2012 m. spalio 25 d. pranešimas VIR
Gerbiamieji Konferencijos rengėjai ir dalyviai,
Konstitucinio teismo teisėjos ir teisėjai, užsienio viešnios ir svečiai,
Lietuva pernai ir šiemet minėjo daugybės svarbių valstybei sukakčių 20-ąsias metines. Išmanantiems Lietuvos istoriją tai aišku ir suprantama: 1990-aisiais atkūrusi valstybingumą, 1991-aisiais sulaukusi tarptautinio pripažinimo, mūsų valstybė ėmėsi de facto įgyvendinti tai, ką Kovo 11-oji paskelbė de jure. Šalia svarbiausių institucijų atkūrimo bei įtvirtinimo buvo būtinas teisinės bazės sukūrimas ir tobulinimas. Ir 1992-aisiais referendumu patvirtinta Respublikos Konstitucija kaip to pagrindas. Todėl šiandieninis minėjimas ne tik gražios sukakties pažymėjimas, bet ir galimybė apžvelgti Lietuvos konstitucinę raidą, prisimenant istorines paraleles ir jų sąsajas su dabartimi.
O tokia raida, konstitucijos demokratiškumas ir veiklumas yra tikra kiekvienos valstybės charakteristika, tikrasis jos pažangos, demokratijos, vertybinių orientacijų rodiklis. Žvelgdami ir į savo dabartį, ir į savo istoriją, galime didžiuotis, kad Lietuva visada buvo tvirto konstitucingumo valstybė. Ir ne tik mūsų šalies, bet ir visos Europos, viso pasaulio konstitucinių tradicijų kontekste.
Ko gero, šios tradicijos pradžia sietina su trimis XVI amžiaus Lietuvos Statutais, kurie sudarė senosios Lietuvos valstybės santvarkos teisinį pagrindą. Istorinė chronologija primena: Statutai buvo surašyti kaip tik tada, kai Lietuva 1387 m. paskutinė Europoje priėmė krikštą, XV a. sparčiai perėmė Vakarų lotyniškosios kultūros vertybes ir XVI a. tapo integralia Vidurio Europos dalimi. Statutai tapo dar vienu ženklu, kad LDK įgyja intensyvų civilizacinį pagreitį (kitoms Europos tautoms to nereikėjo, nes jos krikštijosi daug anksčiau) ir kartu tampa vienu svarbiausių civilizacijos nešėjų kaimyninėms šalims. Tikriausiai ne tik teisininkams, istorikams, bet ir plačiajai visuomenei žinotina, kad Statutai kaip precedentas buvo naudojami Lenkijos ir Livonijos teismuose, pagal juos buvo tiesiogiai redaguojamas 1649 m. Rusijos teisynas. Pagaliau, tiek suartėjimo su Lenkija ir personalinės unijos metais, tiek unijos ir konfederacijos su Lenkijos valstybe laikais būtent Statutai buvo didžiausias Lietuvos savarankiškumo požymis. Lietuvos Statutai, ypač Trečiasis, buvo suredaguoti taip, kad atitiko LDK visuomenės poreikius 250 metų ir pergyveno net ir pačią valstybę.
Kita data ir dokumentas, kurį visi prisimename, kalbėdami šia tema 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Pirmasis Europoje ir antrasis pasaulyje (po JAV) priimtas ir raštiškai išdėstytas pagrindinis valstybės įstatymas, apibrėžęs politinę ir socialinę santvarką, pagrindinius institutus, jų funkcijas. Gegužės 3-iosios konstitucija buvo bandymas atnaujinti bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę, kuri visą XVIII amžių gyveno reformų laukimu. Reformos buvo vykdomos, ir būtent Konstitucija iš esmės tapo jų kulminacija. Ji buvo nukreipta ir prieš užsienio valstybių, pirmiausiai Rusijos imperijos, įtaką Respublikai: beveik visą XVIII amžių Lietuvoje ir Lenkijoje stovėjo Rusijos įgulos, nuo pat Petro I laikų nuolat buvo patiriamas karinis Rusijos šantažas.
Konstitucinės tradicijos tąsą liudijo ir XX a. atgimusi Lietuva, kurios konstitucingumo pradžia laikytinas 1918-ųjų Vasario 16-osios Aktas. Vėliau Steigiamojo Seimo 1920 m. priimta laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija, po to 1922 metų laikinoji Konstitucija pirmasis Lietuvos Respublikos konstitucinis aktas, savo pagrindiniais bruožais atitikęs bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus. Ir, pagaliau, 1992-ųjų dokumentas, mūsų valstybės dabartinio gyvenimo pagrindas.
Visus šiuos ekskursus į istoriją padariau tam, kad dar kartą priminčiau: Konstitucija visada, visais laikais tiesiogiai atspindi tautos ir visuomenės politinę brandą, jos patirtį ir vietą tiek istorijoje, tiek dabartyje. Ir Lietuvos istorijoje kiekviena Konstitucija žymėjo brandą nepriklausomybei, brandą savarankiškai, oriai aukštesnės politinės kultūros savitvarkai. Suprantama, tai ne tik Lietuvos, tai universali demokratinių šalių nuostata. Neatsitiktinai svarbiausia bet kurios šalies teisės šaka yra būtent konstitucinė teisė, kai kur vadinama valstybine teise. Būtent ji įtvirtina politinius, socialinius, ekonominius pagrindus, valstybinės valdžios įgyvendinimo mechanizmą, valstybės, visuomenės ir piliečių santykius.
Todėl atskiru žodžiu noriu kreiptis į visus profesorius, dėstytojus tuos, kurių profesinis žodis skiriamas jaunimo, studentų, būsimųjų teisininkų auditorijai. Būtina diegti nuostatą, kad Konstitucija tai ne tik formalus paragrafų rinkinys, pritaikomas kilus teisiniams ginčams. Tai rodiklis visuomenės teisinės kultūros ir tiesiog kultūros, kurią turime kelti kiekvienas pagal savo profesiją ir savo moralę. Tai valstybės gyvavimo pagrindas.
Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurių pastangos veda šia kryptimi. Tikiu, kad ir šiandieninė Konferencija pasitarnaus tam pačiam tikslui Europos konstitucinio palikimo apžvalgai, įvertinimui ir gebėjimui šiuo vertingu turtu tinkamai naudotis dabar ir ateityje.
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
