2010 m. gegužės 14
d. pranešimas VIR
Gerbiamieji
kolegos,
Noriu padėkoti
konferencijos organizatoriams už svetingumą, o ypač už dalykiškai parengtą ir
laiku pateiktą konferencijos medžiagą, kurios dėka mūsų diskusijos tampa daug
konstruktyvesnės.
Lisabonos sutartis
praplėtė nacionalinių parlamentų kompetenciją ir suteikė naujų politikos
formavimo galių. Tačiau tik ateitis parodys, kaip veiks naujas mechanizmas,
kokia bus praktinė subsidiarumo principo kontrolė?
Norėčiau trumpai
pasidalinti Lietuvos patirtimi. Kaip ir daugelis parlamentų, Lietuvos
Respublikos Seimas šiuo metu naujai įvertina tas nuostatas, pagal kurias
organizuojama subsidiarumo patikra.
Dar rengiantis
narystei Europos Sąjungoje, Lietuvos Seime įdiegtas Europos Sąjungos reikalų
parlamentinės kontrolės modelis buvo suderintas su taip ir neįsigaliojusios
Sutarties dėl Konstitucijos Europai nuostatomis. Mes jau tuomet pasinaudojome
geriausia kaimyninių parlamentų patirtimi ir kūrybiškai ją išplėtojome. Nuo pat
pradžių subsidiarumo principo kontrolės mechanizmas įtraukė specializuotus
Seimo komitetus. Būtent jie pirminiame etape, pagal savo kompetencijos sritis,
yra atsakingi už tinkamą ir laiku atliekamą subsidiarumo principo laikymosi kontrolę.
Reikia pripažinti,
kad Lietuvai jau tada pavyko sukurti stiprią ES reikalų parlamentinės kontrolės
teisinę bazę. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, pirmiausia, reikia toliau
tobulinti jos įgyvendinimo formas ir tik nežymiai patikslinti teisinę bazę.
Nauja sutartis nekeičia nacionalinės ES klausimų svarstymo koordinavimo
sistemos.
Svarbiausia ES
klausimų svarstymo sistemos Seime paskirtis yra užtikrinti deramą parlamentinę
kontrolę Lietuvos interesų atstovavimui ES institucijose. Būtent per šią prizmę
mes vertiname ir vyriausybės bei parlamento bendradarbiavimą subsidiarumo
patikros procese. Šiuo metu Seimas rengia projektą, pagal kurį prašys
vyriausybės iš anksto pateikti parlamentui preliminarias pozicijas dėl Europos
Sąjungos teisės aktų projektų atitikimo subsidiarumo principui, kartu
pateikiant socialinių, ekonominių ir finansinių pasekmių, kurias gali turėti
tokio teisės akto įgyvendinimas, įvertinimą. Taip Seimo komitetų paskirtiems
pranešėjams bus sudarytas geresnis pagrindas formuluoti pagrįstą išvadą dėl ES
teisės akto atitikimo subsidiarumo principui.
Akivaizdu, kad
teisėkūros procesas tampa svarbiausia Europos Sąjungos tarpparlamentinio
bendradarbiavimo ašimi, o tai vienas svarbiausių šiandieninių Europos
integracijos procesų rezultatas.
Irena Degutienė,
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
