Brangūs
Gintaro Žagunio artimieji,
Konferencijos
dalyviai, viešnios ir svečiai,
Lietuva
šiais metais mini daug tragiškų ir kartu didingų įvykių. 1991-ieji visiems
laikams liko įrašyti į mūsų knygas ir sielas, į mūsų atmintį ir valstybės
istoriją. Tą istoriją skaitydami ar prisimindami, buvome lyg ir pripratę prie
fakto, kad Antanas Juozapavičius ir Povilas Lukšys buvo pirmieji. Pirmieji
atkurtos Lietuvos valstybės gynėjai, karininkas ir karys, paaukoję gyvybes už
savo laisvą tėvynę. Deja, dvidešimtojo amžiaus pabaiga pratęsė laisvės aukų
sąrašą, pirmąjį iš pareigūnų įrašydama Lietuvos pasienietį Gintarą Žagunį.
Prisimenu
tragiškai didingus 1991-uosius, prisimenu Sausio 13-ąją ir po jos sekusias
sovietų smogikų operacijas beprasmiškas, ciniškas, žiaurias, geriausiai
iliustruojančias sovietų imperijos bejėgiškumą ir konvulsijas. Prisimenu ir
didžiuojuosi savo tauta, didžiuojuosi visais tai atlaikiusiais Lietuvos
žmonėmis. Tai tikrai dvasinga ir didinga, tai nebijau pasakyti tą žodį
šventa.
Deja,
tai kartu ir labai skaudu, nes teko padėti galvas ne vienam jaunam, tik
pradedančiam gyventi, darbingam, drąsiam žmogui. Šių žmonių žūtis visada turės
dvi puses realistinę ir simbolinę. Realioji pusė buvo, yra ir visada liks itin
skaudi: šeima neteko artimo ir brangaus žmogaus, ir nei bėgantis laikas, nei
nuoširdžiausi paguodos žodžiai šios netekties keliamo skausmo neužglaistys. Juolab
kad jauni žmonės iš gyvenimo buvo išplėšti, kaip jau sakiau, žiauriu ir
beprasmišku smurtu.
Tačiau
Gintaro Žagunio ir Jo lemties draugų žūtis kartu buvo ir begalinės svarbos
simbolinis aktas, šventas Lietuvai aktas, dar kartą parodęs: mūsų dvasia
laisva, ir daugiau imperijos vergais nebūsime. Tai buvo žinia pasauliui, o
kartu ir kiekvienam iš mūsų. Pirmojo pasieniečio žūtis, kaip ir kitų laisvės
gynėjų pasiaukojimas, ne vienam nubrėžė lemtingą takoskyrą tarp melo ir tiesos,
tarp laisvės ir vergijos, tarp patogaus prisitaikymo ir drąsos gyventi pagal
sąžinę.
Gintaras
Žagunis pasiaukojo už visą Lietuvą, už kiekvieną iš mūsų. Ir kai šiandien,
pakėlę savo mintis virš kasdienių problemų ir nuovargio, virš nepasitikėjimo ir
netikėjimo, įžvelgiame, kad Lietuvos valstybė turi gražių ir vertingų dalykų, žinome:
viso to pradžia ir pamatas Gintaro Žagunio ir visų laisvės aukų žygdarbyje.
Norėčiau
Gintaro Žagunio artimiesiems nuoširdžiai padėkoti už tai, kad ši šeima Lietuvai
davė tokį žmogų. Priimkite mūsų nuoširdžiausią dėkingumą ir nuoširdžiausią
užuojautą.
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos
Seimo Pirmininkė
