2012 m. liepos 17 d. pranešimas VIR
Šią savaitę mums teko nelengva dalia priimti sprendimą dėl pačių demokratijos principų. Turėjome apsispręsti, ar pasikliauti teisėtai išrinktos valdžios, tautos atstovų sprendimu, ar atiduoti šį sprendimą tiesiogiai į pačių piliečių rankas. Atominė tema visada provokavo aistras ir nesutarimus, nors atrodytų, kad dėl tokio svarbaus sprendimo reikėtų turėti bendrą sutarimą. Diskutuojant Seime taip pat neaišku kurios pusės klausytis. Ar Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų, ar Tautininkų Sąjungos ir Krikščionių partijos? Kurie iš jų rūpinasi valstybės ateitimi, o kurie tik savo kailiu ir artėjančiais rinkimais?
Sunku patikėti staiga suklestėjusių žaliųjų judėjimų nuoširdumu, siekiant saugesnės ir ekologiškesnės Lietuvos. Akivaizdžiausias jų argumentų trūkumas vis pamirštama atsinaujinančių energijos šaltinių kaina. Tiek vėjo, tiek saulės, tiek kiti atsinaujinančios energetikos gamybos būdai šiuo metu yra gerokai brangesni nei atominė energetika, ir argumentas, kad jie ateityje pigs, atrodo labai silpnas, žinant, kad mums elektros reikia jau dabar, o Lietuvos žmonės vakarietiškų ekologiškos elektros kainų mokėti nepajėgtų.
Nesu girdėjęs apie nors kiek rimtesnes protesto akcijas prie Rusijos ar Baltarusijos ambasadų, reikalaujančias atšaukti šių valstybių vystomus Atominių elektrinių statybos projektus. Juk pastačius Astravo elektrinę Lietuvos sostinė Vilnius net patektų į apsauginę zoną, iš kurios būtų evakuojami žmonės įvykus avarijai.
Tokios pasekmės turėtų šiurpinti žaliųjų atstovus ir skatinti juos ryžtingai ir be kompromisų kovoti prieš šios Baltarusijos elektrinės statybą.
Kaliningrado srityje, ant Nemuno kranto būsianti elektrinė taip pat gali padaryti didelę ekologinę žalą mūsų nedideliam pajūriui ir vakarų Lietuvos regionui. Juk kaip galima pasitikėti, kad rusišką reaktorių aušinsiantys Nemuno vandenys bus išvalomi iki galo ir nekels ekologinės žalos? Taip ir nebuvo atliktas nešališkas šios elektrinės poveikio aplinkai įvertinimas.
Tačiau vietoj to tiek seni, tiek naujai atsiradę žalieji kovingai sukilo tik prieš Lietuvos pakraštyje, net ne prie upės statomą Visagino atominę elektrinę. Labai įdomu, kokį finansavimą gavus šitaip suaktyvėjo visi nematyti ir negirdėti žalieji judėjimai bei partijos? Anksčiau buvę tik bendrame Lietuvos partijų sąraše, šie dariniai staiga tapo aktyviais ir veikliais politiniais veikėjais.
Be paminėto pasyvumo, kovojant prieš kaimynines elektrines, taip pat pasigendu aktyvumo kovojant prieš visokias atliekų deginimo gamyklas, sąvartynus, dujų terminalus ir panašius su ekologija prasilenkiančius arba labai rizikingus infrastruktūros projektus. Atrodo, kad buvimas žaliuoju apsiriboja tik pasipriešinimu atominei energetikai, bent jau prieš šiuos rinkimus.
Viena rimta problema iškyla bandant į Visagino AE projektą pritraukti Latviją bei Estiją. Galiu paliudyti, kad Rygoje ir Daugpilyje taip pat vyksta antiatominės agitacijos, gąsdinant mūsų kaimynus ir siekiant juos pašalinti iš projekto dalyvių. Naudojami visiškai primityvūs metodai, bauginant radioaktyvių atliekų laidojimu ir kitomis grėsmėmis, kuriomis rūpinsis visų pirma Lietuva. Visiškai suprantama, kad kai projektas yra iš kelių grandžių, taikomasi į silpniausiąją, norint sustabdyti ir visą projektą. Pasitelkiamos jėgos, analogiškos burokevičininkams ar interfrontininkams.
Labai įdomios yra net kelios Lietuvoje vykusios tarptautinės konferencijos dėl atominių projektų regione. Kai kuriose iš jų aktyviai reiškėsi Rosatomo atstovai, bandę įtikinti, jog tik Rusijos ir Baltarusijos elektrinės bus saugios, dėl kažkodėl pažangesnių rusiškų reaktorių, o japoniška technologija, palyginus su rusiškąja, yra labai nesaugi ir gresia katastrofa Lietuvai. Praėjusių metų lapkritį vyko viešųjų ryšių akcija, skirta įrodyti, kad Lietuvai apskritai nereikia statyti elektrinės, nes du kaimyniniai projektai bus saugūs ir pastatyti gerokai greičiau. Tų pačių metų gruodį vyko platesnės diskusijos dėl atominių projektų perspektyvų Baltijos regione ir Europoje, kurias organizavo Gintaro Songailos tautininkai. Panašaus pobūdžio konferencija buvo pakartota ir šių metų kovo mėnesį. Visose konferencijose turėjo galimybę pasisakyti svečiai ir ekologijos aktyvistai iš Baltarusijos, Rusijos ir kitų šalių.
Tačiau vis tiek lieka neatsakytas klausimas: ar dėl to, kad Lietuvoje vyksta diskusijos, būtų galima sustabdyti du kaimyninius projektus? Jei ne, tada šios diskusijos tampa beprasmėmis, skirtomis tik paskleisti abejones Lietuvos žmonių galvose.
Kol mes rengsime konferencijas vieną po kitos, bandydami vėl ir vėl atsakyti į klausimą, ar turime išlikti atomine valstybe, Rusijoje ir Baltarusijoje bus vykdomi realūs darbai.
Lygiai tokia pati situacija su referendumu. Kol blaškysimės ir versime tautą rinktis sprendimą, dėl kurio jau buvo pasisakyta, kad Lietuva turi likti atomine valstybe, kitose valstybėse bus vykdomi realūs darbai.
Negaliu nepaminėti ir praeitą savaitę čia apsilankiusių viršnacionalinių parlamentarų, kurie tikrino, kaip mums sekasi tvarkytis su Ignalinos atomine. Svečiai buvo kurti ir akli Lietuvos įrodinėjimams, kad mes esame įsprausti į kampą. Šiuo metu Ignalinos AE uždarinėja Vokietijoje registruota, tačiau Rusijos branduolinių technologijų koncerno Rosatom" antrinei įmonei Atom stroy eksport" priklausanti kompanija Nukem Technologies". Kai vyko minėtos bendrovės akcijų perpirkimas ir gerbiama Vokietijos kompanija atiteko į neaiškių veikėjų iš Rusijos rankas, tiek Europos Komisija, tiek Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas nematė tame nieko blogo. Dabar, kai naujųjų savininkų darbai, o tiksliau jų vilkinimas akivaizdus, Lietuva yra verčiama prisiimti visus uždarymo kaštus ir barama už nepaklusnumą.
Mes turime turėti savo energiją, savo žemės ūkį, savo kultūrą, savo identitetą. Akivaizdu, kad Europos Sąjunga negalime pasikliauti ir kad esant progai galime būti palikti ant ledo. Turime būti nepriklausomi ne tik nuo Rusijos energetikos išteklių, bet taip pat ir nuo ES diktato, todėl nuosava ir vakarietiškomis technologijomis grįsta atominė elektrinė yra būtinybė.
Seimo narys Valdemaras Valkiūnas
