Susirinkome į savotišką pirmąjį nacionalinių maldos pusryčių jubiliejų – jau dešimtąjį kartą esame kartu, kad dalintumėmės mintimis apie Evangelijos vertybes kasdieniame gyvenime, visuomenėje, tarpusavio santykiuose. Kad, artėjant gražiausioms krikščioniškoms metų ir šeimų šventėms, susikauptume maldoje ir uždegtume Tikėjimo, Vilties ir Meilės liepsną savo širdyse ir protuose, savo ir mūsų artimųjų gyvenimuose.

Tačiau ne vien tai. Jau rytoj įžengsime į paskutinę, ketvirtąją, advento savaitę prieš pat Kalėdas. Tad šiandien ir čia turime puikią galimybę savęs pačių paklausti: koks buvo ir yra šis „džiaugsmingas laukimas“, kaip jį išgyvenau ir išgyvenu, o gal per visus darbus ir rūpesčius taip ir neturėjau progos susimąstyti: kaip aš pasitiksiu ateinantį Kristų?

Leiskite Jums priminti šio advento pradžioje nuskambėjusius labai prasmingus popiežiaus Benedikto XVI žodžius, kuriais jis pakvietė viso pasaulio tikinčiuosius pasiruošti Dievo gimimui Betliejaus ėdžiose:

„Laukimas persmelkia mūsų asmeninį, šeimyninį, socialinį gyvenimą. Laukimas yra dalis tūkstančių situacijų, nuo mažų ir banalių iki pačių svarbiausių, kurios mus visiškai įtraukia. Pagalvokime, tarp jų, apie sutuoktinių vaiko laukimą, apie iš toli atvykstantį mūsų giminaičio ar bičiulio laukimą, apie egzamino ar pokalbio dėl darbo rezultatų laukiantį jaunuolį, apie susitikimo su mylimu žmogumi laukimą, apie atsakymo į laišką ar atleidimo priėmimo laukimą. Būtų galima pasakyti, kad žmogus yra gyvas kol laukia, kol jo širdyje gyva viltis“. Tai Šventojo Tėvo žodžiai, pasakyti vos prieš keletą savaičių.

Turbūt nesuklysiu sakydama, kad visi esame vienaip ar kitaip pergyvenę tokias laukimo akimirkas, kai tarsi ir esame pasirengę, bet vis vien naujai peržiūrime viską, apžvelgiame visas kerteles, susimąstome, ar visi daiktai yra savo vietose ir ar tikrai nieko nepritrūks.

Tačiau svarbiausia – tokiomis akimirkomis susimąstome ir apie svarbiausius dalykus, kurie šį laukimą padaro prasmingą, apie kertines vertybes, kurių vedami žengiame savo gyvenimo keliu.

Deja, bet šiandieniniame Lietuvos gyvenime matau ypač daug dvasinio pasimetimo, dažnas savo gyvenimą grindžia vien materialine ar finansine nauda, bet ne šimtmečių išbandyta dvasios stiprybe. Šiandien tarsi turime viską, ko tik užsigeidžiame. Tačiau širdimi jaučiame: visgi kažko trūksta. Net ir šiomis savaitėmis vykstančios gausios labdaros ir paramos akcijos kartais panašėja vien į renginius, skirtus sąžinei nuraminti. Surenkame keturženklį telefono numerį, paaukojame keletą litų ir tarsi atsikratome priekaišto patys sau, bandome įtikinti save, kad padarėme viską likimo labiau nuskriaustiems vaikams ar seneliams padėti.

Bet jausmas, kad kažko vis trūksta, išlieka. Nes svarbiausia yra ne paaukotas litas, ne stokojantiems parūpinta sriuba, bet asmeninis dėmesys kiekvienam sunkiau gyvenančiam, vienišam, stokojančiam. Žinoma, materialinė parama ir pagalba yra svarbu. Tačiau dar svarbiau – ištiesti ranką, apkabinti, ištarti šiltą žodį. Tik tuomet širdį užlies palaima, kad tikrai padariau viską, kad Lietuvoje būtų mažiau atstumtų, mažiau vienišų, mažiau stokojančių žmonių.

Kodėl praradome šį nuoširdų rūpestį, laukimą, troškimą pasitarnauti artimui? Ar nenuklydome patogesniais keliais, ar nepraradome gebėjimo iš slapčiausių širdies ir gyvenimo kertelių ištraukti visą ką geriausią laukiamam svečiui?

Norėčiau pasakyti, kad nepraradome. Tačiau laikome visas šias vertybes paslėpę kažkur giliai ir tik retkarčiais, tik nedrąsiai, atskleidžiame jas, prabylame apie jas garsiau ir aiškiau.

Čia noriu prisiminti ir Jėzaus žodžius iš Evangelijos pagal Matą: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus.“

Kartais atrodo, kad mūsų dvidešimt metų trunkanti valstybės namo statyba vyksta ne ant tų pamatų, kad statoma ant smėlio. Daug kas gaunasi kreivai, šleivai, ne taip, kaip norėtųsi. Tačiau tai nereiškia, kad nieko pakeisti negalime. Galime šiuos pamatus sutvirtinti, galime juos stiprinti, galime juos atnaujinti ir taip sutvirtinti visą valstybę. Juolab, kad ir 1991 metų nekaltų aukų krauju ir nepriklausomos valstybės viltimi sutvirtinti pamatai yra išties tvirti, nes jokia veidmainystė ar melas jų sugriauti nesugebės, jei tik neprarasime kertinių vertybių, sudarančių šių pamatų kertinius akmenis.

Šiandien prisimenu ir popiežiaus Jono Pauliaus II kalboje Lietuvos jaunimui, kuriuos Prezidentas Valdas Adamkus citavo pernai vykusių maldos pusryčių metu, ir kuriuos noriu priminti dar kartą ir šiandien: „Tavęs, Lietuvos jaunime, laukia sunkus, bet garbingas uždavinys: ne nuo langų, bet nuo pamatų pastatyti savo krašto ateitį“. Tai šviesaus atminimo popiežius ištarė jau prieš septyniolika metų. Tačiau jie išlieka aktualūs ir šiandien. Nes valstybės, visuomenės ir bendro sugyvenimo bei santarvės namo statyba niekuomet nesibaigia, nes diena iš dienos turime stiprinti ir šio namo pamatus, ir jo sienas, ir prižiūrėti langus ar stogą. Prisiminti, kokiomis vertybėmis grindžiame savo gyvenimus net ir sunkiausiomis akimirkomis, net ir sunkmečio laikotarpiu.

Kūčių vakaras ir Šventos Kalėdos suteikia tokią nuostabią galimybę – susiburti šeimos rate ir susėdus prie bendro stalo dalintis šiluma, meile, viltimi. Dalintis vertybėmis, kurios mus jungia ir daro neišardoma šeima, sutvirtina mūsų bendruomeninius ryšius ir leidžia tikėti ateitimi.

Tad, kad ir kokie rūpesčiai mus slėgtų, tikiu: visi sunkumai praeis, o pamatinės vertybės išliks ir telks mus.

Naudodamasi proga jau dabar nuoširdžiai sveikinu Jus artėjančių šventų Kalėdų proga ir linkiu, kad jaukumas, šiluma, gerumas apgaubtų mūsų visų namus. Tenetrūksta juose tokių nepakeičiamų gyvenimo prieskonių, kaip Tikėjimas, Viltis ir Meilė.

Telaimina Dievas Lietuvą ir mus visus!

Irena Degutienė

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė