Kalbos 

EN  FR

Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės kalba, pasakyta tarptautinėje konferencijoje „SSRS ir Vokietijos karo pradžia Baltijos šalyse 1941 metais“


Gerbiamieji Konferencijos rengėjai ir dalyviai, viešnios ir svečiai,

 

Pradedame dar vieną renginį, skirtą Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metams. Senų įvykių aukos ir liudininkai, politikai ir istorikai, mokslininkai ir savo praeičiai neabejingi piliečiai mėgins dar kartą aptarti skaudžius ir tragiškus dvidešimtojo amžiaus vidurio įvykius, dar kartą atsakyti į klausimus, kas ir kaip iš tikrųjų vyko dviejų blogio imperijų – Sovietų sąjungos ir nacių Vokietijos – sandūroje.

 

Nors nuo nacių ir sovietų karinio konflikto, tiesiogiai palietusio ir Lietuvą, praėjo jau septyniasdešimt metų, į daugybę klausimų neatsakyta iki šiol. Iki šiol atverti ir prieinami ne visi archyvai, iki šiol matome pavyzdžių tokio elgesio su praeitimi, kuris puikiai iliustruoja posakį: istorija – tai ta pati politika, tik nukreipta į praeitį. Iki šiol galime perskaityti ir išgirsti absoliučiai skirtingų, iš esmės viena kitai prieštaraujančių Antrojo pasaulinio karo ir šiandien aptariamo jo epizodo interpretacijų. Skirtingas ir tų įvykių vertinimas. Visi žinome, kad nacių režimas Vokietijoje ir pasaulyje buvo pasmerktas, o jo aktyviausi veikėjai ir žiauriausi vykdytojai – nuteisti. Tuo tarpu stalinizmas, ne vieno istoriko nuomone – jėga, ne mažiau prisidėjusi prie Europos pasidalijimo ir karo eskalavimo, dar ir šiandien neretai ginama ir teisinama, o stalinistiniai nusikaltimai vaizduojami kaip menkesni už hitlerinius.

 

Lietuva – iš tų valstybių, kurios patyrė abiejų agresorių okupacijas, žiaurumą ir savivalę. Lietuvoje gyvenusios tautos kentėjo ir nuo vienų, ir nuo kitų atėjūnų, ir tikriausiai neįmanoma atakyti, o gal net ir klausti būtų pernelyg ciniška, kurio okupanto sukeltos kančios buvo mažesnės. Juo labiau kad trėmimus ir keliones į koncentracijos stovyklas, persekiojimą ir fizinį arba dvasinį luošinimą žmonės patyrė ir iš vienų, ir iš kitų okupantų pusės. Juo labiau, kad visi žinome atvejų, kai tas pats žmogus, ta pati šeima nukentėjo ir nuo vienų, ir nuo kitų, nors nesipriešino režimui ir turėjo tik vieną tikslą – išgyventi.

 

Todėl dar kartą įsiskaitau į žodžius, kuriais įvardinti šie metai: Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių metai. Ko gero, tai – geriausia visus Lietuvos žmonių išgyvenimus ir pastangas, viltis ir vilties praradimą apimanti formuluotė. Juk iš tikrųjų buvo Lietuvos pastanga apginti laisvę ir nepriklausomybę tiek nuo sovietinių okupantų 1940-aisiais metais, tiek nuo nacių okupantų 1941-aisiais metais. Lietuva ir pirmos, ir antros okupacijos akivaizdoje, kaip ir 1944-aisiais, grįžtant sovietinei armijai, patirdama trečią okupaciją per ketverius metus, neišsižadėjo laisvės vilties.

 

Neišsižadėjo, ir tai tapo didžiųjų netekčių priežastimi. Už žmogaus ir tautos prigimtinę teisę į laisvę Lietuvos piliečiai mokėjo pačia skaudžiausia kaina – gyvybėmis, trėmimais, holokaustu. Žvelgiant iš šių dienų, visos mūsų tautos ir valstybės kančios atrodo kaip vienos pažeminimų ir tragedijų virtinės, vienos istorinės grandinės grandys. Kaip iš esmės – vieno nusikaltimo dokumentais tapo Balio Sruogos atsiminimai iš Štuthofo ir Dalios Grinkevičiūtės iš Laptevų jūros pakrantės. Mažų tautų naikinimo įvairovė dvidešimtojo amžiaus viduryje buvo plati ir savo formomis, ir savo geografija.

 

Žmonės, savo akimis matę ir patyrę didžiąją neteisybę, šiandien – garbaus amžiaus žilagalviai. Didžioji dauguma jų lemties draugų – jau Anapilyje. Todėl noriu pakartoti savo prašymą, kurį esu sakiusi panašiomis progomis ne vieną kartą: nebūkime abejingi savo tautos praeičiai. Fiksuokime, įrašykime ir užrašykime liudininkų atsiminimus. Tegu jie gula į knygas, spaudą, vadovėlius. Dokumentuokime Lietuvos istoriją. Pagalvokime, kiek skurdesnė būtų mūsų tautos atmintis, jei savo laiku patirtų išgyvenimų ir minčių nebūtų užrašę, pavyzdžiui, Lionginas Baliukevičius – Dzūkas ar Juozas Urbšys, minėtieji Dalia Grinkevičiūtė ar Balys Sruoga, getų kaliniai ar mūsų tremtiniai.

 

Taip, tai – labai sunkus, laiko ir pasiaukojimo reikalaujantis darbas. Taip, ne visi žmonių prisiminti faktai gali būti mums malonūs ir liudijantys garbingą laikyseną. Tačiau, jeigu atgimstanti Lietuva vis dėlto pasirinko savo orientyru laisvę, turime prisimint, jog į laisvę veda tik tiesa. Išdrįskime atsiverti tiesai ir būti iš tikrųjų laisvi. Tam kviečiu visus, dabar dirbančius ir ateityje dirbsiančius istorikus, tam kviečiu ir šios Konferencijos pranešėjus, dalyvius ir svečius. Linkiu kuo geriausios kloties, gyvo bendravimo ir naudingo darbo Jūsų forumui!

 

Irena Degutienė

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė

 





© Seimo kanceliarija
Į PRADŽIĄ