Lietuva mini Kovo 11-ąją – savo šventę, savo Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Daugelis iš mūsų šiandien mintimis grįžta į nežinios ir kartu į vilties bei tikėjimo kupiną 1990-ųjų pavasario vakarą, į sunkiai pakartojamą dvasios būseną, kai susijaudinę žvelgėme, kaip mūsų tautinis atgimimas tampa politine Nepriklausomybe.

Prisiminkime visus, kurių dėka tai įvyko ir kurių jau nėra su mumis, švenčiančiais 21-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines. Prisiminkime per tą laiką į Anapilį išėjusius Kovo 11-osios Akto signatarus, prisiminkime visus Lietuvą gynusius ir kūrusius žmones, kurių jau nebėra, tačiau kurių vardai ir darbai šiandien iškyla atmintyje. Pabūkime mintimis su jais, pagerbkime jų atminimą tylos minute. ... Ačiū.

Beje, ar susimąstome, kodėl žmonės, kurių netekome, pagerbiami tyla? Ar ne todėl, kad kasdieniai darbai, deja, ne visada prasmingi, šurmulys ir smulkmenos užgožia svarbiausius klausimus: kokie esame žmonės, kodėl kartais elgiamės ne taip, kaip liepia sąžinė ir dora? Kokia esame tauta, kokia valstybė? Kokie esame, o kokie galime ir norime būti?

Šių klausimų vedama, pavargusi nuo kasdienio ir istorijos melo, nuo priverstinės veidmainystės, Lietuva kilo į tautinį atgimimą, ėjo į Nepriklausomybę. Ir 1990-ųjų kovo 11-ąją tai įvyko!

Greičiau nei po metų savo tos dienos ryžtą ir viltį jau turėjome ginti krauju, o apie tautos prisikėlimą ir šventą auką buvo parašyti tokie žodžiai, cituoju: „Pabudome laisvei – ir iš karto prieš mus iškilo tankai ir automatų vamzdžiai. Beginklė, tiktai su užrašu „Lie-tu-va!“ lūpose, tauta atrėmė agresiją ir atsiklaupė apraudoti žuvusiųjų. Padėjome ant jų kapų amžiną skausmo ašarą, nevystančią meilės gėlę ir neužgesinamą atminties žvakę. Tapom didesni žuvusiųjų didvyriškumu, jų stovėjimu ir laikymusi. Tie žmonės nepozavo mirčiai ir fotoobjektyvui – jie buvo laisvi, ir už tai vienus sutraiškė tankai, kitus pakirto automatų serijos. Jie išėjo į amžinąją Lietuvą“. Citatos pabaiga.

Šiuos žodžius parašė neseniai mus palikęs tautinės atminties saugotojas, Sąjūdžio dainius, šviesaus atminimo poetas Justinas Marcinkevičius. Parašė pagerbdamas Sausio 13-osios aukas, tačiau kartu tarsi žvelgdamas į būsimąjį laisvės dvidešimtmetį. Kiek jame amžinosios Lietuvos, pagrįstos idealais ir vertybėmis, sąžine ir teisingumu, kantriu darbu ir pareiga? Ir kiek vienadienės Lietuvos – kaip progos greitai praturtėti savo tautiečių ir bendrapiliečių sąskaita, pozuojančios savo materialine gerove, tačiau neturinčios nieko bendro su žmogiškuoju solidarumu, su pačiu žmogiškumu Lietuvos? Teatsako į šį klausimą kiekvienas sau – pagal savo sąžinę.

Gal sąžiningas atsakymas į šį klausimą padėtų susigrąžinti šiandienos Lietuvai Kovo 11-osios dvasią? Prisiminkime, žodis „aktas“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „veiksmas“. Todėl Nepriklausomybės Aktas – tai ne tik dokumentas, kurį galima padėti į muziejų po stiklu ir prieš iškilmingus minėjimus nuvalyti dulkes. Tai – ir įsipareigojimas veikti: kantriai, negailint nei jėgų, nei laiko, tikint savo darbo prasme ir šalia esančiu žmogumi. Veikti taip, kaip veikė žmonės, visais laikais saugoję lietuvybę, vedę Lietuvą į Vasario 16-ąją, kėlę į tautinio atgimimo Sąjūdį, į Kovo 11-ąją.

Dvidešimt vieni laisvės metai – atrodytų pakankamas laikas atsikratyti sovietinio palikimo, išmesti jį iš minčių ir darbų, tapti iš tikrųjų laisviems. Juk ir per tuos metus būta daug žavių ir šviesių dalykų – pradedant svetimos kariuomenės išvedimu, mūsų realiu grįžimu į Europą ir baigiant nuostabiais meno kūriniais ar istorinėmis sportininkų pergalėmis. Visa tai yra, visa tai mus palaiko ir stiprina. Tačiau to negana. Lietuvai būtina susitelkti, ji turi tapti vieningesnė, labiau pasitikinti, žmogiškai šiltesnė ir, be abejo, teisingesnė. Kaip jau minėjau anksčiau, Lietuvai būtina susigrąžinti Kovo 11-osios dvasią.

Sunku, tačiau kito kelio neturime. Ir tuo esame panašūs į 1990-ųjų tėvynę. 1990-ųjų Kovo 11-ąją Lietuva įrodė: galime padaryti labai didelius darbus, tereikia tikėjimo ir pasitikėjimo – žmogumi, tauta, valstybe, Aukščiausiuoju.

Dėkoju visiems, kurie šį tikėjimą stiprina ir kuria. Šio tikėjimo šviesoje sveikinu Lietuvą ir kiekvieną jos žmogų su visų mūsų švente – su Nepriklausomybės atkūrimo diena!“

Irena Degutienė

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė