2012 m. gegužės 14 d. pranešimas VIR
Brangieji,
Kiekviena tauta turi savo legendų, ir daugybė jų ateina iš gilios senovės, iš tautos mitologijos ar tautosakos. Tačiau esama legendų, kurių gimimo liudininkais lemties ir Dievo valia galime tapti kiekvienas. Romas Kalanta mūsų gyva legenda, tokia pat kaip Margirio Pilėnai ar Žalgiris, kaip pokario partizanai ir Sausio 13-osios aukos, kaip Medininkų muitininkai ir daugybė žmonių, kurie ant laisvės aukuro padėjo savo likimą, sveikatą ar net gyvybę. Romas Kalanta, jo drąsa pasiaukoti tapo ryškiausia laisvės troškulio išraiška. Ir kartu siutinančiu ženklu okupantams ir jų pakalikams, kad pastangos nutautinti, priversti užmiršti, priversti paklusti patyrė gėdingą pralaimėjimą.
Šio 19-mečio kauniečio, sąmoningai tapusio gyvuoju deglu už nepriklausomą Lietuvą, meilė Tėvynei ir laisvei supurtė ir išgąsdino patį Kremlių. Komunistinis politbiuras išsigando ne tik didvyriškos Romo aukos, bet ir jos uždegtų kitų lietuvių širdžių, kurios suliepsnojo kelių tūkstančių viskam pasiryžusių jaunų žmonių demonstracija už laisvą Lietuvą.
Tuomet Kremlius labai bijojo, kad R. Kalantos auka ir sukilimai Kaune labai pakenks ir SSRS užsienio politikai, nes po 8 dienų Maskvoje prasidėjo Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento Ričardo Niksono vizitas Sovietų Sąjungoje. 1972-ųjų dramatiški įvykiai Kaune, primenantys 1956 m. Budapeštą ir 1968 m. Prahą, JAV prezidento vizito išvakarėse akivaizdžiai griovė SSRS imperijos skleidžiamus mitus apie tautų draugystę ir darbo žmonių meilę sovietinei santvarkai.
Žinoma, skaudu, kad už prigimtinę savo teisę teisę gyventi laisvam Romas Kalanta sumokėjo tokią skaudžią kainą gyvybės kainą. Tačiau daugybė tikėjimų taip pat ir mūsų krikščionybė mirtį suvokia ne kaip pabaigą, o kaip tiltą, kaip išėjimą į kitą, amžinąją, įprasmintąją būtį. Romo Kalantos atveju tai itin ryšku: jo žūtis tapo anaiptol ne pabaiga, kaip to norėjo tie, kurie net ir po mirties jį šmeižė, psichologiškai terorizavo jo artimuosius. Romo Kalantos gyvasis fakelas tapo ir istoriniu tiltu, istorine jungtimi, tęsiančia pokario kovų už laisvę dvasią, liudijančia tautos dvasinę gyvastį.
Todėl jauno žmogaus išėjimas iš gyvenimo, iš nudvasintos ir nužmogintos sovietinės realybės, turėjo ir turi labai taurios šviesos. To, kas mus stiprina ir skaidrina, ko akivaizdoje iš pavienių žmonių tampame tauta, valstybe.
Tai niekada nesibaigia, niekada nepraranda savo aktualumo, nenuvertėja. Tautos dainius Maironis rašė: Kam nusviro galva, tam dangaus angelai vainiką iš deimantų pina. Neabejoju: šie žodžiai parašyti ir apie mūsų Romą Kalantą.
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
