Kalbos 

 

 

2012 m. lapkričio 9 d. pranešimas VIR

 

 

Mieli Baltijos Asamblėjos nariai, Lietuvos viešnios ir svečiai,

kolegės ir kolegos, ponios ir ponai,

 

Sveikinu Baltijos Asamblėją, dar kartą susirinkus Lietuvos sostinėje. Sveikinuosi su Baltijos šalių parlamentų vadovėmis, su visais Jumis, kuriuos ne vienerius metus turėjau ir turiu pagrindo laikyti bendradarbiais. Siekėme bendrų tikslų, sprendėme bendrus klausimus, bendrai projektavome bendrą savo šalių ir viso Baltijos regiono ateitį ir mėginome tuos projektus paversti realybe. Nors tokių sprendimų teisingumą paprastai parodo laikas ir istorija, jau šiandien drįstu teigti, kad dauguma mūsų darbų buvo teisingi ir prasmingi.

 

Juo labiau kad nei problemos, nei politinė realybė, lėmusi Baltijos Asamblėjoje keliamus klausimus, iš esmės nepasikeitė. Todėl ir iššūkiai mūsų organizacijai lieka tokie patys ir tie patys, apie kuriuos ne kartą atvirai kalbėjomės ir diskutavome. Keliais žodžiais leisiu sau juos dar kartą priminti.  

 

Vienas iš svarbiausių iššūkių šiandien – energetinis saugumas.

 

Tebėra aktuali būtinybė rasti geriausius ir greičiausius būdus mažinti visiškos priklausomybės nuo dujų importo problemą, skatinti konkurenciją dujų sektoriuje ir spręsti vertikalių monopolijų klausimą.

 

Be to, Baltijos šalys tebėra integruotos į Rytų Europos, o ne į Europos Sąjungos (ES) elektroenergetinę sistemą. Todėl mūsų valstybių susitarimas dėl strateginio tikslo – stiprinti savarankiškus elektros energijos gamybos pajėgumus ir sinchroniškai įsijungti į Europos kontinentinę energetinę sistemą – itin svarbus. Kol neįtvirtinsime savo energetinės nepriklausomybės, kalbėti apie visavertę politinę nepriklausomybę negalėsime.

 

Didžiųjų valstybių siekiai pertvarkyti Europos saugumo sistemą verčia mus klausti, ar narystė NATO ir ES garantuoja visišką saugumą. Turime daryti viską, kad ši narystė netaptų formali. Geriausias atsakymas tam – NATO politinio ir karinio „matomumo“ Baltijoje šalyse stiprinimas ir visavertė mūsų integracija į ES. Pabrėžiu – visavertė, siekiant išvengti vadinamosios „dviejų greičių“  Europos.

 

Baltijos Asamblėja ne kartą kėlė klausimą dėl saugios geopolitinės aplinkos – dėl mūsų kaimynių Rytų Europos valstybių, tebesančių geopolitinėje kryžkelėje.

 

Mažai abejonių, kad realybė, kurioje tos šalys lieka įspraustos tarp dviejų labai skirtingų mentalinių ir politinių erdvių – ES iš vienos pusės,ir vis labiau stiprėjančių ekonominių ir karinių integracinių procesų – iš kitos, artimiausioje perspektyvoje nesikeis.

 

Reiškia, turėsime atlaikyti ir deramai tęsti konkurenciją tarp skirtingų vertybinių ir politinių sistemų, skirtingų demokratijos sampratų. ES ir NATO neradus būdų, kaip padėti Rytų partnerėms ištrūkti iš geopolitinių spąstų, Europos saugumo sistemos kūrimą užbaigs kiti. Užbaigs, suprantama, pagal savo interesus.

  

Todėl kartojau ir šiandien kartoju, kad Baltijos šalims būtina suvokti ir savo istorinės padėties, ir istorinių perspektyvų bendrumą. Buvome, esame ir būsime siejami tų pačių interesų, tų pačių sąlygų. Todėl nesutarimas dėl nereikšmingų detalių neturi užgožti viso bendradarbiavimo potencialo. Juk vienos valstybės nauda ar pažanga – tai viso regiono nauda ir pažanga, o vienos šalies problemos – viso regiono problemos.

 

Baltijos šalių balsą ES viduje reikėtų sustiprinti tokiais klausimais kaip bendroji ES žemės ūkio ir Sanglaudos politika. Kaip tik vakar Lietuvos Respublikos Seimas priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, kad siūlymai mažinti ES biudžetą, tuo pačiu ir Sanglaudos fondą, gali lemti tolesnes ilgalaikes neigiamas pasekmes, tarp jų ir ES valstybių narių atskirties didinimą.

 

Rezoliucijoje įtvirtinta nuostata, kad sudėtingose derybose dėl 2014–2020 m. ES daugiametės finansinės programos turi būti pasiektas principinis sutarimas dėl tiesioginių išmokų žemės ūkiui ES mastu suvienodinimo sąlygų, taip išvengiant atskirų ES valstybių narių žemdirbių diskriminavimo.

 

Derybose dėl ES biudžeto visos trys Baltijos valstybės iš esmės yra vertinamos kaip bendrus poreikius ir interesus turintis regionas, todėl ir mes privalome šią vienybę parodyti. Puikus vieningo veikimo pavyzdys – visų trijų Baltijos šalių žemdirbių planuojama akcija, kurios metu bus siekiama atkreipti ES institucijų dėmesį į tai, kad jiems mokamos tiesioginės išmokos yra vienos mažiausių Bendrijoje. Juk gaudami mažiausią paramą už dirbamos žemės hektarą ES, Baltijos šalių žemdirbiai priversti konkuruoti su daug didesnes išmokas gaunančiais šalių senbuvių ūkininkais.

 

Taigi ateities Baltijos Asamblėją matau kaip vietą, kur trijų valstybių parlamentarai galėtų ir turėtų koordinuoti savo veiksmus ir politikas ES ir NATO atžvilgiu, siūlyti bendrą baltiškąjį požiūrį įvairiais klausimais, svarbiais ES ir NATO raidai.

 

Apskritai Baltijos Asamblėja turėtų remtis glaudžiu ir istorijos patikrintu Šiaurės šalių bendradarbiavimo modeliu, kad šis regionas taptų kuo vieningesne bendruomene tiek ekonomikos, tiek politikos, tiek ir, žinoma, saugumo klausimais.  

 

Kaip jau sakiau, į šiuos ir kitus klausimus atsakys laikas, istorija ir mūsų bendras darbas. O aš savo ruožtu, baigdama vieną savo darbų etapą, noriu padėkoti visiems, su kuriais teko dirbti ir kalbėtis, kurių dėka tarp Baltijos Asamblėjos narių ir tarp mūsų valstybių radosi daugiau bendrumo, atvirumo ir pasitikėjimo.

 

Tokio bendravimo kelias – perspektyviausias, o gal net ir vienintelis perspektyvus. Ačiū kolegėms Latvijos Saeima Pirmininkei Solvitai Āboltiņai ir Estijos Riigikogu Pirmininkei Enei Ergmai už bendrą darbą, bendras pozicijas ir iniciatyvas įvairiuose tarptautiniuose lygmenyse.

 

Ačiū visiems, su kuriais man teko didelė garbė dalyvauti dialoge Baltijos šalių dabarties ir ateities tema. Nuoširdžiai tikiu, kad jis ir toliau bus tęsiamas pagarbos ir pasitikėjimo dvasia, ir linkiu kuo geriausios kloties visiems šio dialogo dalyviams, visiems Baltijos Asamblėjos nariams, visiems geranoriškiems mūsų šalių piliečiams.

 

Irena Degutienė

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė