2010 m. birželio 14 d. pranešimas VIR
Jūsų Ekscelencija Prezidente,
Gerbiamieji ceremonijos dalyviai,
Brangūs Lietuvos žmonės,
Lygiai prieš septyniasdešimt metų Lietuva išgyveno visų laikų didžiausią tragediją prasidėjo tėvynės okupacija, lydima žiaurių žudynių, kankinimų, trėmimų, šimtų tūkstančių mirčių ir sulaužytų likimų.
Lemtingais 1940-aisiais Lietuvos Respublika, vos prieš dvidešimt metų savanorių krauju apgynusi savo nepriklausomybę, vėl buvo naikinama. Žmonės, kūrę tą valstybę vedami tikėjimo savo tėvyne ir laisve, už ištikimybę šiems idealams tapo didžiausiais okupantų priešais.
Tačiau ši tragedija atvėrė ir kitą Lietuvos pusę. Šiandien mes žinome, kad dvidešimt laisvės metų buvo stipresni ir galingesni, nei pusė amžiaus okupacijos, nes laisvoje Lietuvoje subrendę žmonės išdrįso ir pajėgė savo vertybes saugoti, branginti ir perduoti iš kartos į kartą. Iki pat tautos atgimimo, iki pat laisvės ir nepriklausomybės susigrąžinimo.
Amžina šlovė tiems, kurių kovose ir darbuose, maldose ir viltyse Lietuvos laisvė ruseno visą okupacijos laiką. Pagarba visiems, kurie paguldė galvas Lietuvos miškuose, tolimuose lageriuose, tremtyje ar priverstinėje emigracijoje. Tiems, kurie gyvendami savo tėvų žemėje buvo kankinami, laikomi kalėjimuose, šmeižiami, tačiau neišsižadėjo tiesos ir laisvės. Jų dėka šiandien esame laisvi, jų dėka šiandien yra laisva Lietuva.
Todėl, žvelgdami į juoda juosta perrištą Trispalvę ir iš visos širdies pagerbdami savo laisvės gynėjus, nepamirškime: šiandien ne tik gedulo, bet ir vilties diena. Vilties, kuri atlaiko svetimų kariuomenių grėsmę ir brandina laisvei ištisas kartas. Vilties, kuri mažą tautą paverčia išdidžia kovotoja ir padeda nugalėti kovoje už tiesą.
Lenkiu galvą ir reiškiu giliausią pagarbą visų laikų laisvės gynėjams ir kankiniams jų aukai, jų žygdarbiui už laisvą Lietuvą.
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
