2012 m. gegužės 3 d. pranešimas VIR
Brangieji demokratinio forumo dalyviai iš visų pasaulio valstybių, nes nuo Jūsų iš dalies priklauso ir viso demokratinio pasaulio ateitis.
Džiaugiuosi, galėdama Jus visus pasveikinti Vilniuje šiandien, dieną, kuri yra simboliška ne tik Lenkijai ir Lietuvai, bet ir visai Europai. Šiandien sukanka 221 metai nuo Gegužės 3-osios konstitucijos – pirmosios rašytinės konstitucijos Europoje – priėmimo. Dar kartą prisimename šį svarbų mūsų pirmtakų politinės veiklos dokumentą, kuris neabejotinai yra Europos politikos, kultūros, istorijos paveldo dalis. Dar kartą bandome įžvelgti, kaip vienas pažangiausių XVIII amžiaus pabaigos dokumentų suvokiamas šiandien, į kokias dabarties vertybes ir nuostatas jis projektuojamas.
Manau, kad esminis, pamatinis istorinis ir kultūrinis Gegužės 3-iosios Konstitucijos palikimas – pastangos telkti ir solidarizuoti. Ir būtent todėl tiesiogine sąšauka su istoriniu dokumentu laikau šiandien kartu su mumis esančio JAV senatoriaus Džono Makeino (John McCain) žodžius: „Turime apibrėžti savo politiką ne tik pagal tai, prieš ką mes kovojame, bet ir pagal tai, už ką mes esame”. Bendras buvimas „už“ buvo skiriamasis pažangos ženklas Abiejų Tautų Respublikoje, toks jis yra ir šiandien, čia ir dabar.
Nors atrodė, kad po Berlyno sienos griuvimo ir sovietinės imperijos suirimo „geležinė uždanga“ skyrusi Europą į dvi dalis, tėra tragiška praeitis, tačiau šiandieniniai geopolitiniai procesai Rytų Europoje verčia kalbėti apie naujas „skiriamąsias linijas“. Akivaizdu, jog saugių ir demokratiškomis vertybėmis paremtų bendrų Europos namų statyba dar nėra baigta. Deja, tačiau dvigubi vertybiniai standartai, politiniai žaidimai su autoritarinėmis valstybėmis, jų rūšiavimas į „naudingas“ ir „nenaudingas“ šiandien būdingas net ir Vakarų demokratinėms valstybėms.
Tokios laikysenos padarinys – trinamos ribos tarp demokratijų ir autoritarinių režimų. Deja, tokią takoskyrą išryškinti darosi vis sudėtingiau, nes pačios autoritarinės valstybės ieško ir randa vis naujų būdų pasiteisinti, įtikinti ir įsitvirtinti. Naudojama „savojo raidos kelio“ ir modernizacijos retorika, aiškinama, kad kai kurioms tautoms istoriškai neduota gyventi demokratijos sąlygomis.
Buvusio vadinamojo socialistinio lagerio valstybių patirtis rodo, kad demokratija – ne formali abstrakcija, o realiai pasiekiamas tikslas. Deja, turi pagrindo nuolat kartojamas teiginys, kad Rytų Europa tebėra geopolitinėje kryžkelėje, nes šio regiono valstybės išsidėstę tarp dviejų labai skirtingų geopolitinių erdvių – Europos Sąjungos iš vienos pusės ir vis labiau stiprėjančių ekonominių ir karinių integracinių procesų – iš kitos. Ir tai tikrai nėra vien tik paprastos skirtingų politinių ir ekonominių organizacijų varžybos. Tai – esminė, principinė konkurencija tarp skirtingų vertybinių ir politinių sistemų, tarp skirtingų demokratijos sampratų.
Todėl principinis siekis šioje situacijoje - neleisti, kad didžiųjų valstybių tarpusavio susitarimai būtų daromi mažųjų valstybių ir demokratinių vertybių sąskaita. Ir jeigu Europos Sąjunga ir NATO nesugebės atrasti būdų, kaip Rytų partnerėms ištrūkti iš geopolitinių spąstų, deja, Europos saugumo sistemos kūrimą užbaigs kiti. Aišku, užbaigs sau naudinga kryptimi.
Siekdama išvengti šio scenarijaus, Europos Sąjunga turi aiškiai apsispręsti dėl to, kur prasideda ir kur baigiasi Europa, ir kartu su NATO tęsti „atvirų durų“ politiką. Narystės NATO ir Europos Sąjungoje perspektyva – geriausias būdas motyvuoti Rytų Europos valstybes eiti demokratijos keliu.
Visa tai, ką paminėjau, kyla iš įspūdžių, susidarytų, sekant realų kaimyninių šalių politinį gyvenimą, todėl kelias temas norėčiau paliesti smulkiau.
Didelį susirūpinimą kelia Baltarusijos politinė ir žmogaus teisių situacija: šalyje išlieka politiniai kaliniai, įtvirtinti apribojimai susirinkimų laisvei, nevyriausybinių organizacijų veiklai.
Esame tvirtai įsitikinę, kad esminė sąlyga atnaujinti dialogą su Baltarusija – visų politinių kalinių paleidimas ir reabilitavimas. Baltarusijai reikalingi sisteminiai pokyčiai, o ne “parodomosios” akcijos, kurias režimas demonstruoja tada, kai prireikia Vakarų finansinių kreditų ar kai ima blogėti santykiai su Rytais.
Rinkimai rodo, kad šiandieninėje Rusijos politinėje sistemoje vietos gali atsirasti tik sisteminei opozicijai. O reali, nesisteminė opozicija tebėra nustumta.
Kita vertus, daugiatūkstantinės piliečių demonstracijos Rusijoje liudija pasikeitusią vidaus situaciją, kuri ilgainiui gali reikšti realią Rusijos demokratizacijos galimybę. Svarbu, kad pokyčiai, prasidėję Rusijos visuomenėje po Dūmos ir prezidento rinkimų, nenutrūktų.
Julijos Tymošenko atvejis kelia didžiulį susirūpinimą: tokiais veiksmais Ukraina neabejotinai silpnina demokratiją ir praranda paramą kelyje į Europos Sąjungą. O juk demokratijos standartų laikymasis – esminė Ukrainos pažangos santykiuose su Europos Sąjunga sąlyga.
Visi esantys čia sutariame, kad Ukrainos demokratijos erozija – tai scenarijus, kurio siekiame išvengti. Diskutuoti galime nebent apie tai, kokių priemonių turėtume imtis, kad tai sustabdytume? Ar reikėtų stabdyti Ukrainos integraciją su Europos Sąjunga tol, kol nebus išspręstas Julijos Tymošenko klausimas? O gal atvirkščiai – reikėtų pasirašyti Asociacijos susitarimą tarp Europos Sąjungos ir Ukrainos, nes nuolat patirdama spaudimą iš kitos pusės, Ukraina gali pasirinkti ekonominę ir politinę integraciją Rytų kryptimi? Ypač turint galvoje tai, kad ir pati Ukrainos opozicija remia Ukrainos europinę integraciją.
Integracija į Europos Sąjungą ir NATO turi būti nuolat akcentuojama Gruzijos bei Moldovos adresu.
Turime aukščiausiu lygiu nuolat kartoti paramą Gruzijos suverenumui ir teritoriniam vientisumui bei išlaikyti 2008 metais NATO Bukarešto viršūnių susitikime sutartą narystės perspektyvą.
Turime padėti ir sudaryti sąlygas realizuoti Moldovos provakarietiškos vyriausybės pasirinktą užsienio politikos vektorių – integraciją į Europos Sąjungą. Moldova, kaip ir kitos Rytų partnerystės valstybės, turėtų matyti realią narystės Europos Sąjungoje perspektyvą.
Gerbiamieji, apie tai kalbame ne pirmą kartą. Bet pakartosiu seną tiesą, kad demokratija nėra baigtinė būsena, pasiekiama kartą ir visiems laikams. Ji nuolat turi būti kuriama, ginama, palaikoma, stiprinama, ji turi būti nuolat matoma kaip politinė perspektyva. Kai Abiejų Tautų Respublika priėmė 1791 metų Gegužės 3-osios Konstituciją, tas dokumentas irgi buvo labiau siekis, perspektyva, nei realybė.
Šiandien Lietuva gyvena kitoje realybėje. Šiandien Lietuva yra laisva, nepriklausoma ir demokratinė valstybė. Šiandien to linkiu ir visiems kitiems, kurie šiuo keliu einate.
Ačiū už dėmesį!
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
