Lietuvos valstybė mini dvidešimtąsias Sausio 13-osios metines. Mini su skausmu ir liūdesiu, nuoširdžiai nusilenkdama laisvės aukoms ir visiems nukentėjusiems, su dėkingumu visiems laisvės gynėjams, ir su galinga dvasios šviesa bei pasididžiavimu, kad tokia mažytė, ekonomiškai nusilpusi, bet dvasiškai labai stipri Lietuva atliko tokią svarbią ir neįtikėtiną istorinę misiją.

Tik mes, tiesioginiai tų dramatiškų įvykių dalyviai, galime suprasti, kad jokie gražiausi epitetai, jokios kalbos negalės deramai nupasakoti tų dienų ir valandų reikšmės ir svarbos istorijoje – dvasios pergalės prieš stipriausios to meto pasaulio imperijos karinę galią.

Ne kartą ieškojau atsakymo į klausimą: kur slypi giliosios Sausio 13-osios stebuklo šaknys? Kas, kokia priežastis paskatino žmones kilti į kovą ir vieningu gyvu žiedu supti Televizijos bokštą, Radiją ir televiziją, Seimą? Juk buvo praėję beveik metai po Kovo 11-osios, po ją lydėjusio optimizmo. Lietuva jau buvo pamokyta, kad, einant laisvės keliu, ekonominės blokados ir psichologinė prievarta, politinės provokacijos ir šantažas ilgam gali tapti neatskiriama realybės dalimi. Lietuva jau buvo supratusi, kad, pasirinkdama laisvę, ji praranda ne tik pigesnį benziną, pigesnes dujas, bet ir sąlyginai ramesnį gyvenimą.

Lietuvos pasirinkimas buvo kitas. Tarsi iš Vinco Kudirkos eilėraščio atėjęs „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ atsisakymas ir laisvės, istorinio bei žmogiškojo teisingumo siekis tapo vieninteliu gyvenimo siekiu. Šį sutapimą norėčiau pabrėžti atskirai: istorijos tiesa ir žmogaus tiesa sutapo – kaip tautos ir valstybės, politikos ir tikėjimo tiesa. Todėl šiandien, vertinant Sausio 13-ąją, sunku išskirti vieną aspektą, kuris atsakytų į klausimą, kodėl buvome tokie vieningi, kodėl taip tikėjome vieni kitais, kodėl nebijojome mirties. Aukščiausi ir gražiausi žodžiai skambėjo ne ironiškai, bet nuoširdžiai, o tūkstančiai žmonių jau nebuvo minia.

Brangūs mūsų gynėjai! Jums teko ypatingai svarbi istorinė misija: ne tik ginti mūsų atkurtos laisvės ir valstybės ateitį, bet ir ištaisyti itin skaudžią Lietuvos istorinę klaidą, padarytą mūsų kariuomenės ir jos vadų 1940-aisiais, kuomet okupantai buvo sutikti net be simbolinio pasipriešinimo šūvio. Istorija mums pakartotinai skyrė šį išbandymą ir Jūsų dėka mes jį garbingai įvykdėme. Tikėkimės, kad šįkart ši Lietuvai skirta misija buvo atlikta iki galo ir daugiau tokių istorijos išbandymų ateities kartoms neteks patirti.

Mielieji, kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, tos įtampa, aukomis, krauju ir ašaromis persunktos naktys tapo likimo dovana visiems tai mačiusiems ir patyrusiems. Toks emocinis grynumas, betarpiškas pasitikėjimas ir vieningumas, toks sielos išgryninimas, tokia visiems bendra dvasios stiprybė, ko gero, būna tik kartą gyvenime. Galimybė pamatyti tai savo akimis ir pajusti savo širdimi – nepakartojama, neatpasakojama, ir, ko gero, neaprašoma knygose. Todėl tai, ką patyrėme 1991 metų Sausio mėnesį turbūt daugeliui mūsų buvo ir liko aukščiausia gyvenimo nata, turbūt todėl dauguma mūsų kaip svarbiausią gyvenimo momentą nusako šiais pasididžiavimo žodžiais: „Sausio 13-ą aš buvau ten...“

Deja, yra toks posakis: popierius iškenčia viską. Visi puikiai žinome, kad mūsų laisvė, mūsų žuvusieji, mūsų Sausio 13-oji ir šiais laikais neduoda ramybės tiems, kieno protas, garbė ir sąžinė liko sovietinėje imperijoje. Ir šiais laikais svetimų valstybių klastotojai ir, deja, savi mankurtai šmeižia Sausio 13-osios aukas ir kitus laisvės gynėjus, iškraipo tiesą, menkina mūsų valstybę ir mūsų laisvę. Atsiprašau už tai aukų artimųjų, atsiprašau už tai laisvės gynėjų ir nuoširdžiai kreipiuos į visus, kurie gali skleisti tiesos žodį: darykite tai, nelaukdami atskiro prašymo. Mokytojai ir tėvai, laisvės gynėjai ir visi tų įvykių liudininkai, neleiskite vaikams ir jaunimui patikėti melu. Neleiskite, kad 1991-ųjų Sausio 13-ąją iš sovietinės tanketės garsiakalbių sklidęs melas jaunų žmonių ausis ir širdis terštų šiais laikais. Neleiskime, kad tuo melu patikėję, taptų naujomis Sausio 13-osios ir sovietinės agresijos aukomis.

Mielieji mūsų gynėjai! Šiomis dienomis dar bus daug minėjimų, daug renginių, daug šurmulio. Tačiau, kai viskas atslūgs, likę tyloje ir vienatvėje, raskime minutę pabūti su savimi, savo sąžine, savo atmintimi ir mintimis grįžti į tą laiką, kai šių rūmų aikštėje nuoširdžiai meldėmės ir dalijomės arbatos puodeliu; laukėme žinių iš kitų Vilniaus vietų ir pritilome jas išgirdę; kai nė vienas nebijojome ir buvome nuoširdžiai pasiryžę tapti vienu iš keturiolikos. Kai, nepaisant skirtingų tautybių, visi buvome viena tauta istorijos ir tiesos, Dievo ir šalia stovinčio žmogaus akivaizdoje.

Nuoširdžiai dėkoju visiems, prieš dvidešimt metų tuo tikėjusiems ir šiandien tuo tikintiems. Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurių auka šį mūsų tikėjimą ir Lietuvos laisvės žodį pavertė kūnu.

Nuoširdžiai dėkoju Jums, kad mes šiandien esame laisvi, kad Lietuva yra laisva!“