2011 m. kovo 22 d. pranešimas VIR
Gerbiamasis Ukrainos Aukščiausiosios Rados Pirmininke,
Gerbiamasis Lenkijos Respublikos Senato Pirmininke,
Gerbiamieji Asamblėjos delegacijų nariai ir dalyviai,
Pradėsiu savo kalbą gal kiek neįprastai: jau prieš kurį laiką pradėjau svarstyti, ką galėčiau pasakyti šios ketvirtosios trišalės Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos Asamblėjos sesijoje Kijeve dalyviams ir svečiams. Ir visai netikėtai nugirdau lietuvišką dainą, kurios žodžiai sako: Pasveikinkit vieni kitus, juk tai daryti šitaip lengva. Su saule, su pavasariu, su bet kuo tegu visi nustemba.... Ir tikrai juk taip nesunku drąsiai europietišku papročiu ištiesti vieni kitiems rankas, taip parodant, kad esame beginkliai ir neslepiame užantyje jokio akmens. Pažvelgti vieni į kitus atviru žvilgsniu ir aiškiu žodžiu, padedančiu rasti mus vienijančius, o ne skiriančius dalykus.
Svarbiausias šios trišalės Asamblėjos klausimas visada bus galvosūkis, kaip paspartinti Ukrainos integraciją į Europos Sąjungą, į europietiškų valstybių šeimą, kuriai ši šalis visuomet priklausė ir tik negailestingų istorinių smūgių dėka ilgiems dešimtmečiams buvo nuo jos atskirta.
Pati Europos integracija vyksta jau šeštą dešimtmetį. Šis procesas dažniausiai įsivaizduojamas, kaip savitikslis ir tokį supratimą skatinantys politikai, ekspertai ir apžvalgininkai tarsi ragina mus pripažinti, kad iki pat XX amžiaus vidurio jokių europinių integracijos procesų nebuvo, kad nebuvo ir Lietuvą, Lenkiją ir Ukrainą vienijančios valstybės, sukūrusios pirmąją Europoje demokratinę Konstituciją. Jie tarsi ragina pamiršti ir istoriją, ir mūsų krikščioniškas šaknis, o į ateitį žvelgti pernelyg siaurai ir technokratiškai: Europos vienybę regėti vien kaip muitų sąjungos, laisvos prekybos, europietiškų produkcijos standartų ar pinigų sąjungos veiklą. Tad ar ne metas užduoti klausimą: ant kokių vertybinių pamatų kyla mūsų bendra europinė ateitis?
Deja, kalbose apie vertybinį Europos integracijos pagrindą dažniausiai apsiribojama abstrakčiomis tezėmis apie bendrą Europos tapatybę, dažniausiai siejamą su žmogaus teisių bei demokratijos institutais, europietiškų vertybių simbolika. Tačiau šių terminų kaip ir pačios europietiškos tapatybės turinys nėra iki galo aiškus ir dažnai priklauso nuo politinių interpretacijų. Ne paslaptis, jog Europos Sąjungos plėtros politikos priešininkai europietiškos tapatybės kortą itin mėgsta naudoti kaip politinį įrankį, kuris padeda nubrėžti Europos Sąjungos kultūrines ribas. Tuo tarpu Lietuva europietišką tapatybę suvokia ir vertina kitaip, nei Europos Sąjungos plėtros priešininkai, ir todėl tvirtai laikosi požiūrio, jog kol Ukraina netaps visateise Europos Sąjungos nare, bendrų Europos saugumo namų statyba tikrai nebus baigta.
Tad ir šios mūsų Asamblėjos uždavinys kuo platesniam Europos Sąjungos valstybių narių ratui padėti įsisąmoninti, kad sprendimas nesuteikti Ukrainai bent jau tolimos narystės Europos Sąjungoje perspektyvos negali būti galutinis. Ukraina yra ne Europos kaimynė, o europietiška Europos Sąjungos kaimynė.
Labai norėčiau, kad į pastarąjį sakinį būtų įsiklausyta ir įsiskaityta itin atidžiai. Europos Sąjunga turi aiškiai apsispręsti dėl to, kur prasideda ir kur baigiasi Europa ir kokios vertybės sudaro europietiškos tapatybės stuburą. Ir jeigu Europos Sąjunga iš tikrųjų pretenduoja tapti tikra vertybine sąjunga, ekonominiai, finansiniai ir kiti protekcionistiniai interesai negali būti dangstomi europietiškos tapatybės skraiste.
Šį kartą Asamblėja išsikėlė rimtą iššūkį, nes kalbėti apie tapatybę, istoriją, kultūros paveldą galima įvairiai. Galima ieškoti to, kas mus vienija ir jungia, arba atvirai analizuoti veiksnių, kurie mus skiria, priežastis. Neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų turi ką pasakyti ne tik apie europietišką tapatybę, bet ir apie tai, kaip vertiname skirtingų tautybių santykius mūsų Vidurio ir Rytų Europos regione.
Norėčiau iškelti keletą klausimų, atsakymų į kuriuos galėtume ieškoti kartu. Kur prasideda ir kur baigiasi Europa? Kas sudaro šiandieninės europietiškos tapatybės stuburą? Kokie istoriniai laikotarpiai, asmenybės ir įvykiai suartina Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos tapatybes, o kurie išskiria? Ką kiekviena iš mūsų valstybių norėtų pakeisti kaimyninių valstybių istorinėje atmintyje, tapatybinėse schemose ir nuostatose? Ką reikėtų daryti ir kokius projektus realizuoti, kad dominuotų ne tai, kas mus skiria, o tai kas mus jungia? Suprantama, šie ir panašūs klausimai tik įvadas į nuoseklią diskusiją ir ilgą darbą. Tačiau būtent taip suprantu mūsų Asamblėjos ir mūsų bendravimo tikslą bei perspektyvą.
Ačiū už dėmesį.
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Irena Degutienė
