Gerbiamosios Asamblėjos viešnios, gerbiamieji svečiai,
Mieli kolegos,
Viena skaudžiausių sovietinio palikimo
dalių yra ta, kad mūsų valstybė iki šiol neturi realios energetinės rinkos ir
yra esmingai priklausoma nuo Rusijos išteklių. Konkrečiai tai ypač pajutome nuo
Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, kai Lietuva apie pusę valstybei
reikalingos elektros energijos buvo priversta importuoti iš Rusijos, kadangi vis
dar nesame prisijungę prie Vakarų Europos elektros energijos sistemos.
Išsivaduoti iš tokios situacijos padėtų tik konkretūs infrastruktūriniai
projektai, ir pirmiausiai – elektros tiltai su Lenkija bei Švedija ir, žinoma, naujos
regioninės atominės elektrinės statyba. Be abejo – ir
plečiant alternatyvios energijos šaltinių išteklių plėtrą Lietuvoje.
Suprantama,
įgyvendindami naujos atominės jėgainės projektą, turime atlikti „namų darbus“ –
susitarti su strateginiu investuotoju ir aiškiai nusistatyti techninius naujos
jėgainės parametrus. Pradėję parengiamuosius darbus, iš karto deklaravome
siekį, kad šis projektas sustiprintų Europos Sąjungos narių Estijos, Latvijos,
Lietuvos ir Lenkijos energetinį saugumą. Tačiau, kai tik Lietuva paskelbė savo
aiškią poziciją dėl naujos branduolinės jėgainės statybos ir pradėjo
konsultacijas su kaimynėmis, Rusija ir Baltarusija taip pat paskelbė planus šalia
mūsų valstybės statyti savo atomines jėgaines. Šiandien negalime tiksliai
pasakyti, ar šie Rusijos ir Baltarusijos projektai statomi ant realaus
pagrindo, ar tai tik geopolitiniai manevrai, siekiant stabdyti mūsų
energetinius planus, tačiau įvairūs viliojantys signalai, ypač iš Rusijos
pusės, jau siunčiami mūsų kaimynams.
Rusija
šiandien kaimyninėms šalims siūlo pirkti elektros energiją iš planuojamos
statyti Kaliningrado atominės elektrinės arba kitokia forma bendradarbiauti šiame
projekte. Gerbsime kaimynų pasirinkimą, kad ir koks jis bus, tačiau tikimės, kad
vertinant konkuruojančius projektus Lietuvoje ir Kaliningrado srityje, bus atsižvelgta
ne tik į realų Rusijos pasiūlymų ekonominį pagrindą, bet ir įvertinta visą
geopolitinė veiksmų logika. Juk energetika – neatskiriama politikos ir geopolitikos
dalis. Lietuva siekia pastatyti atominę jėgainę, kuri būtų regioninė ir todėl
unikali visoje Europos Sąjungoje, o jos valdymas būtų paremtas europinio verslo
modeliu. Tuo tarpu Rusijoje verslas ir politika yra neatskiriamai susiję, o
energetikos sektorius – itin politizuotas.
Kas
gali garantuoti, kad Rusijoje pasikeitus politinėms nuotaikoms vieną dieną
kaimynams ir projekto partneriams nebus pradėtos taikytos panašios energetinio
spaudimo formos, kaip buvo taikoma Ukrainai ar Baltarusijai? Tokia geopolitinio
spaudimo forma iš dalies galima laikyti ir niekaip nesibaigiantį naftotiekio
„Družba“ remontą, dėl kurio nukenčia ne tik Lietuva, bet ir „Mažeikių naftą“
valdanti Lenkijos kompanija „PKN Orlen“.
Lietuvos
ir Lenkijos elektros „tiltas“ – dar vienas labai svarbus geopolitiškai infrastruktūrinis
projektas. Būtent ši jungtis užtikrintų galimybę Lietuvai ištrūkti iš
posovietinės energetinės erdvės ir prisijungti prie Vakarų Europos elektros
perdavimo sistemos. Dėkojame mūsų kaimynams lenkams, kad šis projektas įgauna
pagreitį.
Dujų
sektorių Lietuva pradeda reformuoti pagal naujas Europos Sąjungos nuostatas,
kuriomis siekiama stiprinti energetinę rinką ir siaurinti monopolijų įtaką. Mūsų
tikslas – įgyvendinti Europos Sąjungos siūlomą visiško atskyrimo principą, pagal
kurį energetinių išteklių gamyba ir transportavimu negalėtų užsiimti ta pati
bendrovė. Šios nuostatos įgyvendinimas Lietuvai neabejotinai leistų efektyviau
plėtoti energetinį savarankiškumą stiprinančius projektus – suskystintų dujų
terminalą, dujotiekio jungtį su Lenkija. Juk patys suprantate, kaip sunku,
esant dabartinei situacijai, derėtis su „Gazprom“ valdoma įmone dėl energetinių
projektų, kurie mažintų to paties „Gazprom“ įtaką Lietuvoje.
Europos
Sąjungos lygmeniu būtina remti kiekvieną sprendimą, kuris suteiktų pranašumo ir
keltų Bendrijos galią derybose su energetinių išteklių tiekėjais. Viena iš
tokių priemonių – dujų sektoriaus liberalizavimas ir abipusiškumo principo
taikymas. Pagal jį, kuriant bendrą Europos Sąjungos vidaus energetikos rinką, Bendrijos
kompanijoms taikomi veiklų atskyrimo principai analogiškai turi galioti ir
išorės kompanijoms, siekiančioms investuoti į Europos Sąjungos energetikos rinką.
Paprasčiau sakant, turime siekti vienodų verslo sąlygų tiek Europos Sąjungai, tiek
ir Rusijai.
Geros
praktikos pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Puikus abipusiškumo pavyzdys –
Ukrainos sprendimas įsitraukti į Europos energijos bendriją ir taip priartinti
savo dujų ūkį prie europietiškų taisyklių. Europos Sąjunga turėtų suteikti
Ukrainai pagalbą siekiant dujų ūkyje įgyvendinti Europos Bendrijos teisės
aktus.
Kitas
svarbus žingsnis būtų tai, ką savo iniciatyvoje siūlo Europos Parlamento
pirmininkas Ježis Buzekas ir buvęs Europos Komisijos pirmininkas Žakas Deloras
– įsteigti bendrą Europos Sąjungos dujų įsigijimo agentūrą, kuri apribotų
energetinių išteklių tiekėjų galimybes įgyvendinti diskriminacinę kainų
politiką. Įsiklausykime į šį pasiūlymą, kuris yra labai reikšmingas ir turintis
aiškią perspektyvą. Tuo pačiu Lisabonos sutartyje įrašytas solidarumo
energetikoje principas įgautų realų turinį.
Suprantame,
jog ši mūsų energetinė strategija dar kol kas neįgavo realaus kūno. Nepaisant
to, ji nubrėžia mums aiškias energetines gaires, kuriomis turėtume vadovautis
ateityje. Ir šią energetinio saugumo viziją galėsime įgyvendinti tik bendru
darbu.
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
