Studentų asamblėjos organizatoriai, pasiūlę man šią pasisakymo temą, iškėlė man sunkų uždavinį viskas, ką besakyčiau apie socialinę aplinką, kurioje šiandien gyvena jauni Lietuvos žmonės, bus nuspalvinta niūriomis spalvomis. Toks mano pasisakymas sukeltų jūsų neviltį, net neapykantą man kaip vyresniosios kartos asmenybei, kuri kažko nenuveikė, kad pakeistų jaunimą žlugdančias socialines aplinkybes.
Kokios tos aplinkybės? Žema Lietuvos politinė kultūra, menkas intelektinis politikų potencialas; jaunimo bei moterų stygius politikoje; neįdiegtos visuomenėje lygios galimybės; nevyriausybinių organizacijų veiklos ir patirties menkas panaudojimas politikoje; politikų ir verslo magnatų sąaugos; parsiduodanti besikeičiantiems politiniams vėjams spauda; smunkanti ekonomika, augantis nedarbas; atlyginimų ir pašalpų mažinimas; įsigalėjusi korupcija, biurokratija, nusikalstamumas; užvilkinta ir kol kas neefektyvi švietimo, studijų ir mokslo reforma; nutekantys protai, didėjanti emigracija; nesuklostyta jaunimo ir kultūros politika; popierinė energetinio saugumo strategija; išsigimusi sveikatos apsaugos bei socialinės rūpybos reforma; neįgyvendinti tarptautiniai bei europiniai įsipareigojimai.
Prie šių Lietuvos apibūdinimų dar reiktų pridurti, kad mūsų šalis vadinama labiausiai homofobišku kraštu, savižudžių bei smurtautojų kraštu.
Šį niūrų vaizdą atsveria esminė aplinkybė, kuri stimuliuoja Lietuvos žmones gyventi ir dirbti Lietuvoje: tai - mūsų valstybės politinė nepriklausomybė, susijusi su Lietuvos istorija ir dabartimi, su tautiniais ir patriotiniais išgyvenimais.
Nutariau šiek tiek nukrypti nuo mūsų pokalbio temos antrosios dalies kada išvažiuoti, kada likti, nes šiuolaikiniame globalėjančiame pasaulyje irstant tautiniam uždarumui, įsigalint europiniams švietimo ir mokslo standartams, tarptautiniams bankų, verslo tinklams, plintant masinei kultūrai, modernių komunikacinių technologijų dėka susitraukus erdvei ir laikui, ne taip svarbu kur gyventi. Svarbu kas kita: suvokti ir atsakyti sau dėl ko gyventi. Atsakyti sau, kas esu ir kas yra mano gyvenimo prasmė. Atsakyti sau, ar esu egoistas, savimyla, ar savo valstybės pilietis, ar esu Europos pilietis, ar pasaulio pilietis. Ar esu bailys, kuris bėga nuo sunkumų, nuo valstybės piliečius žeminančių, valdžioje tarpstančių individų, nuo jų mąstymo atsilikimo, dogmatizmo ir fanatizmo. Ar esu maištininkas, metantis iššūkį tiems, kurie siekia Lietuvą paversti atsilikusia provincija, ir asmeniniu maištu mėginantis suteikti prasmę savo gyvenimui. Maištininkas, kuris sąmoningai griauna sustabarėjusią socialinę aplinką ir kartu su bendraminčiais bando kurti naujas socialines aplinkybes.
Todėl dabar keliu problemą, į kurią atsakysiu pokalbio pabaigoje: ar Lietuvos jaunimas, Lietuvos studentija yra subrendę aktyviai socialinei bei politinei veiklai, ar jie yra solidarūs ir vieningi, kad galėtų sąmoningai keisti Lietuvos visuomenę ir kurti savo bei modernios visuomenės ateitį? Ar Lietuvos studentijos viršūnės nėra pažeistos prisitaikėliškumo, užliūliuotos vadovaujančių postų privilegijų. Ar jos sugeba uždegti studentų mases racionaliai visuomenės pertvarkai, protestams prieš valdžių kuriamą absurdą ir tapti solidžia atsvara vyresniųjų kartų neracionalumui, atsilikimui, bailumui, protekcionizmui, veidmainiškumui, homofobijoms ir t.t. Akivaizdu, kad piliečiams aktyviai nedalyvaujant visuomenės gyvenime, demokratinės visuomenės sukurti neįmanoma.
Taigi, dabar kalbėsiu ne apie tai, kas mūsų kartas skiria, o apie tai, kas mus jungia, kas mums visiems turi prasmės. Ir jei tai jums bus priimtina, jei tai, ką pasakysiu, privers jus susimąstyti, dvejonės kada išvažiuoti ir kada likti nebus tokios skausmingos.
Kiekvienas žmogus gali išmokti būti savimi, išmokti išsaugoti sveiką savo asmenybės stuburą. Kiekvienas gali pradėti savo kūrybinę, darbinę veiklą bet kurioje geografinėje erdvėje, tačiau pirmiausia reikėtų sukurti save. Sukurti save kaip nepakartojamą asmenybę, nuolat save tobulinant, turtinant dvasiškai ir intelektualiai. Tik tuomet žmogus tampa įdomus sau ir kitiems. Tik tuomet jo niekas kaip žolės nemindo. Tik savarankiškai ir originaliai mąstantys žmonės yra tarsi ryškiai matomi, puošnūs ir gražūs augalai gėlių pievoje, kurioje kiekvienas augalas yra nepakartojamas, kaip nepakartojama yra žmogaus asmenybė. Kiekviena tauta turi savo gimtosios žemės išmaitintas margaspalves gėles ryškias asmenybes. Tačiau kartais tos asmenybės gimtąjį kraštą palieka ir svetur tampa tiesos orakulais, nors jų išvykimo priežastys būna labai primityvios: savo kailio gelbėjimas ar asmeninės gerovės troškimas. Kiekvieno žmogaus požiūris į gimtąjį kraštą priklauso ne vien nuo socialinių aplinkybių, bet ir nuo paties individo pasaulėžiūros ir pasaulėjautos.
Todėl kiekvienas žmogus turėtų pradėti savarankiškai mąstyti, gyventi savo galva. Pradėti valdyti savo gyvenimą ir neleisti, kad kiti jį laužytų, menkintų ar drumstų. Mąstymas yra pats sunkiausias gyvenimo dalykas, nes mąstyti, reiškia egzistuoti, prasmingai būti. Nes mąstyti, reiškia abejoti jums primetamais laikinų valdžių sprendimais, peršamomis minčių klišėmis, lyčių vaidmenų stereotipais, tradicijomis ir papročiais, kurie gali sėti žmonių žeminimą bei nelygybę. Nes mąstyti, reiškia kurti save ir savo vietą po Saule, taip metant iššūkį tiems, kurie nenori jūsų girdėti ir pripažinti.
Individo kaip asmenybės savimonė, savikūra, gyvenimo prasmės ieškojimai yra esminis žmogaus gyvenimo dalykas. Kiekvienas žmogus jam skirtu gyvenimo laiku turėtų sukurti savo asmenybės vertybių sistemą, kuri padėtų jam likti savimi. Kuriant save, savo vertybes tenka rinktis - prisitaikyti prie socialinės aplinkos, keliaklupsčiauti prieš aukščiau stovinčius ir vyresniuosius, gyventi su kauke, neatskleidžiant savo tikrosios esmės, ar mėginti įveikti aplinką savo talentu, darbu, atsakomybe, sąžiningumu ir energija, atkaklumu, valia ir pagarba pačiam sau. Pagarba pačiam sau yra žmogaus vertybių pamatas. Kartą leidus kitiems į jus valytis kojas, jūsų žeminimas ir niekinimas ims kartotis. Taip prasidės asmenybės degradacija, potraukis netikroms vertybėms postams, pinigams, vien gyvenimo malonumams.
Tikrosios žmogaus vertybės visada buvo ir bus išlavintas intelektas ir emocijos, žmogaus jautrumas, dvasingumas, talentas ir gebėjimai, kuriuos individas atskleidžia ne vien dėl saviraiškos, bet ir mąstydamas apie socialinę aplinką, kurioje norėtų gyventi. Todėl pats žmogus turėtų prisidėti prie naujos socialinės aplinkos kūrimo, kadangi žmogaus vertė labiausiai išryškėja visuomenės kontekste. Žmogaus vidiniai turtai šviečia minioje tarsi žibintas, nes šių turtų valdytojas skleidžia ypatingą dvasinę, intelektinę šviesą. Šios šviesos niekas nepajėgia užgožti nei šmeižtas, nei intrigos, nei pavydas, nei persekiojimai ar tremtys. Šią gyvąją šviesą laikinai užtemdo tik fizinė žmogaus mirtis. Tačiau ir po mirties tikrų asmenybių mintys, jų veikla sulaukia sekėjų, kadangi žmogaus vidiniai turtai jaudina, žadina ir įkvepia žmones. Taip fiziškai išėjusios asmenybės gyvena amžinai moksle, švietime, mene, versle, visuomeninėje veikloje, kadangi žmogaus kūrybiškumas buvo, yra ir bus visuomenės pažangos variklis ir išlikimo pamatas.
Filosofiniuose, religiniuose, meniniuose tekstuose minimą žmogaus sielos nemirtingumą galima aiškinti kaip žmogaus kūrybiškumo tąsą. Žmogaus prigimčiai yra būdinga valia gyventi ir valia kurti.
XX amžiaus antrojoje pusėje žmonių sąmonėje įvyko didžiulis perversmas buvo įstatymiškai sugriauta amžių bėgyje pačių žmonių dirbtinai sukurta rasių, etninės kilmės, lyčių, amžiaus nelygybė ir stereotipai, sveikatos ir negalios, kalbų, tikėjimo, įsitikinimų, socialinės kilmės prieštaros. Kaip šiuolaikinės visuomenės laimėjimas buvo iškelta pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, lygioms žmonių sambūvio ir raiškos galimybėms.
Tik neišprusėliai, dogmatikai, fanatikai ir snobai to nesugeba matyti ar nenori pripažinti, nes, besivadovaudami per amžius suklostytomis dogmomis, jie jas aklai kartoja. Jiems patiems galvoti nereikia. Savo intelektinį bejėgiškumą jie dangsto daugumos nuomone, tradicijomis ar socialinėmis aplinkybėmis, taip nuolankiai susitaikydami su valdžių bei religinių institucijų autoritetais. Dogmatikai patys savyje slopina subjektyvaus mąstymo daigus, kerta per savo asmenybės stuburą. O juk tik asmenybės unikalumas turtina pasaulį originalaus mąstymo ir originalios veiklos spalvomis.
Lietuva yra tradicijų kraštas, kuriame dauguma mąsto klišėmis, dogmomis, stereotipais ir savo neapykanta čaižo tuos, kurie drįsta mąstyti ar veikti kitaip. Tačiau istorinio laiko tėkmė visada parodo, kas yra ar buvo teisus. Tuo įsitikinome, kai Seimas priėmė konservatoriškąją Šeimos politikos koncepciją ir Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą. Tuomet apsijuokėme prieš demokratiškąjį pasaulį ir išgarsėjome nauju aspektu - kaip žmogaus teises ir laisves pažeidžianti valstybė. Taigi ar mes turėtumėm puoselėti papročius ir tradicijas, kurios žemina žmones, kaip, pavyzdžiui, vyro dominavimas ir smurtas šeimoje, homoseksualų niekinimas, ar kartu siekti tas tradicijas įveikti ir kurti naujas pagarbos žmogui tradicijas, remiantis šiuolaikiniu mokslu ir švietimu, pabrėžiant žmogaus sąmonės ir visuomenės kaitą.
Nėra amžinųjų vertybių, kurias taip gina Lietuvos konservatoriai ir bažnytininkai, nes žmogaus vertybes kiekvienoje epochoje, remiantis naujomis žiniomis apie žmogų ir pasaulį, apmąsto vis nauji žmonės, taip joms suteikdami naujų prasmių. Per žmogaus gyvenimą kinta ir kiekvieno individo asmenybinės vertybės, kinta asmenybės tapatumas. Tas, kuris nepripažįsta asmenybės raidos, asmenybės daugialypiškumo, asmenybės prieštarų vienybės patiria dvasinę stagnaciją. O dvasiškai miręs nėra patrauklus žmogus.
Pasaulyje stiprėjant migracijos procesams, kultūrų, mokslo ir verslo integracijai, Lietuvoje vis dar mąstoma prieštaromis, net jomis didžiuojamasi, taip Lietuvą išsaugant Europos provincija. Lietuvoje tautiškumas priešinamas kosmopolitizmui, nacionalizmas - Europos Sąjungos vertybėms, katalikybė pasaulietiškumui, etninės ir lytinės mažumos lietuvių heteroseksualų daugumai, vyrai moterims. O juk būtent prieštarų vienovė turtina žmogaus pažinimą ir gyvenimą. Įvairovės pripažinimas rodo žmonių išprusimą ir tolerantiškumą.
Žmogaus asmenybė skirtingai formuojasi tradicinėje ir modernioje visuomenėje. Tradicinėje visuomenėje asmenybė yra varžoma įvairių tabu, susilaikymo, gėdos ir kaltės, paklusnumo ir nuolankumo nuostatų. Štai katalikiškoje Lietuvoje net švietimo įstatyme į pirmą vietą iškeliama dora, tačiau katalikų bažnyčios hierarchai pasisako prieš tai, kad jaunas žmogus racionaliai išmoktų būti doras, kad mūsų mokyklose būtų dėstomas mokslo žiniomis grįstas lytinis ugdymas ir pasirengimas šeimai. Lietuvoje konservatoriškoji visuomenės dalis seka Vatikano nurodymais, šeimos politikoje nepripažįsta šeimos planavimo strategijos, nes neigiamai žiūri į techniką ir chemiją, kaip savo knygoje Žemės druska rašo popiežius Benediktas XVI, kadangi moteriai ir vyrui Vatikanas draudžia naudoti vaisingumą reguliuojančias priemones, nepritaria dirbtiniam apvaisinimui bei lyties keitimui, t. y. tam, kas palengvintų žmogaus gyvenimą. O moters teisės ir laisvės katalikų bažnyčiai iki šiol nėra vertybė. Taigi, žinant tokias nuostatas imi abejoti katalikiškąja meile žmogui.
Skirtingai nei demokratiškoje visuomenėje, tradicinėje Lietuvoje vis dar sureikšminamos lyčių skirtybės, lyčių vaidmenys, moteriškumo ir vyriškumo standartai, tradicinės šeimos vertybės. Minėti reiškiniai demokratiškoje visuomenėje nuo XX amžiaus vidurio aiškinami kaip žmonių nelygybės pamatas, todėl šiuolaikinėje visuomenėje pabrėžiamos žmogaus vertybės, tai, kas žmogų daro žmogumi, ir atmetama tai, kas žmogų žemina.
Kad šiuolaikinis žmogus galėtų gyventi, reikia taikos, išsaugotos gamtos, stabilizuotos ekonomikos, pažangios sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos, modernios švietimo, mokslo sistemos, aiškios kultūros politikos. Kiekvienas besiformuojantis individas turi išmokti savarankiškai orientuotis socialinėje aplinkoje, įgyti profesinių įgūdžių ir juos kūrybingai taikyti savo veikloje. Aukštoji mokykla negali parengti jaunimo visiems gyvenimo atvejams. Jauni žmonės, gavę profesinį išsilavinimą, patys savo žinių, gebėjimų, talento, energijos, bendravimo su žmonėmis dėka turėtų atsiskleisti ir įsitvirtinti socialinėje aplinkoje.
O dabar grįžkime prie apmąstymų apie socialinę aplinką, kuri tarsi verčia jaunus žmones palikti tėvynę, sutelkdami dėmesį į individo egoizmo ir pilietiškumo sąsajas.
Kiekvienas iš mūsų dažnai galvoja apie tai, kad žmogus turi teisę gyventi taip, kaip nori, būti laisvas ir laimingas. Tačiau turinčio savimonę žmogaus laisvė visada siejama su jo atsakomybe prieš save ir prieš kitus. Toks žmogus jaučia pareigą jį išauginusiems ir išugdžiusiems žmonėms. Toks žmogus nemėgina bėgti nuo problemų, o bando jas spręsti. Tačiau yra žmonių, kuriems savisauga svarbesnė už pilietiškumo suvokimą. Ar mes juos turėtume smerkti? Tikriausiai ne, jei pripažįstame individo pasirinkimo teisę. Tačiau, kas kurs Lietuvos ateities visuomenę? Kas uždirbs pensijas savo tėvams ar globėjams? Kas kalbės lietuviškai ir puoselės Lietuvos istoriją bei naujas dabarties tradicijas? Kas išsaugos Lietuvos nacionalinį savitumą ir teritorinį vientisumą?
Niekas, jei jaunoji karta į viską nusispjaus ir išvyks laimės ieškoti svetur.
Ką gi aš jums galiu patarti, remdamasi savo gyvenimo patirtimi? Patariu nebijoti ir nepasiduoti. Išlikti idealistais, mąstyti pozityviai ir žvelgti į ateitį. Tikėti tuo, ką darote, gerbiant save, žmogaus teises ir laisves. Nuolat dirbti su savimi, reikalaujant daug iš savęs ir iš kitų.
Manau, kad šiandien Lietuvos studentija yra pernelyg pasyvi ir gana abejinga tam, kas vyksta mūsų valstybėje. Lietuvos jaunimas atiduoda iniciatyvas į vyresniųjų ir pagyvenusiųjų rankas, t.y. žmonių, kuriems jau neaktualus jaunimo išsimokslinimas, jaunų šeimų gyvenimas, darbo ir šeimos rūpesčių derinimas, jaunimo politinė veikla, nes vyresnioji karta nori žūt būt išlaikyti savo pozicijas visuomenėje, išsaugoti valdžios postus, sprendimų priėmimo svertus.
Jaunimas Lietuvoje laukia tol, kol patys tampa pagyvenusiais žmonėmis, praranda maištingą pertvarkos dvasią. Tai yra per brangi jaunų žmonių gyvenimo kaina. Todėl jauniems žmonėms būtina kuo greičiau suvokti, jog jie patys gali valdyti savo gyvenimus. Tikiuosi sulaukti jūsų paramos, kai siūlysiu pataisą, kad jaunimas galėtų balsuoti nuo 16 metų. Tačiau jau šiandien jūs patys galėtumėte raginti Lietuvos jaunimą aktyviai dalyvauti rinkimuose, rengti jaunus žmones politinei veiklai: tokius, kurie neparduotų savo pažiūrų, nesižemintų prieš politikos senbuvius ir socialiai aukščiau stovinčius, o būtų kupini racionalių idėjų, pasitikėjimo savimi, tikėtų visuomenės pertvarkos galimybe. Tikiu, kas studentai yra išsilavinę ir šiuolaikiškai mąstantys žmonės. Todėl studentai neturėtų toleruoti tai, kad išprususią Lietuvos visuomenę valdo riboto mąstymo politikai. Atsakomybė už tokią paradoksalią situaciją tenka ir Lietuvos jaunimui. Tačiau būtent studentija kitais rinkimais šią situaciją galėtų pakeisti.
Todėl nuoširdžiai linkiu jums sėkmės pradedant valdyti savo gyvenimus ir keičiant Lietuvos socialinę aplinką.
