2012 m. birželio 13 d. pranešimas VIR
Artėjant Seimo rinkimams vis dažniau kalbama apie valstybės ir visuomenės ateities gerovę. Politikai ir partijos, siekdami žmonių palankumo, teikia įvairius pasiūlymus ir nuomones atsispindinčias rinkimų programose bei viešose kalbose.
Smulkiau šių pasiūlymų ar tikslų nevardinsiu, apsiribodamas pastebėjimu, jog rinkimų kovoje partijos, politikai žmonių palankumo toliau siekia iš esmės nekonstruktyviai. Jie kaltina vieni kitus praeities klaidomis (kurios jau nebeištaisomos), užsiima įvairiais parlamentiniais tyrimais (šie dažniausiai baigiasi tuščiomis rietenomis), aklai siekia bet kokio žiniasklaidos dėmesio (kadangi net ir bloga reklama vis tiek yra reklama).
Partijų ir politikų rinkiminių pasirodymų fone pasigendu dviejų dalykų: kritiško dabartinės Lietuvos padėties suvokimo ir esminių priemonių jai keisti. Bendraujant su kolegomis Seimo nariais, partijų vadovais susidaro įspūdis, jog jų veiklos tikrieji tikslai apsiriboja išlikimu valdžioje, nepriklausomai nuo to, ar ta patikėtoji valdžia turės lygiavertį partnerį ar ne (turiu omenyje visuomenės kokybę ir kiekybę). Tuo tarpu visuomenės būklės suvokimo klausimas lieka antraeilis ir trumpalaikis.
Žvelgiant kritiškai tenka pripažinti, jog praėjus dvidešimčiai Nepriklausomybės metų visuomenė yra kur kas sudėtingesnėje padėtyje nei jos paskelbimo aušroje. Ji stokoja dvasinių vertybių (autoriteto), yra nukraujavusi (emigracija) ir netolygi (turtinė padėtis). Žinoma, yra ir kitų problemų, tačiau minėtos trys laikytinos esminėmis.
Bažnyčia praeities ar ateities autoritetas?
Mūsų visuomenės moralės, dorovės ir vienybės pagrindas per šimtmečius glūdėjo Bažnyčios institucijoje. Šiandienos politikoje šis faktas yra primirštamas. Tiesa, kai kurios partijos jį prisimena, tačiau gana radikaliai ir savanaudiškai vietoj atlaidumo skatindamos susipriešinimą, kuris kartais virsta netgi politinio spaudimo forma (Alkoholio, tabako kontrolės klausimai). Toks visuomenės ir Bažnyčios ryšio naudojimas yra nepriimtinas.
Nors pati Bažnyčia pasaulyje ar Lietuvoje neišvengia su jos asmenybėmis ar biurokratine veikla susijusių skandalingų rūpesčių, jie neliečia jos mokymo ir filosofijos esmės. Pagrindinės jos skelbiamos tikėjimo tiesos yra ir veikiausiai dar ilgai bus ne tik Lietuvos, tačiau ir daugelio kitų valstybių visuomenių būties orientyru. Jų galia slypi ne tik tikėjimo paslaptyje, tačiau ir civilizuotos visuomenės gyvenimo poreikyje. Bažnyčios dvasinių vertybių pripažinimas ir jų palaikymas yra naudingas netgi tiems, kas savęs nelaiko giliais katalikais. Šio mokymo socialinis kontekstas (šeimos, artimųjų, aplinkinių santykių principai) yra neabejotinai prasmingas ir kūrybingas. Jis dera su pasaulietine visuomenės sutarties idėja.
Bažnyčia ir pasaulietinė Lietuvos valstybė
1992 m. Konstitucija nenustatė privalomo valstybės ir Bažnyčios ryšio. Atitinkamai Bažnyčios ir visuomenės santykio prielaidos tapo gana liberalios. Šios sąsajos tąsoje valstybė liko palanki, tačiau gana pasyvi stebėtoja. Tiesa, tam tikros kanonų teisės nuostatos buvo įtvirtintos civilinėje (pirmiausiai šeimos) teisėje. Tačiau pats valstybės ir valdžios ryšys su Bažnyčios institucija tik Religinių bendruomenių įstatymo plotmėje buvo ir tebėra nuvertintas, prisimenant istorinį Lietuvos palikimą.
Laikinas sovietinės, vėliau ir nepriklausomos Lietuvos politinės valdžios bei dalies visuomenės atitolimas nuo Bažnyčios parodė, jog kito dvasines vertybes vienijančio autoriteto rasti nepavyko. Mėginimai tokių atsvarų ieškoti šio meto Tautos šviesuolių ar populiariausių politikų asmenybėse nebuvo ir negalėjo būti sėkmingi. Žmogaus (kad ir koks didis bebūtų) pavyzdys negali pranokti ištisas visuomenės kartas veikusios Bažnyčios įtakos.
Bažnyčios ir valdžios (pirmiausiai politinės) artimesnis ryšys yra reikšmingas, siekiant visuomenės dvasinių vertybių puoselėjimo. Pažymėtina, jog Bažnyčios ir Lietuvos visuomenės santykio nereikia kurti. Jis veikiau atnaujintinas taip ir tiek, kiek leidžia pasaulietinės (arba pakančios visiems tikėjimams) valstybės idėja. Čia pirmiausiai turiu omenyje Bažnyčios institucijos socialinę pusę. Jos galimybės šių laikų visuomeninėse organizacijose, bendruomenėse, esant nuosekliai valdžios paramai, teikia viltį Lietuvos žmonėms pradėti kalbėtis ir vieni kitus suprasti jų protėvius išauginusių dvasinių vertybių aplinkoje.
Krikščionybės vertybės ir požiūris į tikėjimą
Lietuvos pasaulietinėje valstybėje Bažnyčia negali ir neturėtų tikėtis tokio savo mokymo priimtinumo, kaip religiją konstitucijose įtvirtinusiose šalyse. Kitaip tariant, Bažnyčios įtaka visuomenei tikslingesnė ne reikalaujant tikslaus katalikybės pagrindų suvokimo, vykdymo, tačiau raginant pirmiausiai tikybiškai laisvus žmones savo šeimos ir visuomeninį būvį grįsti krikščioniškos pasaulėžiūros vertybėmis. Nevok, nežudyk, gerbk savo Tėvą ir Motiną, negeisk svetimo turto bei kiti Dekalogo teiginiai reikšmingi visiems visuomenės nariams. Jie yra pagrindas tai visuomenės moralei ir dorovei, kurios šiandieną pasigendame.
Artimesnis pasaulietinės visuomenės ir Bažnyčios santykis Lietuvoje yra įmanomas. Žinoma, tam tikras nuolaidas stiprinant krikščioniškomis pagrįstą visuomenės būvį turėtų padaryti ir Lietuvos Bažnyčia. Skirtingi požiūriai į tikėjimo reikalavimus pasaulietinėje valstybėje yra natūralūs. Todėl Bažnyčios atvirumas ypač krikščioniškoms vertybėms prijaučiantiems laisvamaniams būtų primiršto, tačiau nenutrūkusio ryšio atnaujinimo pradžia.
Savo ruožtu, politikams ir partijoms vertėtų ne savintis Bažnyčios ir visuomenės ryšį, o į jį įsitraukti ir patiems tapti nuoširdžiais minėtų dvasinių vertybių šalininkais. Protingas ir subtilus valdžios tarpininkavimas tarp Bažnyčios ir visuomenės, puoselėjant krikščioniškas vertybes, laikytinas ilgalaikiu Lietuvos politikos tikslu.
Seimo narys Mantas Varaška
