2011 m. rugsėjo 16 d. pranešimas VIR
Gerbiamasis JAV Kongreso Pirmininke,
Garbūs tarptautinio forumo dalyviai!
Savo sveikinimo kalbą norėčiau pradėti JAV senatoriaus Johno McCaino (Džono Makeino) pasakytais žodžiais: Turime apibrėžti savo politiką ne tik pagal tai, prieš ką mes kovojame, bet ir pagal tai, už ką mes esame.
Manau, nesuklysiu teigdama, kad visi, susirinkę į šį parlamentinį forumą, esame už pasaulio demokratijų ateitį.
Neabejoju, jog suvokiame, kad jei nesiimsime bendrų veiksmų, taika ir stabilumas bus trūkstami dėmenys pasaulyje, padalytame į tuos, kurie turi, ir tuos, kurie neturi teisės į saugumą bei gerovę. Tai Demokratijų Bendrijų parlamentinio forumo misija ir vizija. Ir Lietuva, pati dar prieš 21 metus buvusi anapus tarp neturinčių tokių teisių, yra pasiruošusi visomis išgalėmis ir savo patyrimu prisidėti prie šios svarbios misijos.
Tačiau kartu turime atvirai savęs paklausti, ar tarp demokratinių valstybių vis labiau populiarėjanti realpolitik, politiniai žaidimai su autoritarinėmis valstybėmis, jų rūšiavimas į naudingas ir nenaudingas, neprisideda prie demokratijos plėtros įšaldymo ir netgi padeda įteisinti autoritarines tendencijas? Pripažinkime, kad užsitęsus tokiems žaidimams dažnai lieka nebeaišku, nei kuo tai baigsis, nei kas su kuo čia žaidžia? Ar mes demokratinės valstybės esame pajėgios nustatyti aiškias vieningas taisykles, kurios leistų kontroliuoti santykių su autoritarinėmis valstybėmis darbotvarkę, kurios neleistų autoritariniams režimams pasijusti saugiais, pasijusti vienoje gretoje tarp demokratinių valstybių?
Lietuva, būdama kaimynystėje šalia tokių autoritarinių režimų, aiškiai mato, kad tokią takoskyrą išryškinti darosi vis sudėtingiau, nes pačios autoritarinės valstybės ieško ir randa vis naujų pasiteisinimo ir įsitvirtinimo būdų. Naudojama savojo raidos kelio ir modernizacijos retorika, aiškinama, kad kai kurioms tautoms istoriškai neduota gyventi demokratijos sąlygomis. Ryškėja nauja tendencija, kai politinis autoritarizmas veikia kartu su liberalia ekonomika, kai demokratijos apribojimai įvardijami kaip suvereni demokratija.
Viešojoje erdvėje šiandien vyksta kova ir dėl sąvokų. Viena iš jų tai valstybės modernizacija. Modernizacija niekada nebuvo ir negali būti vien tik technologijų perėmimas ir ekonominė pažanga. Toks modernizacijos suvokimas yra labai paviršutiniškas. Turime kalbėti apie gilesnę, esminę modernizaciją, apimančią politines reformas, teisės viršenybės principą ir pilietinės visuomenės plėtrą.
Tad šiandien Demokratinių Bendrijų parlamentiniame forume turime kelti esminį klausimą ar Vakarai susitaikys su jiems primetamomis žaidimo taisyklėmis, pagal kurias autoritarinių režimų ekonominė modernizacija iš esmės tik sustiprina tuos režimus, pratęsia jų gyvavimą? Turime visi kartu surasti atsakymą, ar Vakarų demokratijos turi svertų pakeisti šias politiniam autoritarizmui palankias žaidimo taisykles?
Kaip minėjau, Lietuva itin gerai jaučia šias dilemas, todėl savo užsienio politikoje demokratijos sklaidos idėjoms stengiamės skirti deramą vietą. Ypač didelį dėmesį skiriame Rytų Europai. Akivaizdu, kad šio regiono valstybės tebėra geopolitinėje kryžkelėje, nes yra įspraustos tarp dviejų labai skirtingų mentalinių ir politinių erdvių Europos Sąjungos iš vienos pusės, ir vis labiau stiprėjančių ekonominių ir karinių integracinių procesų iš kitos. Ir tai tikrai nėra vien tik paprastos skirtingų politinių ir ekonominių organizacijų varžybos. Tai esminė konkurencija tarp skirtingų vertybinių ir politinių sistemų, tarp skirtingų demokratijos sampratų.
Visa tai dar kartą aiškiai parodo, kad Europos saugumo sistemos kūrimas vis dar nebaigtas. Ir jeigu Europos Sąjunga ir NATO nesugebės atrasti būdų, kaip Rytų partnerėms ištrūkti iš šių geopolitinių spąstų, deja, Europos saugumo sistemos kūrimą užbaigs kiti. Užbaigs, suprantama, pagal savo interesus.
Irena Degutienė,
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
