Visoje Lietuvoje plevėsuojančios trispalvės, perrištos juodais kaspinais, vėl ženklina Birželio 14-ąją ir primena mums skaudžiausias tautos ir valstybės patirtis, liūdniausius išgyvenimus. Šie metai, pavadinti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais, mintimis mus nukelia ne tik į 1941-ųjų didžiuosius trėmimus, kurių atminties dvasioje ir radosi Gedulo ir vilties diena, bet ir į daugelio iš mūsų tiesiogiai išgyventus 1991-uosius. Dar kartą prisimename ir atmintyje bei širdyje atrandame Sausio 13-ąją, pirmąjį nužudytą Lietuvos pareigūną Gintarą Žagunį, mūsų sušaudytus muitininkus.

Prisiminkime ir pagerbkime visų laikų Lietuvos laisvės aukas – mūsų karius, partizanus ir nekaltai nužudytus civilius žmones; visus užgesusius tremtyje ir priverstinėje emigracijoje; visus fiziškai ir dvasiškai suluošintus sovietinio režimo per ilgus okupacijos dešimtmečius; visus, savo sąžine ir savo kūnais gynusius Lietuvą ir jos žemę prieš dvidešimt metų. Tokie mūsų prisiminimai ir paminėjimai ir yra geriausias atsakas tiems, kurie niekina lietuvių tautos pasipriešinimo pavergėjui simbolius – rezistencijos judėjimą, visus, kritusius kovoje už Lietuvos valstybės laisvę ir nepriklausomybę.

Pagerbkime kiekvieno iš mūsų tautos didvyrių atminimą tylos minute. Ačiū.

Mielieji,

Lietuvos istorija liudija, kad priespaudos laikais tauta, subrendus naujai kartai, maždaug kas trisdešimt metų pakildavo laisvės sukilimui. 20 amžiaus sukilimai bei rezistencinis judėjimas – taip pat yra lietuvių tautos, kaip istorinės tautos, puoselėjančios ir ginančios savo teisę į valstybingumą, įrodymai.

Deja, 1941-ųjų Lietuvos piliečiams teko labai sunki lemtis: trumpas laikas subręsti kartu su savo nepriklausoma valstybe, žiaurūs išgyvenimai. Juk iš tikrųjų 1941-ųjų vasarą Lietuvoje gyveno daugybė žmonių, prisiminusių ar savanoriškai dalyvavusių laisvės gynimo kovose siekiant įtvirtinti ir apginti Vasario 16-osios aktą. Žiauru ir apmaudu, kad Lietuva per tremtis neteko šių iškilių žmonių – šviesiausių protų, darbščiausių ūkininkų. Cinizmas ir brutalumas vertė nutilti inteligentiją, sveiką protą ir žmogiškumą, o jų vietą užėmė gyvuliškas brutalumas, žiaurumas, jokios atsakomybės nepripažįstanti kriminalinė savivalė.

Okupantai keitė vieni kitus, šviesuoliai buvo prievarta tildomi, vežami į lagerius Rytuose ar Vakaruose, o juos keitė komisarai ir feldfebeliai, žydšaudžiai ir stribai, jokių ideologinių ir juo labiau jokių žmogiškų nuostatų neturintys sužvėrėję įsakymų vykdytojai – mažos lietuvių tautos ir visų Lietuvos valstybėje gyvenančių tautų naikintojai. Šį istorinį aspektą noriu pabrėžti atskirai. Lietuvos tragedija buvo ne vien lietuvių tragedija: tremiami ir naikinami buvo visų kartu gyvenusių tautybių žmonės: rusai, lenkai, žydai. 1941-ųjų birželio viduryje buvo ištremta daugybė Lietuvos piliečių, o jau po savaitės prasidėjęs nacių ir sovietų karas atnešė kitą tragediją – holokaustą.

Tautinio atgimimo metais Lietuva ne kartą buvo lyginta su atžalynu, kuris išaugo audrų ir vėjų žiauriai nuniokotoje laukymėje. Ir vis dėlto šis tautos atžalynas augo maitinamas pačių tvirčiausių šaknų – dvasinių, tautinių, krikščioniškų, žmoniškųjų. Todėl 1991-ųjų Lietuva, eidama ginti parlamento ir televizijos, apverkdama ir laidodama savo muitininkus, nesitraukianti ir nesiklaupianti, iš esmės jau buvo laimėjusi kovą. Istorinio teisingumo kovą, moralės ir žmogiškumo kovą.

Šiais metais minėsime dar vieną tikrai svarbią mūsų valstybei sukaktį – dvidešimtąsias atkurtos Lietuvos Respublikos tarptautinio pripažinimo metines. Iš tikrųjų, mūsų pripažinimas pasaulyje, grįžimas į tarptautinę bendruomenę ir Jungtinių Tautų Organizaciją buvo neabejotinas diplomatinis, politinis ir istorinis laimėjimas. Tačiau – kartoju: didžiausiu istoriniu laimėjimu laikau mūsų tautos gebėjimą išsaugoti savo šaknis, išsaugoti savo dvasią, išsaugoti milijonų širdyse tikrąją Lietuvą.

Ir šiandien suvokiu tai ne kaip įvykusį faktą, o kaip galimybę ir toliau bet kokiomis sąlygomis išlaikyti savo politinę, valstybinę ir kartu – savo dvasinę laisvę. Todėl didžiosios Lietuvos netektys visada turės šventos aukos, didvyriškumo, dieviško spindesio ženklą.

Pakartosiu kažkada jau sakytas Maironio eilutes: „Kam nusviro galva, tam, dangaus angelai Vainiką iš deimantų pina“.

Tebūnie tai pasakyta apie kiekvieną didžiųjų netekčių metais paaukotą gyvybę ar likimą, apie kiekvieną Lietuvos laisvės auką, apie kiekvieną tiesai ir laisvei, o tai reiškia – Lietuvai – pasiaukojusį žmogų.

Irena Degutienė

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė