2012 m. spalio 26 d. pranešimas VIR
Gerbiamieji Konferencijos rengėjai, dalyviai, svečiai,
Kolegės ir kolegos,
Susirinkome šioje istorinėje salėje, vedami istorinės atminties ir minėdami gražią ir svarbią atkurtos nepriklausomos Lietuvos sukaktį. Prieš dvidešimt metų mūsų valstybė, atkūrusi ir apgynusi savo nepriklausomybę, referendumu priėmė savo Konstituciją. Lietuva, Lietuvos piliečiai prisiėmė atsakomybę gyventi laikydamiesi bendrų, visuotinai priimtinų politikos, teisės ir moralės standartų. Tai buvo ženklas pasauliui ir mums patiems, kad, atkovoję ir apgynę savo nepriklausomybę, einame jos įtvirtinimo visose gyvenimo srityse keliu.
Konstitucija tada buvo ir dabar išlieka tam tikras visuomenės gyvenimo fenomenas. Ji veikia čia ir dabar, reglamentuoja kitus teisės aktus, realiai veikia visas gyvenimo sritis. Ir kartu ji yra tam tikras idealas ir siekinys, tam tikras politinio, teisinio ir moralinio gyvenimo etalonas, vienodai privalomas kiekvienam Lietuvos piliečiui. Tai – nelengvas iššūkis bet kuriai sąžiningai pagal Konstituciją gyvenančiai visuomenei, bet kartu – ir tvirtas pagrindas, į kurį remiamės, ieškodami atsakymų į labai nelengvus politinės tikrovės klausimus. Juolab nelengva, kai tokius iššūkius priimti tenka pirmiesiems Europoje, sukurti precedentą viso pasaulio teisei.
Nors tikriausiai daugelis pagalvojote apie dešimties metų senumo įvykius, patikrinusius Lietuvos konstitucinės kultūros ir konstitucinės sąrangos tvirtumą, aš kalbėjau ne vien apie tai. Lietuvos konstitucinė tradicija jau gilioje praeityje buvo neabejotinai aukšto lygio, o kai kurie mūsų šalies pasiekimai lieka išskirtiniai ne tik Vidurio Europos regione ir visoje Europoje, bet ir visame pasaulyje. Jau XVI amžiuje Lietuva turėjo tris statutus – ir šie teisynai liudijo pažangią mūsų valstybės savitvarką, pažangią teisinę mintį. Maža to, jie tapo precedentu Lenkijos ir Livonijos teismams, jų pagrindu buvo redaguojamas 1649 m. Rusijos teisynas. Daug vėliau nei kitos šalys tapusi krikščioniška erdve Lietuva sparčiai civilizavosi, sparčiai tvarkė visas gyvenimo sritis pagal europinius standartus, ir konstitucinė kultūra – ne išimtis.
Liūdna, bet simboliška, kad paskutinysis statutas pergyveno pačią Lietuvos valstybę. Tačiau ne be jo įtakos, ne be jo laisvės ir tiesos dvasios radosi 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, pirmasis Europoje ir antrasis pasaulyje, po Jungtinių Valstijų, pagrindinis valstybės įstatymas, apibrėžęs politinę ir socialinę santvarką, pagrindinius valstybės institutus bei jų funkcijas.
Neįmanoma be konstitucinės tradicijos ir konstitucinės dvasios įsivaizduoti ir moderniųjų laikų Lietuvą – nei po 1918-ųjų Vasario 16-iosios, nei po 1990-ųjų Kovo 11-osios. Konstitucija, kaip visuomenės savitvarkos ir savisaugos veiksnys, kaip politinis, teisinis ir moralinis pamatas anksčiau ar vėliau turėjo rastis mūsų realiame gyvenime. Ir ji radosi 1992-aisiais, bendra tiesiogine piliečių valia, išreikšta referendumu ir žymėdama naują mūsų istorijos etapą, naujus pasirinktus gyvenimo ir veiklos standartus, naujus valstybingumo įtvirtinimo orientyrus.
Gerbiamieji,
Tos istorinės datos, tie keli punktyrai iš visuotinės Lietuvos raidos, primena vieną tiesą. Valstybės istorija tęsiasi ir tęsiasi jos darbai, poelgiai, bet ne tik dokumentai. O patys viltingiausi, patys teisingiausi aktai tampa gyvi tik tada, kai jų laikomasi, kai pagal juos gyvenama. Konstitucijai tai galioja kaip niekam kitam. Todėl nenuvertinkime, nesuterškime ir nepamirškime to. Ne tik minėdami iškilias istorines Lietuvos valstybės sukaktis, bet ir kiekvieną dieną.
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
