2010 m. liepos 31 d.
Kas mums šiandien yra Medininkų įvykiai?
Tai naujausių laikų istorija, atskleidžianti, kaip sudėtingai ir pasiaukojančiai prieš devyniolika metų buvo atkuriama Lietuvos valstybė.
Tai 7 mėnesius vykęs žūtbūtinis karas Lietuvos pasienyje. Karas, kuriame buvo deginami pasieniečių ir muitininkų vagonėliai, fiziškai ir dvasiškai žalojami Lietuvos laisvės sargai.
Karas, kuriame viena pusė buvo ginkluota tik pareigos ir garbės suvokimu, o kita visais galingiausios pasaulyje imperijos ginklais.
Šiandien žinome, kas nugalėjo tą karą pareigos žmonės. Tie, kurie po palaidotų Sausio aukų ryžosi toliau plikomis rankomis ginti Lietuvos laisvę. Tie, kuriems po Sausio žudynių buvo jau aišku, kad priešas neturi žmoniškumo ir sąžinės stabdžių. Tačiau buvo aišku ir kita: Lietuva nebus tarptautiniu mastu pripažinta valstybė tol, kol pati nekontroliuos savo sienų. Tą gerai suvokė ne tik Lietuvos pasieniečiai ir muitininkai, bet ir okupantų OMON būrys, septynis mėnesius nepertraukiamai terorizavęs mūsų garbės bei pareigos vyrus ir moteris.
Šiandien žinome, kas laimėjo tą nervų ir kraujo karą, todėl galime kasmet čia, Medininkuose, minėti tragiškus, bet tuo pačiu ir didvyriškus Antano, Stanislovo, Algimanto, Mindaugo, Juozo, Algirdo, Ričardo, o taip pat Krakūnų pasienio poste žuvusio Gintaro vardus.
Kasmet Medininkuose galime padėkoti Visagaliui, kad stebuklingai kitaip pasisuko jų bendražygio Tomo likimas. Tačiau būtų svarbu žinoti ir kitų anų laikų pasienio sargų gyvenimus: kur jie dabar, ką veikia?
Klausiu todėl, kad jei tie, 1991-ųjų pasienio sargai, pareigos ir garbės sargai, ir šiandien saugotų Lietuvos sieną, būtume žymiai ramesni dėl savo valstybės ir jos sienų, dėl išorinių ES ir NATO sienų. Ir mažiau kalbėtume apie korupcines landas jose.
Mielieji,
Gerai žinau, kad per kiekvienas Medininkų žudynių metines mums, politikams, lyg gyvas priekaištas skamba vis tas pats klausimas: kodėl vis dar nebaigta Medininkų byla? Galėčiau guostis, kad per šiuos metus Medininkų byla vėl pajudėjo pirmyn. Galėčiau viltis, kad kitąmet, minint 20-ąsias metines, bus kažkas kitaip. Tačiau stovint čia norisi kalbėti visai atvirai vienos Lietuvos jėgų pabaigti šią bylą iki galo tikrai nepakaks. Tą žinome, nes jau ne kartą ir ne du bandyta kalbėtis su Rusija įvairiausiom formom ir įvairiausiais lygiais. Bandyta į šį dialogą įtraukti ir Europos Komisiją. Kol kas, deja, nesėkmingai. Tad ir šįsyk tenka vėl sau patiems ir pasauliui kantriai kartoti: tik tuomet, kai Rusija išduos įtariamuosius Medininkų žudynių vykdytojus, galėsime pagrįstai teigti, kad Rusija keičiasi ir nebesitapatina su Sovietų imperija, kad ji demokratėja, kad keičiasi jos požiūris į teisę, moralę ir istoriją, keičiasi jos požiūris į Lietuvą, Baltijos valstybes, į ES ir NATO.
Kita vertus, turiu pasakyti ir tai, kad Europos Sąjunga, pagaliau pradėdama šį klausimą realiai kelti derybose su Rusija dėl naujojo strateginio susitarimo, parodytų, kad ji nėra tik ekonominių interesų ar geografinių aplinkybių nulemtas darinys, kad Europą vienija visų pirma teisė, etika, moralė ir istorija.
Mielieji,
lenkiu galvą ir prašau Dievo palaimos kritusiems už Lietuvos laisvę čia, Medininkuose, ir kituose Tėvynės bei pasaulio kampeliuose.
