2011 m. rugsėjo 23 d. pranešimas VIR
Gerbiamieji holokausto aukų artimieji,
Gerbiamieji minėjimo dalyviai,
Kiekvienais metais šią dieną esame kartu. Esame kartu, atvesti skaudžios istorinės praeities, tragiškai palietusios mūsų valstybės, žydų tautos, visų kartu gyvenusių ir gyvenančių žmonių likimus.
Atrodytų, bėgant laikui, dvidešimtojo amžiaus vidurio žaizdos ir skauduliai turėtų užgyti ar bent jau aprimti. Tačiau Holokaustas tapo per daug tikru išgyvenimu ne tik žydų tautai, bet ir visai žmonijai. Dar gyvi žmonės, savo akimis matę žydų tautos tragediją, matę žiaurias ir beprasmiškas žudynes. Gyvi ir tie, kurie, rizikuodami savo ir vaikų gyvybe, pasipriešino žmogaus sugyvulėjimui.
Tai, ką jie padarė, buvo skirta ne tik žudomiems žydams gelbėti. Tai buvo skirta gelbėti žmogiškumui ir teisingumui pasaulyje. Tai buvo skirta gelbėti Lietuvai jos garbei, jos vardui pasaulyje. O kiekvienas, niekinęs ir žudęs kitos tautos žmogų, pirmiausiai niekino ir žudė savo tautą, jos dvasią, jos ateitį.
Todėl tikrasis Lietuvos veidas nacių okupacijos metais vis dėlto buvo tie 819 žmonių, kurie šiandien įrašyti į Lietuvos piliečių Pasaulio teisuolių sąrašą. Todėl visame pasaulyje stovintys paminklai žydų gelbėtojams iš tikrųjų yra skirti ne tik jiems. Jie išgelbėtam žmogiškumui ir žmogaus teisei vadintis žmogumi. Tai paminklai, primenantys, kad tikrieji istorijos kūrėjai tada buvo Šindleris ir Sugihara, ūkininkai ir inteligentai, gelbėję žydus, bet jokiu būdu ne budelių parankiniai.
Tesiilsi ramybėje sielos visų nukankintų, nužudytų ir išniekintų, visų, kuriems XX amžiaus vidurio tragedija virto šiurpia realybe. Nuoširdi užuojauta jų vaikams ir vaikaičiams, giminėms ir artimiesiems, visiems čia esantiems, visiems, kam Rugsėjo 23-oji yra ir bus diena, visiems laikams pažymėta skausmo ir liūdesio ženklu.
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
