2012 m. spalio 25 d. pranešimas VIR
Gerbiamieji minėjimo dalyviai,
Mieli tauragiškiai,
Džiugu matyti čia susirinkusius tokius įvairius žmones: ir moksleivius, ir vyresnius piliečius. Esame čia ir tie, kuriems teko pareiga Atgimimo pažadintą Lietuvą kurti nuo pat pradžių, ir tie kuriems galimybė prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos tvirtėjimo yra dar tik ateities svajonė.
Šiais metais Lietuva mini ne vienos savo institucijos įkūrimo, ne vieno svarbaus istorijai įvykio dvidešimtmetį. Natūralu, kad 1992-ieji tapo metais, kai galėjome iš esmės realizuoti savo valstybės nepriklausomybę ir tai darėme. Konstitucijos priėmimas irgi tapo vienu svarbiausių ne tik deklaruotos, bet iš tikrųjų veikiančios nepriklausomybės veiksnių.
Konstitucijos priėmimas, pasiryžimas jos laikytis, kiekvienos šalies, žmonių, pilietinės ir valstybinės brandos požymis, brandos egzaminas, nuolat tikrinantis kiekvieną viešojo gyvenimo dalyvį. Taip buvo, kai Lietuva priėmė savo Konstituciją 1992-aisiais. Taip buvo ir 1918-jų ir 1922-ųjų Lietuvoje. Taip buvo ir gerokai seniau, kai mūsų tauta dalyvavo kuriant europinio gyvenimo pagal konstituciją tradiciją. Kalbu apie tai, kuo galime didžiuotis prieš visą pasaulį: apie pirmąją Europoje ir antrąją pasaulyje Konstituciją, priimtą 1791 m. gegužės 3-ąją dieną Abiejų Tautų Respublikos Seime. Tokie istoriniai faktai ne tik suteikia teisę didžiuotis, bet ir įpareigoja.
Dabartinė mūsų Konstitucija galioja dvidešimt metų, per tą laiką ji įsitvirtino teisinėje bazėje kaip svarbiausias veiksnys, abejonių atveju leidžiantis padaryti galutines ir neginčijamas išvadas. Per dvidešimt metų Konstitucija ne kartą parodė ir įrodė savo galią, kad ne deklaracijomis, o iš tikrųjų esame teisinė valstybė. Tačiau ne kartą buvo paliudyta: Konstitucija svarbi ne tik kaip dokumentas, suteikiantis pagrindą įstatymų visumai, reglamentuojančiai mūsų ūkinį, socialinį, politinį gyvenimą, visus jo aspektus. Kartu Konstitucija svarbi kaip solidarumo ir bendrystės ženklas, kaip susitarimas visuotinis, visa apimantis ir visiems lygiai privalomas. Todėl bet kokie mėginimai Konstituciją apeiti ir nepaisyti, iškilus probleminei situacijai netoleruotini. Konstitucija negali būti taikomoji ir pritaikomoji. Tai visuomenė prie Konstitucijos turi taikyti savo įstatymus, politiką, teisės ir gyvenimo normas.
Žinoma, Konstitucija, kaip tautos gyvenimo atspindys ir išraiška, negali būti kartą ir visiems laikams priimtas nepajudinamas dokumentas. Pastaraisiais metais nebuvo apsieita ir be Konstitucijos pataisų, leidusių Lietuvai siekti strateginių tikslų narystės europinėse ir euroatlantinėse organizacijose. Tačiau tai vėlgi tapo visuotinėmis, visiems privalomomis taisyklėmis bendra atrama ir bendru orientyru.
Visi turi žinoti, kad yra teisinė jėga, budinti, sauganti tikrąsias tautos, valstybės, demokratijos vertybes, ir kad esant reikalui ta jėga minėtas vertybes būtinai gins, panaudodama visas galias. Ir todėl Konstitucija visada buvo ir visada bus daugiau nei vien tik gražių deklaracijų bei teisės aktų rinkinys, nei vien tik pagrindinis įstatymas. Konstitucija visada bus ir moralinis vertybinis veiksnys, telkiantis visuomenę, stiprinantis ją, drąsinantis gyventi pagal tiesos ir teisingumo kriterijus.
Beje, prisimindama teismo procesus, kuriuose pagrindinį žodį tarė būtent Konstitucija, matau vieną tendenciją. Konstitucija dažnai veikia kaip neginčijamas ir galutinis argumentas tam tikrose ribinėse situacijose, bylose, kurios kartais tampa rezonansinėmis ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos teisėtvarkoje. Tai, be abejonių, teigiama ir tęstina, tačiau aš pasigendu kasdienio, artimesnio ir suprantamesnio piliečiui Konstitucijos dalyvavimo mūsų gyvenime. Reikėtų ieškoti kelių, kaip plėsti daugumos piliečių gebėjimą suvokti Konstitucijos teikiamas galias kasdieniame gyvenime, sprendžiant teisinius, socialinius ar ūkinius klausimus.
Matau problemą, kad daugeliui žmonių Konstitucija iki šiol lieka formaliu pagrindiniu šalies įstatymu ir retorinių tezių rinkiniu, bet ne gyvenimo valstybėje ir visuomenėje pagrindu. Kartais ir šiandien žmonės nustemba sužinoję, kad Konstitucija gali naudotis savigynai ne vienoje probleminėje situacijoje kaip galingu teisiniu ginklu, o daugelis įstatymais apibrėžtų pareigų yra susietos su teisėmis, kurių gynyba bei apsauga ir Konstitucijos objektas.
Todėl džiaugiuosi ir sveikinu visus tokius renginius, kaip Konstitucijos egzaminas, tačiau to nepakanka. Būtina teisiškai šviesti visuomenę, stiprinti jos žinias taip pat ir konstitucines.
Ir vėl ši pareiga tenka mums visiems: jau prisidėjusiems ir tebeprisidedantiems prie dvidešimt trejų metų nepriklausomos valstybės gyvavimo atstumą istorijos laiko juostoje nuėjusios Lietuvos ir dar tik apie tai galvojantiems ir svajojantiems apie tokią galimybę.
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
