Š.m. spalio 27 d. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas pritarė Komiteto sudarytos Darbo grupės, tyrusios vaiko teisių apsaugos įstaigų veiksmus, apsaugant vaiko teises ir teisėtus interesus, išvadoms.
Darbo grupės sudarymą paskatino didelį rezonansą visuomenėje sukėlęs š. m. spalio 5 d. Kauno atvejis, kuomet buvo nužudyti asmenys, galimai susiję su mažametės tvirkinimo byla. Darbo grupė, vykdydama parlamentinę kontrolę, aiškinosi esamas vaiko teisių apsaugos sistemos spragas, ieškojo sprendimo būdų, kaip turėtų funkcionuoti ši sistema ir veikti atskiros tarnybos, kad vaiko teisės ir teisėti interesai būtų besąlygiškai užtikrinti.
Darbo grupės posėdžiuose buvo išklausyta Generalinio prokuroro A. Valantino, Generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojos S Galentienės, Socialinės apsaugos ir darbo viceministrės A. Mikalauskaitės, Vaiko teisių apsaugos kontrolierės R. Šalaševičiūtės, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkės pavaduotojo L. Slušnio, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos patarėjo D. Velko, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos B. Daugėlienės, Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos J. Dabašinskienės pateikta informacija, išanalizuota Darbo grupėje gauta medžiaga (Kauno m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos B. Daugėlienės 2009-10-08 raštas „Dėl informacijos pateikimo“; LR Seimo kanceliarijos Parlamentinių tyrimų departamento 2009-10-13 surinkta informacija apie rezonansinių įvykių Kaune priešistorę; Kauno raj. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos J. Dabašinskienės 2009-10-09 ir 2009-10-14 raštai „Dėl informacijos pateikimo“; Vaiko teisių apsaugos kontrolierės R. Šalaševičiūtės 2009-10-12 raštas „Dėl informacijos pateikimo“; Rokiškio psichiatrijos ligoninės direktoriaus G. Indrišiūno 2009-10-15 raštas „Dėl informacijos pateikimo“; VšĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro direktoriaus A. Liausėdo 2009-10-15 raštas „Dėl informacijos pateikimo“; Žurnalistų etikos inspektoriaus R. Gudaičio 2009-10-16 raštas „Dėl informacijos pateikimo“; LR generalinės prokuratūros generalinio prokuroro 2009-10-16 raštas „Dėl vaiko privataus gyvenimo viešinimo“; Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkės E. Žiobienės 2009-10-16 raštas „Dėl informacijos pateikimo“; Vaiko teisių apsaugos kontrolierės R. Šalaševičiūtės 2009-10-13 raštas „Dėl informacijos pateikimo“; Vaiko teisių apsaugos tarnybų (skyrių) vadovų asociacijos 2009-10-16 raštas Nr.21 „Dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus ir kitų institucijų veiksmų“; 2009-10-19 Darbo grupės posėdžio stenograma; LR Seimo kanceliarijos Parlamentinių tyrimų departamento 2009-10-20 pažyma „Žiniasklaida apie rezonansinius įvykius Kaune“; Vaiko teisių apsaugos kontrolierės R Šalaševičiūtės 2009-10-20 raštas „Dėl teisės aktų ir jų įgyvendinimo tobulinimo“; VšĮ „Paramos vaikams centras“ direktorės A. Kurienės 2009-10-21 raštas).
Komitetas, išklausęs darbo grupės „Dėl vaiko teisių apsaugos įstaigų veiksmų, apsaugant vaiko teises ir teisėtus interesus“ atlikto tyrimo ataskaitą, konstatavo:
1. Vertinant vaiko teisių apsaugos įstaigų veiksmus dėl vaikų, susijusių su nagrinėjamu Kauno atveju, teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo, galima teigti, kad atsakingos institucijos (Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių administracijos bei šių savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyriai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, prokuratūra) neužtikrino tinkamos vaiko teisių apsaugos, dažnai buvo apsiribojama formaliu susirašinėjimu, akivaizdžiai trūko veiklos koordinavimo bei tarpinstitucinio bendradarbiavimo, funkcijų pasidalijimo:
1.1. Vaiko teisų apsaugos kontrolierei Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymu suteikti įgaliojimai koordinuoti (t.y. derinti valstybės ir savivaldybių institucijų veiksmus) bei skatinti bendradarbiavimą tarp žinybų, buvo vykdomi nepakankamai, paviršutiniškai, kai kuriais atvejais – pavėluotai;
1.2. Vaiko teisių apaugos kontrolierės dalyvavimas Kauno atvejį nušviečiančiose televizijos laidose ir informacijos apie vaikus, susijusius su šiuo atveju, teikimas (komentarai kitose visuomenės informavimo priemonėse), nesiimant priemonių operatyviai stabdyti informacijos, galinčios pažeisti vaikų teises ir teisėtus interesus, patekimą į viešumą; taip pat teikiant prioritetą informacijos apie Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos veiklą suteikimui, o ne vaiko teisių užtikrinimui, yra nepateisinamas ir iš esmės prasilenkia su Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatyme įtvirtintu pagrindiniu Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklos tikslu - ginti vaiko teises ir jo teisėtus interesus.
1.3. Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriai nepakankamai bendradarbiavo su kitomis susijusiomis institucijomis, ieškant geriausio sprendimo vaikui konkrečioje situacijoje, organizuojant bendrus tarpinstitucinius pasitarimus su įvairių sričių specialistais, siekiant priimti operatyvius, kolegialius, vaiko interesus geriausiai atitinkančius sprendimus.
1.4. Prokuratūra, savo kompetencijos ribose, skyrė nepakankamai dėmesio vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos užtikrinimui baudžiamojo proceso eigoje, nebuvo imtasi skubių priemonių visuomenės informavimo priemonėse pasirodžiusios informacijos, galinčios pakenkti vaikui, pašalinimui.
1.5. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, matydama vaiko teisių apsaugos sistemos trūkumus, nesiėmė iniciatyvos parengti atitinkamas teisės aktų pataisas, pasyviai stebėjo esamą situaciją.
2. Dabartinis Vaiko teisių apsaugos tarnybų (skyrių) pavaldumas savivaldybės administracijai ir atskaitomybės Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, atsakingai už valstybės politikos įgyvendinimą vaiko teisių apsaugos srityje, nebuvimas sudaro kliūčių tinkamam vaiko teisių įgyvendinimui savivaldoje. Manytina, kad efektyviam vaiko teisių, teisėtų interesų apsaugos ir jų įgyvendinimo užtikrinimui Lietuvoje reikalinga vieninga institucija, kuri koordinuotų savivaldybėse dirbančių specialistų darbą. Todėl svarstytina galimybė patvirtinti koordinuojančią instituciją – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją – kuri aiškiai apibrėžtų institucijų uždavinius, funkcijas bei jų vietą valstybės institucijų sistemoje, kas leistų išvengti funkcijų dubliavimo, įtvirtintų konkrečias atsakomybės ribas.
3. Sprendžiant su vaiko teisėmis ir teisėtais interesais susijusius klausimus būtina tobulinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, nes dažnai vaikams ir jų šeimoms, ypač esančioms kritinėje situacijoje, reikalinga kompleksinė – įvairių sričių specialistų (socialinė, psichologinė, teisinė, kt.) pagalba arba būtini operatyvūs sprendimai, kurie galimi tik derinant kelių institucijų veiksmus, taip pat keitimasis informacija dėl vaiko teisių užtikrinimo vykstant ikiteisminiam tyrimui. Svarbus aspektas, siekiant vaiko interesų užtikrinimo, yra ne formalus, o geranoriškas institucijų bendradarbiavimas. Siūlytina tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius tarpinstitucinį bendradarbiavimą, sprendžiant su vaiko teisių užtikrinimu susijusius klausimus.
4. Iš Darbo grupei pateiktos medžiagos darytina išvada, kad yra užfiksuota nemažai Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pažeidimų žiniasklaidoje informuojant apie Kauno atvejį.
5. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos – ne tik tiesiogiai atsakingos už vaiko teisių ir interesų apsaugą, bet ir disponuojančios informacija apie galimus vaiko teisių ir interesų pažeidimus, turi užtikrinti, jog ši informacija nebūtų teikiama viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, taip pat imtis priemonių, jog nebūtų teikiama privataus pobūdžio informacija apie nepilnamečius, įskaitant jų asmens duomenis.
6. Atkreiptinas dėmesys, kad institucijų, atsakingų už Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo įgyvendinimą, kompetencijos ir įgaliojimų reglamentavimas yra nekonkretus bei sudaro prielaidas skirtingam įstatyminių nuostatų aiškinimui bei interpretavimui, dėl ko kyla praktinės minėto įstatymo nuostatų įgyvendinimo problemos. Todėl svarstytina galimybė tobulinti šį įstatymą, aiškiai ir išsamiai apibrėžiant institucijų, atsakingų už šio įstatymo nuostatų įgyvendinimą, kompetencijas.
7. Net ir tuo atveju, kai vaiko asmens duomenis skleidžia ar duoda sutikimą skleisti jo teisėti atstovai, informacijos rengėjai ar (ir) skleidėjai turėtų vadovautis vaiko interesų prioriteto principu, atsižvelgti į tokios informacijos paviešinimo daromą žalą vaikui ir neskleisti informacijos, susijusios su vaiko ar jo šeimos privačiu gyvenimu. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, žurnalistų etikos inspektorius turi teisę pradėti tyrimą dėl vaiko teisės į privataus gyvenimo apsaugą tik gavęs vaiko teisėtų atstovų skundą. Tokia įstatymo formuluotė užkerta kelią ginti pažeistas vaiko teises tais atvejais, kai vaiko įstatyminiai atstovai jų nepaiso.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Komitetas nusprendė:
1. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su siūlymu:
1.1. Iki š.m. gruodžio 1 d. parengti atitinkamų teisės aktų pakeitimus:
1.1.1. pavesti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai užtikrinti įstaigų ir institucijų, dirbančių vaiko gerovės srityje, veiklos koordinavimą, valdymą, konsultavimą ir metodinės pagalbos teikimą;
1.1.2. pertvarkyti vaiko teisių apsaugos administravimo savivaldybėse sistemą, numatant atskirti savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybų (skyrių) vaiko teisių apsaugos atstovavimo funkciją nuo socialinių paslaugų teikimo, jos koordinaciją perduodant Socialinių reikalų ir darbo ministerijai, o socialinių paslaugų šeimai ir vaikams teikimą priskirti savivaldybėms kaip savarankišką funkciją; parengti naujus šių tarnybų nuostatus;
1.1.3. sustiprinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vaidmenį vaiko teisių apsaugos srityje, - Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyme įtvirtinant nuostatą su šia ministerija derinti rengiamus vaiko teisių apsaugą reglamentuojančius teisės aktus;
1.1.4. numatyti specialiuosius įgaliojimus Vaiko teisių apsaugos tarnyboms ir pareigūnams imtis priemonių tais atvejais, kai nepilnamečių interesus savo veiksmais pažeidžia jų įstatyminiai atstovai, skleidžiant neigiamą poveikį nepilnamečio vystymuisi darančią informaciją visuomenės informavimo priemonėse;
1.1.5. siekiant užtikrinti vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą visuomenės informavimo priemonėse, svarstytina galimybė Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtinti nuostatą, įpareigojančią žurnalistų etikos inspektorių pradėti tyrimą savo iniciatyva dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeisto vaiko garbės ir orumo, taip pat dėl vaiko teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo žiniasklaidoje;
1.1.6. svarstant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso naują redakciją, numatyti, kad už Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pažeidimus visuomenės informavimo priemonėse administracinėn atsakomybėn gali būti traukiami ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys, siūlytina diferencijuoti jiems taikytinas administracines sankcijas;
1.1.7. atsižvelgiant į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pasiūlymą, rekomenduoti valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, rengiančioms viešuosius konkursus dėl informacijos apie šių įstaigų veiklą skleidimo per visuomenės informavimo priemones, konkurso sąlygose numatyti apribojimus dalyvauti tiems viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, kurie kompetentingų institucijų pripažinti nesilaikančiais profesinės etikos arba per praėjusius metus pažeidė Visuomenės informavimo arba Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymų nuostatas.
1.2. Rekomenduoti finansuoti atitinkamas programas dėl pareigūnų, vaiko teisių apsaugos specialistų, psichologų, socialinių ir kitų darbuotojų, dirbančių su seksualinę prievartą patyrusiais vaikais bei jų šeimomis, mokymo bei kvalifikacijos kėlimo;
1.3. Peržiūrėti teisės aktus, reglamentuojančius vaiko gyvenamosios vietos deklaravimą, taip pat vaiko laikinosios bei nuolatinės globos nustatymo principus;
1.4. Apsvarstyti galimybę numatyti administracinę atsakomybę valstybės ir savivaldybių institucijos ar įstaigos vadovui už privataus pobūdžio informacijos, įskaitant asmens duomenų viešą paskleidimą ar atskleidimą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui visuomenės informavimo tikslais, kai pažeidžiamos įstatymų nuostatos dėl privataus gyvenimo apsaugos;
1.5. Siekiant užkirsti kelią Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pažeidimams, padarytiems paskleidžiant informaciją užsienio tarnybinėse stotyse saugomuose interneto tinklalapiuose, užtikrinti tarpinstitucinį įstaigų bendradarbiavimą kovoje su žalingos informacijos skleidimu internete, užtikrinti efektyvų šios informacijos prieigos pašalinimą;
1.6. Kartu su Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektoriaus tarnyba, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, Lietuvos radijo ir televizijos komisija ieškoti galimybių ugdyti visuomenės informavimo priemonių atstovų pilietiškumą ir atsakomybę už skleidžiamą viešąją informaciją.
2. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą –
su siūlymu svartyti galimybę peržiūrėti atitinkamas Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo nuostatas, siekiant didesnį dėmesį kontrolieriaus veikloje skirti vaiko teisių apsaugos sistemos stebėsenai, vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimo kontrolei, nes vaiko teisių apsaugos sistemos koordinavimui siūloma sukurti atskirą sistemą.
3. Kreiptis į Valstybės kontrolę, –
siūlant atlikti vaiko teisių apsaugos sistemos veiklos valstybinį auditą.
4. Kreiptis į Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektoriaus tarnybą, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, Lietuvos radijo ir televizijos komisiją, –
siūlant ieškoti galimybių visuomenės informavimo priemonių atstovų pilietiškumo bei atsakomybės ugdymui (rengiant reguliarias diskusijas, seminarus ar mokymus etikos klausimais, aiškinantis asmens privatumo pažeidimų žiniasklaidoje pasekmes, nagrinėjant etikos pažeidimų tendencijas ir pan.).
5. Kreiptis į Vaiko teisių apsaugos kontrolierę ir Generalinę prokuratūrą, –
rekomenduojant ypatingą dėmesį skirti vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugai baudžiamajame procese, kad reikiami procesiniai veiksmai būtų atliekami kvalifikuotai ir per kuo trumpesnį laiką, taip pat tinkamai ir efektyviai taikomi teisės aktai bei juose įtvirtintos vaiko teisių apsaugos garantijos.
6. Komiteto sprendimą pateikti:
- Lietuvos Respublikos Seimui,
- Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui,
- Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui,
- Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetui,
- Lietuvos Respublikos Vyriausybei,
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai;
- Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai;
- Savivaldybių merams;
- Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai;
- Lietuvos radijo ir televizijos komisijai;
- Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai.
Socialinių reikalų ir darbo komiteto biuro informacija
Tel. 2396822
