2012 m. birželio 18 d. pranešimas VIR
Gerbiamieji parlamentinės asamblėjos dalyviai,
Sveikinu visus čia susirinkus, kad dar kartą aptartume mums visiems aktualius klausimus, dar kartą paieškotume galimų raidos krypčių. Nors problemos ir klausimai, kuriuos aš iškelsiu, nėra nauji nei NATO vaidmens šiandieniniame pasaulyje, nei demokratijos plėtros Europoje kontekste. Tai ne kartą minėtos temos, tačiau atsakymų į jas nėra, juo labiau kad gyvenimas, politinė ir geopolitinė realybė kasdien daro savo korekcijas.
Deja, viltingai atrodžiusios ir neseniai vykusios šio regiono politinės permainos nebuvo realizuotos tiek, kiek tikėjosi demokratinis pasaulis. Todėl šiandieniniai geopolitiniai procesai Rytų Europoje verčia kalbėti apie vis dar esančias skiriamąsias linijas. Tačiau didelė klaida būtų šią problemą laikyti tik lokaline Rytų Europos problema. Akivaizdu, jog tokiomis sąlygomis saugių ir demokratiškomis vertybėmis paremtos bendros Europos saugumo architektūros kūrimas nėra baigtas. Pabrėžiu: bendros saugumo architektūros.
Šio regiono valstybės geografiškai, istoriškai, politiškai išsidėstę tarp dviejų labai skirtingų geopolitinių erdvių: Europos Sąjungos iš vienos pusės ir vis labiau stiprėjančių politinių, ekonominių ir karinių integracinių procesų iš kitos. Tai tikrai nėra vien tik skirtingų politinių ir ekonominių organizacijų varžybos. Tai esminė, principinė konkurencija tarp skirtingų vertybinių ir politinių sistemų, tarp skirtingų demokratijos sampratų ir iš to kylančių politinės veiklos modelių. Ir jeigu Europos Sąjunga ir NATO nesugebės atrasti būdų, kaip padėti Rytų partnerėms ištrūkti iš geopolitinių spąstų, deja, Europos saugumo sistemos kūrimą užbaigs kiti.
Siekdama išvengti tokio scenarijaus, NATO kartu su Europos Sąjunga turi tęsti vadinamąją atvirų durų politiką. Narystės NATO ir ES perspektyva geriausias būdas motyvuoti Rytų Europos valstybes eiti demokratijos keliu. Kalbu tai remdamasi ne abstrakčia politologine dėlione, o keliolikos metų senumo Baltijos šalių patirtimi, kai būtent tokia perspektyva motyvavo sparčias Baltijos valstybių permainas. Ar šiuo atveju, tai nepakankamai iškalbingas pavyzdys? Tikiuosi, seminaro diskusijos padės atsakyti į šitą klausimą.
Akivaizdu, jog posovietinėje erdvėje kuriasi su NATO ir ES konkuruojanti geopolitinė erdvė. Rusija siekia tapti šių procesų centrine valstybe. Kita vertus, daugiatūkstantinės piliečių demonstracijos Rusijoje liudija vidaus situacijos permainas. Gal ilgainiui tai gali reikšti realią Rusijos demokratizacijos galimybę? Tai irgi atviras klausimas mums visiems.
Kita Rytų kaimynė Baltarusija juda vis gilesnės saviizoliacijos link. Geopolitiškai šalis save įstūmė į kampą, nes dėl ekonominės krizės ir tarptautinės izoliacijos didėja jos priklausomybė nuo Rytų kaimynės. Didėjanti priklausomybė reiškiasi svarbiausių Baltarusijos įmonių kontrolės perėmimu. Šalies ekonomikos stabilumas priklauso nuo užsienio kreditų. Taip prarandama politinių ir ekonominių procesų Baltarusijoje kontrolė. Iš viso to kyla klausimas: koks mūsų vaidmuo tokioje situacijoje? Ar turime receptą, kaip pakreipti šios šalies raidą kita linkme? Būdami ištikimi demokratijos vertybėms, turime aiškiai pasakyti, jog esminė sąlyga atnaujinti dialogą su Baltarusija visų politinių kalinių paleidimas ir reabilitavimas. Tačiau ne tik tai. Baltarusijai būtini sisteminiai pokyčiai, o ne parodomosios akcijos, kurias režimas demonstruoja tada, kai prireikia Vakarų finansinių kreditų ar ima blogėti santykiai su Rytais.
Ukraina tebėra dviejų skirtingų integracinių erdvių sankirtoje, ir kartais atrodo, kad Kijevas siekia išlaikyti pusiausvyrą, laviruoti. Tačiau Ukraina turi suprasti, jog nėra tarpinio varianto, nėra vidurio kelio tarp Europos Sąjungos ir Eurazijos sąjungos kaip nėra vidurio tarp demokratijos ir demokratijos apribojimų. Istorinė patirtis rodo, kad šioje Europos dalyje neįmanoma ilgai išlikti tarpine teritorija ir kartu išlaikyti savo savastį bei valstybės suverenitetą. Ukraina turi likti europiniame kelyje, nes žingsniai Eurazijos sąjungos link klampins vis giliau ir giliau, ir kuo toliau, tuo bus sunkiau grįžti atgal. Ir tai pasikartosiu, ne tik Ukrainos problema. Mums irgi būtina kelti klausimą, ko turėtume bendrai imtis, kad Ukraina neliktų tarpine teritorija?
Moldovos siekius vertinu kaip galimybę sukurti sėkmės istoriją regione. Turime rasti būdą padėti Moldovai įgyvendinti provakarietiškos vyriausybės pasirinktą užsienio politikos kryptį integraciją į Europos Sąjungą. Ir tam tikslui vėlgi nereikia išradinėti nieko naujo Moldova, kaip ir kitos Rytų partnerystės valstybės, turėtų matyti realią narystės euroatlantinėse saugumo organizacijose perspektyvą.
Gerbiamieji, tai, ką čia paminėjau ne apibendrinimai ir ne išvados, o klausimai. Klausimai, kurie iškyla šiandien ir į kuriuos turime ieškoti atsakymų. Antraip į juos atsakys kitos geopolitinės jėgos, ir, žinoma, atsakys, sau palankia forma. Todėl nuoširdžiai linkiu, kad šiandien seminaro pranešimuose ir diskusijose išsakyti žodžiai kuo greičiau taptų konkrečia veikla, siekiant mums visiems bendrų tikslų. Dar kartą sveikinuosi su visais seminaro dalyviais ir linkiu kuo geriausios sėkmės!
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
