Kalbos 

EN  FR

Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės kalba, pasakyta minint 70-ąsias Rainių žudynių metines


2011 m. birželio 23 d. pranešimas VIR 

„Brangieji telšiškiai, žuvusių artimieji, svečiai, 

Esame vietovėje, kurios vien tik ištartas pavadinimas priverčia mus susimąstyti ir prisiminti tragišką tautos praeitį. Rainiai kiekvienam doram Lietuvos žmogui reiškia tą patį, ką ir KGB kalėjimas Lukiškių aikštėje ar Tuskulėnų parkas, žodžiai „Inta“ ar „Mordovija“. Tai mums, mūsų tautai, jau niekada nebus vien geografiniai vietovių pavadinimai. Tai – tautos ir valstybės tragedijos simboliai, primenantys laisvės kankines ir kankinius, padėjusius galvas už laisvę ir tiesą, padėjusius galvas už Lietuvą. 

Čia, Rainių žemėje, prieš septyniasdešimt metų buvo pralietas nekaltų žmonių kraujas. Naktis iš 1941-ųjų birželio 24-osios į 25-ąją buvo tarsi žiauri birželio 14-osios didžiųjų trėmimų tąsa. Sovietų okupantai, supratę, kad nespės ištremti visų, kuriuos ketino, bėgdami iš Lietuvos, jos piliečius tiesiog žudė. Žiauriai ir sadistiškai, kankindami ir tyčiodamiesi iš jau nužudytų. Kai Lietuvai atsirado galimybė deramai krikščioniškai perlaidoti savo laisvės aukas, atsivėrė šiurpūs vaizdai, primenantys lenkų Katynės tragediją ar koncentracijos stovyklas. 

Šiandien mes žinome, kad tie „politiniai kaliniai“, kaip juos vadino sovietų okupantai, tie mirtinai pavojingi sovietų režimo priešai, iš tikrųjų buvo gimnazistai ir jų mokytojai, ūkininkai, tarnautojai, darbininkai. Bet gal iš tikrųjų sovietų smogikai ir jų pakalikai šiuo atveju neklydo – gal iš tikrųjų kiekvienas doras lietuvis, kiekvienas doras ir sąžinės nepraradęs, bet kuriai tautai priklausantis Lietuvos žmogus, buvo grėsmė sovietiniam režimui. Savo meile tiesai ir laisvei, savo buvimu žmogumi – neišduodančiu ir neparsiduodančiu, nesiklaupiančiu ir nepataikaujančiu okupantui, netampančiu kolaborantu. 

Įsižiūrėkime į Rainių tragedijos nuotraukas, įsiskaitykime į dokumentus ir istorines knygas. Išgirskime šią laisvės dvasios žinią, pasiekiančią mus iš 1941-ųjų. Negailėkime laiko ir pastangų perduoti ją kuo platesniam žmonių ratui, ypač jaunimui, moksleiviams. Kad Lietuva niekada nepamirštų, kas pasiaukojo už jos laisvę. Kad kiekvieno žmogaus atmintyje ir širdyje rastųsi vieta Rainių žudynių aukoms ir visoms Lietuvos laisvės aukoms. 

Amžinoji ramybė telydi visus Rainiuose nužudytus Lietuvos žmones! Amžinas tautos dėkingumas ir pagarba per amžius tesaugo jų vardus ir auką!“ 

Irena Degutienė

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė





© Seimo kanceliarija
Į PRADŽIĄ