Gerbiamieji
Konferencijos rengėjai ir dalyviai, viešnios ir svečiai,
Pradedame
dar vieną renginį, skirtą Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metams. Senų
įvykių aukos ir liudininkai, politikai ir istorikai, mokslininkai ir savo
praeičiai neabejingi piliečiai mėgins dar kartą aptarti skaudžius ir tragiškus
dvidešimtojo amžiaus vidurio įvykius, dar kartą atsakyti į klausimus, kas ir
kaip iš tikrųjų vyko dviejų blogio imperijų Sovietų sąjungos ir nacių
Vokietijos sandūroje.
Nors
nuo nacių ir sovietų karinio konflikto, tiesiogiai palietusio ir Lietuvą,
praėjo jau septyniasdešimt metų, į daugybę klausimų neatsakyta iki šiol. Iki
šiol atverti ir prieinami ne visi archyvai, iki šiol matome pavyzdžių tokio
elgesio su praeitimi, kuris puikiai iliustruoja posakį: istorija tai ta pati
politika, tik nukreipta į praeitį. Iki šiol galime perskaityti ir išgirsti absoliučiai
skirtingų, iš esmės viena kitai prieštaraujančių Antrojo pasaulinio karo ir
šiandien aptariamo jo epizodo interpretacijų. Skirtingas ir tų įvykių
vertinimas. Visi žinome, kad nacių režimas Vokietijoje ir pasaulyje buvo
pasmerktas, o jo aktyviausi veikėjai ir žiauriausi vykdytojai nuteisti. Tuo
tarpu stalinizmas, ne vieno istoriko nuomone jėga, ne mažiau prisidėjusi prie
Europos pasidalijimo ir karo eskalavimo, dar ir šiandien neretai ginama ir
teisinama, o stalinistiniai nusikaltimai vaizduojami kaip menkesni už
hitlerinius.
Lietuva
iš tų valstybių, kurios patyrė abiejų agresorių okupacijas, žiaurumą ir
savivalę. Lietuvoje gyvenusios tautos kentėjo ir nuo vienų, ir nuo kitų
atėjūnų, ir tikriausiai neįmanoma atakyti, o gal net ir klausti būtų pernelyg
ciniška, kurio okupanto sukeltos kančios buvo mažesnės. Juo labiau kad trėmimus
ir keliones į koncentracijos stovyklas, persekiojimą ir fizinį arba dvasinį
luošinimą žmonės patyrė ir iš vienų, ir iš kitų okupantų pusės. Juo labiau, kad
visi žinome atvejų, kai tas pats žmogus, ta pati šeima nukentėjo ir nuo vienų,
ir nuo kitų, nors nesipriešino režimui ir turėjo tik vieną tikslą išgyventi.
Todėl
dar kartą įsiskaitau į žodžius, kuriais įvardinti šie metai: Laisvės gynimo ir
didžiųjų netekčių metai. Ko gero, tai geriausia visus Lietuvos žmonių
išgyvenimus ir pastangas, viltis ir vilties praradimą apimanti formuluotė. Juk
iš tikrųjų buvo Lietuvos pastanga apginti laisvę ir nepriklausomybę tiek nuo
sovietinių okupantų 1940-aisiais metais, tiek nuo nacių okupantų 1941-aisiais
metais. Lietuva ir pirmos, ir antros okupacijos akivaizdoje, kaip ir 1944-aisiais,
grįžtant sovietinei armijai, patirdama trečią okupaciją per ketverius metus, neišsižadėjo
laisvės vilties.
Neišsižadėjo,
ir tai tapo didžiųjų netekčių priežastimi. Už žmogaus ir tautos prigimtinę
teisę į laisvę Lietuvos piliečiai mokėjo pačia skaudžiausia kaina gyvybėmis,
trėmimais, holokaustu. Žvelgiant iš šių dienų, visos mūsų tautos ir valstybės
kančios atrodo kaip vienos pažeminimų ir tragedijų virtinės, vienos istorinės
grandinės grandys. Kaip iš esmės vieno nusikaltimo dokumentais tapo Balio
Sruogos atsiminimai iš Štuthofo ir Dalios Grinkevičiūtės iš Laptevų jūros
pakrantės. Mažų tautų naikinimo įvairovė dvidešimtojo amžiaus viduryje buvo
plati ir savo formomis, ir savo geografija.
Žmonės,
savo akimis matę ir patyrę didžiąją neteisybę, šiandien garbaus amžiaus
žilagalviai. Didžioji dauguma jų lemties draugų jau Anapilyje. Todėl noriu
pakartoti savo prašymą, kurį esu sakiusi panašiomis progomis ne vieną kartą:
nebūkime abejingi savo tautos praeičiai. Fiksuokime, įrašykime ir užrašykime liudininkų
atsiminimus. Tegu jie gula į knygas, spaudą, vadovėlius. Dokumentuokime Lietuvos
istoriją. Pagalvokime, kiek skurdesnė būtų mūsų tautos atmintis, jei savo laiku
patirtų išgyvenimų ir minčių nebūtų užrašę, pavyzdžiui, Lionginas Baliukevičius
Dzūkas ar Juozas Urbšys, minėtieji Dalia Grinkevičiūtė ar Balys Sruoga, getų
kaliniai ar mūsų tremtiniai.
Taip,
tai labai sunkus, laiko ir pasiaukojimo reikalaujantis darbas. Taip, ne visi
žmonių prisiminti faktai gali būti mums malonūs ir liudijantys garbingą
laikyseną. Tačiau, jeigu atgimstanti Lietuva vis dėlto pasirinko savo orientyru
laisvę, turime prisimint, jog į laisvę veda tik tiesa. Išdrįskime atsiverti
tiesai ir būti iš tikrųjų laisvi. Tam kviečiu visus, dabar dirbančius ir
ateityje dirbsiančius istorikus, tam kviečiu ir šios Konferencijos pranešėjus,
dalyvius ir svečius. Linkiu kuo geriausios kloties, gyvo bendravimo ir naudingo
darbo Jūsų forumui!
Irena
Degutienė
Lietuvos
Respublikos Seimo Pirmininkė
