Gerbiamieji Lietuvos laisvės
gynėjai,
Mieli susirinkusieji!
Simboliška, kad šiandien, Lietuvai
minint Partizanų, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, esame istorinėje
vietoje, kur veikė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai. Šiandien
lenkiame galvas jų atminimui, ir mintyse – visoje Lietuvoje stovintiems laisvės
paminklams, visiems įvardytiems ir neįvardytiems partizanams, jų pagalbininkams
ir ryšininkams, jų spaudos platintojams, visiems laisvės gynėjams.
Esu tikra, kad Jūsų apylinkėse
dar gyvi pasakojimai apie laisvės kovas, o gal dar esama ir gyvų laisvės kovų
liudininkų, dalyvių. Noriu nuoširdžiai paprašyti Jūsų, visų vyresniųjų žmonių,
ypač mokytojų: pasakokite apie tai vaikams, mokykite juos suprasti Lietuvos
istoriją ir ugdykite patriotizmą. Jokie universitetai, jokios mokyklos neatstos
pasakojimo iš pirmų lūpų, juolab asmeniškai mačiusių laisvės kovas ar jose
dalyvavusių.
Šiandienos data turi ir dar vieną
simbolinę reikšmę. Gegužės 14-oji yra ir mūsų laisvės fakelo – Romo Kalantos
žūties diena. Jis po dvidešimties metų simboliškai atkartojo kelią tų, kurie
gynė laisvę pokario miškuose, kad dar po dvidešimties metų Lietuva atkurtų savo
nepriklausomybę.
Laisvės dvasia pasirodė tvirtesnė
už okupantų ginklus, o tautos atmintis – tvirtesnė už prievarta bruktą
ideologiją. Įsižiūrėdami, įsiskaitydami į faktus, jungiančius šią istorinę
grandinę, kartu atrandame, kad Lietuvos partizanai, kariuomenė, visuomenė
visada jautėsi ir visada realiai buvo vienos kovos dalyviai, vienos istorijos
kūrėjai.
Todėl, kai giedame Lietuvos himno
eilutes „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, galvojame ne tik apie
Mindaugo ir Vytauto laikų praeitį, bet ir mūsų tėvų ir senelių praeitį, kurioje
sudėtos aukos – ne mažiau šventos ir ne mažiau brangios, nei visais Lietuvos
istorijos kitais laikais. Tad šiandien, minėdami mūsų partizanus, mūsų karius,
mintyse kartu pagerbiame visų laikų Lietuvos laisvės gynėjus.
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
