2010 m. gegužės 6 d. Seimo Europos informacijos biure vyko Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto ir Seimo Europos informacijos biuro organizuota Europos savaitės Seime diskusija Savanorystė Lietuvoje: tradicija ar naujovė?.
Įžanginį diskusijos žodį tarė Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto primininkas Rimantas Jonas Dagys. Pranešimus skaitė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Bendruomenių reikalų skyriaus vedėjas Arūnas Kučikas, Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros docentė, Pilietinės visuomenės instituto programų direktorė Rūta Žiliukaitė, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Šarūnas Frolenko, Maltos ordino programų direktorė Rasa Stukienė, Vilniaus arkivyskupijos Carito savanorių koordinatorius Nerijus Januškevičius. Diskusiją moderavo, o taip pat apibendrino Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto primininkas Rimantas Jonas Dagys.
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys, sveikindamas diskusijos dalyvius informavo, kad diskusija yra skirta svarbiam visuomenės reiškiniui savanoriškai veiklai. Ji mūsų visuomenėje yra suprantama skirtingai, skiriasi ir duomenys apie jos mastą. Be to, gana ženkliai skiriasi savanorystės samprata ir mastas tarp įvairių šalių, iš jų ir ES valstybių narių. Diskusijos tema atliepia 2009 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimą 2010/37/EB, kuriuo 2011 m. paskelbti Europos savanoriškos veiklos, kuria skatinamas aktyvus pilietiškumas, metais. Svarbiausias šių metų tikslas į savanorišką veiklą įtraukti kuo daugiau žmonių. Pasak pranešėjo, savanorystės pagrindu grindžiama veikla laikoma vienu iš pilietinės visuomenės pagrindų. Ji skatina socialinę sanglaudą, solidarumą ir aktyvų pilietiškumą. Pavyzdžiui, JAV nedalyvavimas savanoriškoje veikloje yra kliūtis siekti valstybinės karjeros. Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, savanorišką veiklą aktyviausiai plėtoja nevyriausybinės organizacijos. Komiteto pirmininkas, atkreipęs dėmesį į komiteto siekį diskusijos metu išsiaiškinti, ką reikėtų įteisinti ir keisti, kvietė aktyviai klausyti pranešimų ir diskutuoti.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Bendruomenių reikalų skyriaus vedėjas Arūnas Kučikas savo pranešime aptarė savanoriškos veiklos istoriją, pagrindinius savanoriškos veiklos sampratos kriterijus, vykdymo sritis ir organizatorius. Pranešėjas paantrino komiteto pirmininkui, kad savanoriškam piliečių dalyvavimui yra būtinas išplėtotas nevyriausybinių organizacijų tinklas. Jis informavo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra paskirta Europos savanoriškos veiklos metų nacionaline koordinavimo institucija; ji organizuoja Lietuvos dalyvavimą Europos metų veikloje ir yra atsakinga už Europos metų nacionalinės programos rengimą. Pranešėjas įvardijo Europos metų tikslus, taip pat Nacionalinių Europos metų prioritetus: vyresnio amžiaus žmonių įsitraukimo į savanorišką veiklą skatinimą ir jaunimo savanoriškos veiklos plėtojimą; programos kryptis, tikslus ir priemones. Palankių sąlygų savanoriškai veiklai plėtoti sudarymo tikslui pasiekti yra planuojama parengti savanoriškos veiklos įstatymo projektą, didinti organizacijų kompetencijas plėtojant jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių savanorišką veiklą, skatinti organizacijų gerosios patirties sklaidą, formuoti teigiamą vyresnio amžiaus žmonių požiūrį į savanorystę, skatinant juos įsitraukti į savanorišką veiklą, surengti diskusijas su suinteresuotomis institucijomis dėl mokyklose atliekamų visuomenei naudingų darbų orientavimo į savanorišką veiklą, dėl savanoriškos veiklos pripažinimo ir savanoriškos veiklos aplinkos gerinimo. Savanoriškos veiklos ir jos svarbos populiarinimo tikslui pasiekti yra numatyta organizuoti Europos metų pristatymo, viešinimo ir uždarymo renginius, inicijuoti televizijos ir radijo laidų, straipsnių, projektų elektorinėje erdvėje rengimą viešinant savanorystės idėją, savanorių ir savanorišką veiklą plėtojančių organizacijų gerąją patirtį, kartu su partneriais organizuoti renginius, skirtus didinti informuotumą apie tarptautinę savanorystę, skleisti savanoriškos veiklos metų idėjas bendradarbiaujant su religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis.
Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros docentė, Pilietinės visuomenės instituto programų direktorė Rūta Žiliukaitė apžvelgė Lieuvoje atliktus savanoriškos veiklos tyrimus: TNS Gallup (2008 metai), Europos vertybių (1990, 1999, 2008 metai) ir NIPC/VILMORUS (2011 metai) tyrimus. Pasak pranešėjos, tyrimų respondentų atsakymai apie savanorišką veiklą priklauso nuo to, kokia savanorystės samprata vyrauja visuomenėje, kaip ji apibrėžiama teisės aktuose ir kituose duomenų apie savanorystę šaltiniuose: kokie yra duomenys apie savanorystę ir savanorystės apibrėžimai, kuriais remiamasi tyrimuose. TNS Gallup savanorystės tyrimo duomenimis, savanorystė suprantama kaip darbas savo noru, savanoriška veikla; darbas be atlygio; armijos savanoriai. Su savanoryste dažniausiai siejamos veiklos pagalba ligoniams, neįgaliesiems, senelių namams; aplinkos tvarkymas, gamtosauga; kraujo, organų donorystė. Pagal tris Europos vertybių tyrimus, visuomeninių organizacijų ir veiklų nariais 1990 m. buvo 60 procentų, 1999 m. 19 procentų, 2008 m. 24 procentai Lietuvos gyventojų. 1990 m. 32 procentai žmonių aktyviai dalyvavo tokioje veikloje; dalyvavo tokioje veikloje be atlyginimo: 1999 m. 16 procentų, o 2008 m. 15 procentų žmonių. Šiuos duomenis sunku analizuoti, nes organizacijos ir veiklos būdavo nurodomos sąraše (tarp jų ir religinės organizacijos ar profesinės sąjungos), o klausimyno vertimas į lietuvių kalbą kiekvieno tyrimo metu skyrėsi. Dalyvavimu ir aktyvumu Lietuva lenkė kelias ES valstybes nares. NIPC/VILMORUS tyrimo duomenimis, vienodai apklaustųjų - po trečdalį - dalyvavo ar dalyvauja savanoriškoje veikloje ar nedalyvavo ir neketina dalyvauti, o ketvirtadalis nedalyvavo, bet norėtų dalyvauti. Pranešėja analizavo klausimą, kodėl žmonės nedalyvauja savanoriškoje veikloje. Remdamasi Brady ir kt. tyrimu (1995 m.), ji nurodė tris priežastis: jie negali, nenori, arba jiems niekas nepasiūlė. Šie rezultatai panašūs į NIPC/VILMORUS tyrimo rezultatus, pagal kuriuos trečdalis respondentų nedalyvavimą grindžia tuo, kad niekas nepasiūlė; o senatve, silpna sveikata ar laiko neturėjimu daugiau nei pusė respondentų. Savanoriškos veiklos motyvaciją galimybę padėti kitiems, būti naudingam visuomenei ar bendruomenei nurodė apie pusė apklaustųjų. Asmeninis pasitenkinimas, nauji draugai, pažintys, galimybė panaudoti savo gebėjimus, kita tokia motyvacija buvo ženkliai silpnesnė. Pranešėja įvardijo, kad vadovaujantis tyrimų rezultatais, tipiškiausi savanoriai tai 15-19 m. amžiaus mokiniai ir studentai. Dažniausia veikla aplinkos tvarkymas ir padėjimas kitiems kokiu nors būdu.
Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Šarūnas Frolenko taip apibūdino savanorio Lietuvoje portretą: tai jaunas, besimokantis ar dirbantis, išsilavinęs, dažniau moteris, dažniausiai savanoriaujantis sprendžiant socialines problemas, sporto ir aplinkos tvarkymo renginiuose. Pranešėjas nurodė tyrimų veiksnius, trukdančius plėtotis savanoriškai veiklai Lietuvoje. Tai savanorystės tradicijų ir informacijos apie savanorišką veiklą trūkumas ir kita. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad savanoriai ne tik sukuria didelę pridėtinę vertę, bet ir gauna didelę asmeninę naudą, tokią kaip socialiniai ryšiai, įvairi patirtis ir kita. Jis pasidžiaugė tuo, kad jaunimo organizacijos aktyviai dalyvauja diskusijose dėl savanoriškos veiklos įstatymo, skatina įsitraukti į savanorišką veiklą ir realiai joje dalyvauja. Jis informavo apie 2011 metais LiJOT savanoriškos veiklos iniciatyvas: iniciatyvą Savanoriškos veiklos sostinė, TV laidą Savanorių biuras ir Facebook kampaniją. Savanorystės sporto srityje pavyzdžiu jis pristatė projektą Eurobasket 2011.
Maltos ordino programų direktorė Rasa Stukienė informavo, kad jos atstovaujamos organizacijos, įsikūrusios Lietuvoje prieš beveik 20 metų, veikla yra grindžiama savanoryste. Šiuo metu 26 Lietuvos miestuose ir miesteliuose įvairiuose projektuose dirba 20 darbuotojų ir savanoriauja apie 700 asmenų. Pranešėja papasakojo apie vieną iš aktualių besiplečiančių socialinių projektų, kuriuose dalyvauja savanoriai tai Maistas ant ratų: vienišiems seneliams į namus 15-je miestų kasdien atvežamas karštas maistas. Seniausias projektas, vykdomas jau nuo 1997 m., taip pat besiremiantis savanoryste, yra socialinė pagyvenusių vienišų žmonių slauga namuose. Šie žmonės yra lankomi jų namuose, Tremtinių namuose, Vilkpėdės slaugos ligoninėje. Savanoriai padeda susitvarkyti buitį, įsigyti maisto ir vaistų, palydi ir nuveža į įvairias įstaigas. Pranešėja įvardijo, kad organizacijoje daugiausiai savanoriauja 55-70 m. amžiaus žmonės, dauguma jų moterys, kas aštunto išsilavinimas medicinos srityje. Ji pasidžiaugė tuo, kad savanorių amžius pastaruoju metu ėmė jaunėti. Pranešėja papasakojo ir apie kitas organizacijos iniciatyvas: praėjusiais metais surengtą Senjorų dienos paminėjimą visoje Lietuvoje; nemokamo kultūros ir švietimo renginių lankymo vyresnio amžiaus žmonėms organizavimą; Kalėdinės sriubos (Maltiečių sriubos) akcijos organizavimą; benamių pamaitinimą Nakvynės namuose ir kita.
Vilniaus arkivyskupijos Carito savanorių koordinatorius Nerijus Januškevičius papasakojo, kad Caritas, nuo pat atkūrimo Lietuvoje pradžios 1989 m. ėmė steigti socialinės paskirties tarnybas: socialinę tarnybą, vaistinę, vaikų ir paauglių dienos centrą Vilties angelas, Motinos ir vaiko globos namus, Nakvynės namus, Amatų mokymo centrą, valgyklą Betanija, parapijų ir regionų "Caritus", vykdyti Pabėgėlių programą ir kitas veiklas. Caritas dirba įvairiuoe regionuose, kuriuose, be kitų padalinių, veikia septyni savanorių skyriai. Vilniaus arkivyskupijos Caritas dirba 100 darbuotojų ir 400 savanorių. Jame yra sukurta savanorių priėmimo-palaikymo sistema. Vilniaus arkivyskupijos Caritas savanoris yra krikščionis arba krikščioniškoms vertybėms neprieštaraujantis geros valios žmogus, kuris savo noru, dovanai ir unikaliai įsipareigoja padėti įgyvendinti Romos katalikų bažnyčios Carito organizacijos misiją būdamas šios organizacijos bendruomenės nariu. Tapimo savanoriu išvados: kai apsisprendi, turi nešti savo kryžių; lengviau priimti, kai turi į ką priimti, ir kai žinai, ką priimi; sėkmingai veikti, kai turi bendrą patirtį. Baigdamas pranešimą, organizacijos atstovas diskusijai pateikė savanoriškai veiklai Lietuvoje aktualius klausimus: ar organizacijos yra pajėgios susitvarkyti su savanorystės banga, ir ar pajėgios atsakingai priimti ar nepriimti savanorius; kaip skatinti savanorystę regionuose.
Į diskusijos temos klausimą komiteto pirmininkas išsakė nuomonę, kad savanorystė Lietuvoje ir tradicija, ir naujovė. Žmonių savitarpio pagalba bendruomenėje viena ar kita forma egzistavo visada. Ir Lietuva nėra išimtis kitų valstybių tarpe. Pirmininkas pripažino, kad neįsivaizduoja, kaip be savanoriškos veiklos indėlio ateityje išsiverstų socialinė ir kitos sritys. Pirmininkas atkreipė dėmesį į tai, kad savanoriškos veiklos politika Lietuvoje dar tik formuojasi, kaip ir pati savanorystė. Jo nuomone, šis procesas turėtų būti skatinamas dviem infrastruktūros kūrimosi ir funkcijų (kompetencijų) perdavimo kryptimis. Pirmininkas pasisakė už savanoriškos veiklos politikos formuotojų ir įgyvendintojų glaudų bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis, tačiau įspėjo apie pavojų nevyriausybinėms organizacijoms, kurios yra patrauklios savo lankstumu, ir pirmiausia skėtinėms, dėl valstybės teikiamos paramos tapti panašioms į valstybines struktūras ar virsti savitikslėmis organizacijomis. Pasak jo, taip pat reikėtų apsispręsti dėl savanorio sąvokos, o savanoriškai veiklai suteikti didesnę reikšmę, pavyzdžiui, nustatyti, kad dalyvavimas savanoriškoje veikloje taptų privalumu priimant į valstybės tarnybą. Visi šie klausimai turėtų būti išsamiai apsvarstyti ir reglamentuoti naujame savanoriškos veiklos įstatyme ar kituose teisės aktuose.
Daugiau informacijos - Seimo Europos informacijos biuro interneto svetainėje.
Parengė
Dalia Aleksejūnienė
Socialinių reikalų ir darbo komiteto biuro patarėja
(85) 2396776
