2011 m. birželio 14 d. pranešimas VIR
Mieli Lietuvos žmonės,
Brangūs vilniečiai ir sostinės svečiai,
Šiandien Lietuva, minėdama Gedulo ir vilties dieną, kelia savo vėliavą, perjuostą juoda juosta. Mes žinome, ta juoda juosta tai juoda atkarpa mūsų istorijoje: tūkstančių žmonių žūtys ir sulaužyti likimai, tremtys ir priverstinė emigracija, pusė amžiaus gyvenimo okupuotoje Lietuvoje, kasdien girdint melą ir šmeižtą.
Tačiau, prisimindama tautos aukas ir kančias, ypač skaudžias dvidešimtojo amžiaus vidurio netektis, kartu visada prisimenu Justino Marcinkevičiaus žodžius, užrašytus istorinėje dramoje Mindaugas: Ką jau sulipdo kraujas, To nei ugnis neperskirs, nei vanduo. Taip ir atsitiko su Lietuva aukų kraujas mus sulipdė ir kasdien tebelipdo į tautą ir valstybę, stiprina mus, padeda išsilaikyti prie tikrųjų dvasios šaknų.
Todėl visada, kol bus gyvas bent vienas tikras lietuvis, bus gyva ir istorinė tautos atmintis, liudijanti didžiąsias mūsų netektis ir didžiuosius nušvitimus. Visada prisiminsime didžiuosius Lietuvos sūnus ir dukteris, visada žinosime, kam esame labiausiai dėkingi už savo laisvę, kas daugiausiai paaukojo ant šio aukuro. Tai mūsų gedulas, mūsų atmintis ir skausmas, ir kartu mūsų viltis, mūsų dvasia ir mūsų stiprybė.
Amžina pagarba telydi visus šių vertybių saugotojus. Amžinas dėkingumas telydi vardus visų, kurie, didžiosios istorinės netiesos akivaizdoje liko ištikimi tiesai ir laisvei, liko ištikimi tėvynei Lietuvai.
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
