Jūsų Ekscelencija Prezidente
Valdai Adamkau,
Pirmasis valstybės vadove
Vytautai Landsbergi,
Ekscelencijos ambasadoriai ir
bažnyčių vadovai,
Kolegos Seimo nariai,
Gerbiamieji Maldos pusryčių
dalyviai!
Susirinkome į savotišką pirmąjį
nacionalinių maldos pusryčių jubiliejų jau dešimtąjį kartą esame kartu, kad dalintumėmės
mintimis apie Evangelijos vertybes kasdieniame gyvenime, visuomenėje,
tarpusavio santykiuose. Kad, artėjant gražiausioms krikščioniškoms metų ir
šeimų šventėms, susikauptume maldoje ir uždegtume Tikėjimo, Vilties ir Meilės
liepsną savo širdyse ir protuose, savo ir mūsų artimųjų gyvenimuose.
Tačiau ne vien tai. Jau rytoj
įžengsime į paskutinę, ketvirtąją, advento savaitę prieš pat Kalėdas. Tad
šiandien ir čia turime puikią galimybę savęs pačių paklausti: koks buvo ir yra
šis džiaugsmingas laukimas, kaip jį išgyvenau ir išgyvenu, o gal per visus
darbus ir rūpesčius taip ir neturėjau progos susimąstyti: kaip aš pasitiksiu
ateinantį Kristų?
Leiskite Jums priminti šio
advento pradžioje nuskambėjusius labai prasmingus popiežiaus Benedikto XVI
žodžius, kuriais jis pakvietė viso pasaulio tikinčiuosius pasiruošti Dievo
gimimui Betliejaus ėdžiose:
Laukimas persmelkia mūsų
asmeninį, šeimyninį, socialinį gyvenimą. Laukimas yra dalis tūkstančių
situacijų, nuo mažų ir banalių iki pačių svarbiausių, kurios mus visiškai
įtraukia. Pagalvokime, tarp jų, apie sutuoktinių vaiko laukimą, apie iš toli
atvykstantį mūsų giminaičio ar bičiulio laukimą, apie egzamino ar pokalbio dėl
darbo rezultatų laukiantį jaunuolį, apie susitikimo su mylimu žmogumi laukimą,
apie atsakymo į laišką ar atleidimo priėmimo laukimą. Būtų galima pasakyti, kad
žmogus yra gyvas kol laukia, kol jo širdyje gyva viltis. Tai Šventojo Tėvo
žodžiai, pasakyti vos prieš keletą savaičių.
Turbūt nesuklysiu sakydama, kad
visi esame vienaip ar kitaip pergyvenę tokias laukimo akimirkas, kai tarsi ir
esame pasirengę, bet vis vien naujai peržiūrime viską, apžvelgiame visas
kerteles, susimąstome, ar visi daiktai yra savo vietose ir ar tikrai nieko
nepritrūks.
Tačiau svarbiausia tokiomis
akimirkomis susimąstome ir apie svarbiausius dalykus, kurie šį laukimą padaro
prasmingą, apie kertines vertybes, kurių vedami žengiame savo gyvenimo keliu.
Deja, bet šiandieniniame Lietuvos
gyvenime matau ypač daug dvasinio pasimetimo, dažnas savo gyvenimą grindžia
vien materialine ar finansine nauda, bet ne šimtmečių išbandyta dvasios
stiprybe. Šiandien tarsi turime viską, ko tik užsigeidžiame. Tačiau širdimi
jaučiame: visgi kažko trūksta. Net ir šiomis savaitėmis vykstančios gausios
labdaros ir paramos akcijos kartais panašėja vien į renginius, skirtus sąžinei
nuraminti. Surenkame keturženklį telefono numerį, paaukojame keletą litų ir tarsi
atsikratome priekaišto patys sau, bandome įtikinti save, kad padarėme viską
likimo labiau nuskriaustiems vaikams ar seneliams padėti.
Bet jausmas, kad kažko vis
trūksta, išlieka. Nes svarbiausia yra ne paaukotas litas, ne stokojantiems
parūpinta sriuba, bet asmeninis dėmesys kiekvienam sunkiau gyvenančiam,
vienišam, stokojančiam. Žinoma, materialinė parama ir pagalba yra svarbu.
Tačiau dar svarbiau ištiesti ranką, apkabinti, ištarti šiltą žodį. Tik tuomet
širdį užlies palaima, kad tikrai padariau viską, kad Lietuvoje būtų mažiau
atstumtų, mažiau vienišų, mažiau stokojančių žmonių.
Kodėl praradome šį nuoširdų
rūpestį, laukimą, troškimą pasitarnauti artimui? Ar nenuklydome patogesniais
keliais, ar nepraradome gebėjimo iš slapčiausių širdies ir gyvenimo kertelių
ištraukti visą ką geriausią laukiamam svečiui?
Norėčiau pasakyti, kad
nepraradome. Tačiau laikome visas šias vertybes paslėpę kažkur giliai ir tik
retkarčiais, tik nedrąsiai, atskleidžiame jas, prabylame apie jas garsiau ir
aiškiau.
Čia noriu prisiminti ir Jėzaus
žodžius iš Evangelijos pagal Matą: Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo,
panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys,
ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes
buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į
paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės,
pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo
smarkus.
Kartais atrodo, kad mūsų
dvidešimt metų trunkanti valstybės namo statyba vyksta ne ant tų pamatų, kad
statoma ant smėlio. Daug kas gaunasi kreivai, šleivai, ne taip, kaip norėtųsi. Tačiau
tai nereiškia, kad nieko pakeisti negalime. Galime šiuos pamatus sutvirtinti,
galime juos stiprinti, galime juos atnaujinti ir taip sutvirtinti visą
valstybę. Juolab, kad ir 1991 metų nekaltų aukų krauju ir nepriklausomos
valstybės viltimi sutvirtinti pamatai yra išties tvirti, nes jokia veidmainystė
ar melas jų sugriauti nesugebės, jei tik neprarasime kertinių vertybių,
sudarančių šių pamatų kertinius akmenis.
Šiandien prisimenu ir popiežiaus
Jono Pauliaus II kalboje Lietuvos jaunimui, kuriuos Prezidentas Valdas Adamkus
citavo pernai vykusių maldos pusryčių metu, ir kuriuos noriu priminti dar kartą
ir šiandien: Tavęs, Lietuvos jaunime, laukia sunkus, bet garbingas uždavinys:
ne nuo langų, bet nuo pamatų pastatyti savo krašto ateitį. Tai šviesaus
atminimo popiežius ištarė jau prieš septyniolika metų. Tačiau jie išlieka
aktualūs ir šiandien. Nes valstybės, visuomenės ir bendro sugyvenimo bei
santarvės namo statyba niekuomet nesibaigia, nes diena iš dienos turime
stiprinti ir šio namo pamatus, ir jo sienas, ir prižiūrėti langus ar stogą.
Prisiminti, kokiomis vertybėmis grindžiame savo gyvenimus net ir sunkiausiomis
akimirkomis, net ir sunkmečio laikotarpiu.
Kūčių vakaras ir Šventos Kalėdos
suteikia tokią nuostabią galimybę susiburti šeimos rate ir susėdus prie
bendro stalo dalintis šiluma, meile, viltimi. Dalintis vertybėmis, kurios mus
jungia ir daro neišardoma šeima, sutvirtina mūsų bendruomeninius ryšius ir
leidžia tikėti ateitimi.
Tad, kad ir kokie rūpesčiai mus
slėgtų, tikiu: visi sunkumai praeis, o pamatinės vertybės išliks ir telks mus.
Naudodamasi proga jau dabar
nuoširdžiai sveikinu Jus artėjančių šventų Kalėdų proga ir linkiu, kad
jaukumas, šiluma, gerumas apgaubtų mūsų visų namus. Tenetrūksta juose tokių
nepakeičiamų gyvenimo prieskonių, kaip Tikėjimas, Viltis ir Meilė.
Telaimina Dievas Lietuvą ir mus
visus!
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė