Poetas Jonas Aistis, kartu su tauta skaudžiai išgyvendamas Lietuvos tragediją, priverstinėje emigracijoje 1948-aisiais parašė šiandien gerai žinomus žodžius: „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, O varge jo vieno tu pasigedai“.

Į šias dvi eilutes tilpo daugelį lietuvių per visą sovietmetį kankinę klausimai: negi tikrai 1940-aisiais neatsirado nei vieno pasipriešinusio okupantui, negi Lietuva tikrai sutiko priešą be bent vieno simbolinio šūvio?

Aleksandro Barausko auka aiškiai ir nedviprasmiškai atsako: poetas suklydo ir tas kraujas buvo pasienio policijos viršilos Aleksandro Barausko.

Ūtos pasienio užkardos užpuolimas ir žiaurus susidorojimas su sargybos viršininku Aleksandru Barausku, įžvalgiai nenorėjusiu atverti priešams valstybės vartų, yra svarbus istorinis faktas, paneigiantis vis dar kai kieno puoselėjamą mitą, neva Lietuva taikiai įstojo į SSRS, neva prieš Lietuvos Respubliką nebuvo panaudota ginkluota jėga, neva Lietuva savo noru įsileido SSRS ginkluotąsias pajėgas.

Visa tai – akivaizdus melas, nes ciniška žmogžudystė čia, Ūtoje, įvyko gerokai anksčiau, nei baigėsi ultimatumo terminas, ir pasienio policijos viršila padarė tai, ko tuomet neišdrįso politikai ir generolai, bet ką vėliau dešimtimis tūkstančių aukų atkartojo pokario partizanai savo unikalia dešimtmečio kova miškuose.

Todėl šiandien labai skaudžią Lietuvai sukaktį – 70 metų nuo komunistinės okupacijos pradžios ir minime čia, kur 1940 –ųjų ankstyvą birželio 15 rytą įvyko tragiški įvykiai, užsitęsę net visą pusę šimto metų.

50 okupacijos metų – tai dvi ta žyme paženklintos kartos, šimtai tūkstančių užmuštų, sužeistų, fiziškai ir dvasiškai sužalotų likimų, beveik pusę milijono priverstinai pasitraukusių iš savo tėvynės. Tai sunaikintas Tautos žiedas, pamintos tautinės ir bendražmogiškos vertybės.

Mieli susirinkusieji! Aleksandro Barausko vardas ir jo auka Tėvynei visiems laikams įrašytas į garbingiausius tautos istorijos puslapius greta 1919–ais už Lietuvą žuvusio pirmojo savanorio Povilo Lukšio ir karininko Antano Juozapavičiaus, greta pokario partizanų, Sausio 13-osios ir Medininkų didvyrių. To reikia ne nužudyto patrioto artimiesiems ar kovos draugams, to reikia mūsų tautai, to reikia dabarties Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų. To reikia tam, kad pagaliau išrištume per okupaciją pripainiotų vertybių mazgą, kad ateitis būtų kuriama ant tiesos pamatų.

Todėl nuoširdžiai pritariu Seime priimtai rezoliucijai dėl okupacijos pradžios ir pirmosios aukos pagerbimo ir įamžinimo. Labai svarbu, kad Ūtoje veiktų muziejus, primenantis žiaurų 1940-ųjų birželio 15-osios rytą. Labai svarbu, kad iškiltų deramas paminklas pirmajai sovietinės okupacijos aukai Lietuvoje. Tačiau dar svarbiau, kad toks paminklas būtų mūsų atmintyje ir širdyse. Kaip amžinai budinti dvasia, kaip ištikimybė visų laikų Lietuvos laisvės gynėjams ir aukoms. Kaip šiandien ir visados Lietuvoje girdimi tautos dainiaus Maironio žodžiai „Kam nusviro galva, tam dangaus angelai vainiką iš deimantų pina“. Nuoširdžiai tikiu: – šie žodžiai skirti ir Aleksandrui Barauskui.“

Irena Degutienė

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė