažeidžiančius teisės aktų reikalavimus.

 Lietuvos sodininkų draugijos pirmininkas Vladislovas Butkevičius pranešime atkreipė dėmesį, kad sodininkų bendrijos naudoja nemažai laisvos valstybinės žemės. Jo manymu, reikėtų sudaryti sąlygas bendrijoms šią žemę įsigyti uždaro aukciono būdu. V.Butkevičius nurodė, kad iš 248 Vilniaus sodininkų bendrijų, tik 35 magistraliniai tinklai.

Panevėžio rajono savivaldybės meras Povilas Žagunis informavo, kad Panevėžio rajone 48 sodininkų bendrijose tik 863 registruoti gyventojai, todėl savivaldybė neskiria pakankamai lėšų šių teritorijų vystymui, o jas investuoja į tankiau apgyvendintas teritorijas.

Kauno susivienijimo “Sodai” pirmininkas Romualdas Šeštakauskas pranešime “Dėl kokybiškos elektros energijos tiekimo sodų bendrijose” pažymėjo, kad AB “Rytų skirstomieji tinklai” ir AB “Vakarų skirstomieji tinklai” turėtų perimti sodininkų bendrijų elektros įrenginius iš balanso į balansą.

Seimo narė Rūta Rutkelytė pažymėjo, kad elektros tinklų perdavimo teisinis reguliavimas turėtų būti derinamas su visuomene, ne tik su monopolinėmis elektros energijos tiekimo įmonėmis.

SB “Rasa” atstovas akcentavo, kad sodininkų bendrijų prievartinis pertvarkymas į gyvenamųjų namų bendrijas, sukeltų neigiamą visuomenės reakciją, todėl to daryti nereikėtų. Jis atkreipė dėmesį, kad tvarkingos bendrijos prižiūri savo teritoriją, saugo aplinką.

Apibendrindamas diskusiją Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas pastebėjo, kad:

1) absoliučiai daugumai sodininkų bendrijų yra aktualūs infrastruktūros vystymo klausimai;

2) savivaldybėse sodininkų bendrijoms neskiriama reikiamo dėmesio planuojant šių teritorijų vystymą;

3) sprendimus dėl sodininkų bendrijų reformavimo, įskaitant skaidymą, turi priimti tik pačios sodininkų bendrijos;

4) siūlyti kompetentingoms valstybės institucijoms parengti teisinį pagrindą dėl sodininkų bendrijose esančių tinklų perdavimo į skirstomųjų elektros tinklų (RST ir VST) balansą, užtikrinant kokybišką elektros energijos tiekimą.

Pagal Civilinio kodekso 4.111 straipsnį “Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.” Taigi šia teise savininkas suteikia galimybę naudotis ir kitiems subjektams  savo turtu, tačiau vargu ar tai nepažeidžia nuosavybės teisės. Siūloma išeitis siekiant įdiegti reikiamą gyvenimui infrastruktūrą sodininkų bendrijose – nustatyti savininkų žemėse sklypų dalyse, besiribojančiose su bendro naudojimo infrastruktūromis servitutus, reikalingus atitinkamų komunikacijų, tinklų, kelių tiesimui. Taigi tuo atveju, jei sodininkų bendrijų nariai nesutiks nustatyti savo žemėje servitutus infrastruktūros statybai, bendrijos negalės rengti detaliuosius planus, siekiant įgyvendinti reikalingus projektus, pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis.

 

 

Komiteto biuro vedėjas Darius Karvelis, tel. 2396740