2011 m. spalio 28 d. pranešimas VIR
Jūsų Eminencija Kardinole,
Gerbiamieji Bažnyčios atstovai,
Maldos pusryčių viešnios ir svečiai,
Džiaugiuosi šiandien būdama čia, šioje bendruomenėje ir šiame renginyje. Džiaugiuosi šiuo susitikimu kaip dar viena galimybe pasikalbėti, pasikeisti ir probleminėmis, ir viltingomis mintimis, kartu pasvarstyti, kokiais keliais einame ir kur jie veda.
Visada laikiausi nuostatos, kad kuo dažniau ir kuo daugiau turi bendrauti kuo platesnis visuomenės atstovų ratas. Todėl džiugu, kad Maldos pusryčiuose krikščioniško tikėjimo vedami susitinka įvairių požiūrių politikai, Bažnyčios, kultūros atstovai, žurnalistai, visuomenės veikėjai. Neturiu iliuzijų, kad šiandien arba per kuriuos nors Maldos pusryčius, įvyksiančius ateityje, rasime atsakymus į visus iškilusius klausimus, suderinsime visas nuomones ir nuostatas. Tačiau turiu vilčių, kad pats bendravimas, ne tik dėstant savo mintis, bet ir atidžiai bei pagarbiai klausantis kito, turi daug prasmės.
Beje, manau, kad šis žmonių ratas, susėdęs Maldos pusryčių gerokai siauresnis, nei galėtų būti. Nuoširdžiai linkėčiau, kad ir plačioji visuomenė, kuo daugiau mūsų piliečių, rastų noro ir galimybių bent trumpam stabtelėti tarp darbų ir tiesiog pasikalbėti, pamąstyti, kaip ir vardan ko gyvename. Gaila, kad tokiems susitikimams dažniausiai lieka laiko tik per didžiąsias krikščionių šventes Šventas Velykas, Šventas Kalėdas. Tvirtai laikausi nuostatos, kad žmogaus atsivėrimas žmogui, pagarbus bendravimas krikščioniškųjų ar bendražmogiškųjų vertybių pagrindu visada savalaikis, visada labai reikalingas ir vertingas.
Pagaliau, tokia buvo ir pačių Maldos pusryčių genezė. Valstybių vadovai, matydami, kad protas ir išskaičiavimas, fizinė ir karinė galia nepajėgia atsakyti į svarbiausius klausimus, dar kartą atsigręžė į Dievą, į šalia esantį žmogų. Tai prisimenant, tikriausiai ne vienam kyla klausimas: nejaugi Dievo ir prasmės, grožio ir išminties paieškos žmoguje pabunda tik neišsprendžiamų problemų akivaizdoje? Nejaugi žmogus tik kilus mirties grėsmei ir siaučiant karui susimąsto, kokia jo misija šiame pasaulyje?
Šiuo atveju paminėjau karus ne tik kaip ginkluotus susidūrimus tarp valstybių ar grupių. Deja, mažesnio masto, bet ne mažiau varginantys karai dažnai vyksta bendruomenių viduje ar mūsų pačių sielose. Tų karų priežastis nepasitikėjimas kitu, baimė, mąstymas, kad finansinė, materialinė gerovė išspręs visas problemas, atsakys į visus klausimus. Deja, ir šiandieninėje Lietuvoje matome, kad įtampa ir netikrumas, apėmę finansus ir ekonomiką, netrunka persimesti į moralinę ir vertybinę sritį. Tai matydama, klausiu savęs ir visų Lietuvos žmonių: kokie išeisime iš krizės kiek pasikeitę, ką patyrę, ko išmokę? Sunkumai dažnai atveria gilius ir prasmingus dalykus žmonių solidarumą, atjautą, moralinę pareigą padėti tam, kuriam šiandien sunkiau. Ar tikrai šiandien mumyse ir mūsų visuomenėje bręsta ir užima deramą vietą šios vertybės?
Nesupraskite šių mano žodžių klaidingai nenoriu moralizuoti ir mokyti gyventi. Tačiau labai noriu, kad kiekvieno žmogaus gyvenime, visuomenės gyvenime, Lietuvos gyvenime rastųsi šiek tiek daugiau krikščioniškosios trejybės Tikėjimo, Meilės ir Vilties. Ne kaip gražių deklaracijų, ne kaip visada ir visur pacituoti tinkamų ištraukų iš Šventojo Rašto. O kaip dvasinės gyvybės, virstančios mintimis, darbais, bendravimu.
Gražu ir simboliška, kad žodyje tikėjimas daugiausiai vietos užima žodis ėjimas dalinkime šį žodį į dvi dalis: tik - ėjimas. Tikėjimas nėra ir negali būti baigtinė būsena, pasiekta kartą ir visam laikui. Tikėjimas nėra ir negali būti teisiojo poza ir galvojimas, kad turi teisę kaltinti, smerkti ar bent jau mokyti gyventi kitus. Tikėjimas visada buvo ir bus dvasios kelionė, ėjimas nuo širdies link širdies, nuo žmogaus link žmogaus, o tai ir reiškia link Dievo. Taigi tai kelias, tik - ėjimas, kuriuo žengiame į priekį ir savo dvasia, ir savo gyvenimais.
Ir šiame kelyje tikrai nesame palikti vieni su savo bėdomis ir problemomis. Norėčiau baigti trumpa parãbole, kuri galbūt daug kam iš Jūsų bus girdėta, tačiau kalba apie svarbiausius dalykus: viltį ir meilę. Ji pasakoja apie žmogų, kuris, giliai tikėdamas, eina gyvenimo keliu ir atsigręžęs atgalios mato, kad kelio dulkėse lieka įspaustos jo paties ir Dievo pėdos. Tačiau kelias sunkėja, prasideda negandos ir nesėkmės, žmogui eiti vis sunkiau, viltį keičia abejonė. Jis atsigręžęs pamato, kad kelyje tik viena pora pėdų, ir ima priekaištauti: Dieve, sunkiausiomis akimirkomis Tu mane apleidai! Tačiau girdi atsakymą: pažiūrėk atidžiau, tai mano pėdos ant kelio, kai tau buvo sunkiausia, aš tave nešiau.
Todėl ir šiandien, kad ir kaip sunku būtų eiti, negalime pamiršti: nesame vieni Lietuvos kelyje. Esame vienas su kitu, esame su Dievu, ir todėl, lydimi tikėjimo, vilties ir meilės tikrai esame pajėgūs savo kelią nueiti garbingai. Nenuvertinkime šiame kelyje mus lydinčios galingiausios jėgos, vadinamos Dievo ir žmogaus meile.
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
