Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai,
Ponios ir ponai,
Džiaugiuosi galėdama pasveikinti
Jus čia šiandien, Lietuvai minint istorinę Mindaugo karūnavimo šventę. Ačiū,
kad atvykote ir kad šiandien galime būti kartu.
Liepos 6-oji tai ne vien
Lietuvos istorija, ši data turi ryšį su visa Europa, jos istorija ir dabartimi.
Istorinė raida vyksta tam tikrais
ciklais, ir kai kurie svarbūs ar net lemtingi tautos gyvenimo įvykiai po
dešimtmečių ar net šimtmečių kartojasi. Lietuva tokiu lemtingu ir pamatiniu
istoriniu pasikartojimu gali laikyti ėjimą į Europą, grįžimą į savo tikruosius
istorinius namus. Nuo pat valstybės suvienijimo tryliktajame amžiuje Lietuva
atsigręžė į Europą kaip į savo didžiąją istorinę galimybę. Suprasdamas
bažnyčios vaidmenį, Viduramžiais iš esmės lėmusį valstybių gyvenimą, Lietuvos valdovas
Mindaugas jau tada žengė žingsnį, artinantį mūsų valstybę link Europos, link
jos kultūros plačiąja šio žodžio prasme ir 1251 metais krikštijosi, o 1253 metų
liepos 6-ąją Popiežiaus pavedimu buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi.
Šie įvykiai ir šios datos neabejotinai
žymi Lietuvos civilizacinį lūžį ir įsiliejimą į Vakarų erdvę. Lietuva ėmė laipsniškai
integruotis į krikščioniškąją Europos kultūrą, kartu saugodama ir plėtodama
unikalų baltiškąjį identitetą. Ir nors istorikai nemėgsta formuluotės kas
būtų, jeigu būtų..., tenka pripažinti: jeigu Lietuvai būtų leista nuosekliai eiti
savo keliu, jeigu mūsų valstybė nebūtų nuolat gyvenusi grėsmės akivaizdoje,
mums šiandien nereikėtų kalbėti apie nuolatines pastangas grįžti į Europą, į
savo istorinės paskirties vietą. Deja, Mindaugo nužudymas šalia politinių
intrigų reiškė ir grįžimą link pagoniškų šaknų, o Lietuvoje prasidėjo tam
tikros civilizacinės tuštumos periodas, trukęs iki Krėvos unijos 1385 ir krikšto
1387 metais naujo Lietuvos žingsnio Europinės civilizacijos kryptimi.
Šis istorinis ekskursas parodo,
kad Lietuva nuo pat valstybingumo ištakų derino siekį būti neatskiriama Vakarų
civilizacijos dalimi ir kartu geopolitiškai įsitvirtinti Rytų erdvėje. O tai savo
ruožtu valstybę nuolat statė prieš dilemą: kaip tuo pačiu metu išlaikyti
savitumą, stiprinti savo geopolitinį vaidmenį ir visavertiškai integruotis į
Vakarų civilizaciją.
Nors prabėgo daugiau nei šeši
amžiai, tačiau prieš Lietuvą vėl iškyla, tiesa, naujomis formomis, panašūs istoriniai
iššūkiai. Juk akivaizdu, kad mūsų integracija į NATO ir Europos Sąjungą buvo
grįžimas į Europą. Istoriškai pakartotas žingsnis, liudijantis mūsų tautos
pasirinkimą bei pastangas tą pasirinkimą realizuoti.
Ir dar vienas momentas iš mūsų
istorinės praeities, atėjęs į dabartį. Kaip ir bet kuri valstybė, būdama mūsų
situacijoje, taip ir Lietuva visada buvo suinteresuota stumtelėti
civilizacinę ribą kuo toliau į Rytus, kartu mažindama savo, kaip paribio
valstybės, statusą. Todėl galima sakyti, kad istorija ir šiuo aspektu kartojasi,
o mūsų parama Gruzijai, Ukrainai, Moldovai, šių šalių euroatlantinės
integracijos ambicijoms, vėl sutampa su mūsų istoriniais interesais.
Todėl Liepos 6-ji, Lietuvos karaliaus
Mindaugo karūnavimo diena, pasiekusi mus iš tryliktojo amžiaus, tebėra aktuali
ir šiandien. Aktuali ne tik kaip istorinės atminties dalis, bet ir kaip paskata
įžvelgti istorines analogijas, mokytis iš jų, ir žengti pirmyn į ateitį. Kartu
su kaimynėmis ir kolegėmis tiek Europos Sąjungoje, tiek visoje Europoje, tiek
ir visame pasaulyje.
Dėkoju visiems, kurių dėka šis
kelias įveikiamas lengviau ir greičiau, ir sveikinu visus čia esančius su
didžia Lietuvos švente su karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Nuoširdžiai
Jums dėkoju, kad radote galimybių atvykti į Lietuvą ir kartu su mumis dalyvauti
šventiniuose renginiuose.
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo
Pirmininkė
