2012 m. lapkričio 9 d. pranešimas
VIR
Mieli Baltijos Asamblėjos nariai,
Lietuvos viešnios ir svečiai,
kolegės ir kolegos, ponios ir ponai,
Sveikinu Baltijos Asamblėją, dar
kartą susirinkus Lietuvos sostinėje. Sveikinuosi su Baltijos šalių parlamentų
vadovėmis, su visais Jumis, kuriuos ne vienerius metus turėjau ir turiu
pagrindo laikyti bendradarbiais. Siekėme bendrų tikslų, sprendėme bendrus
klausimus, bendrai projektavome bendrą savo šalių ir viso Baltijos regiono
ateitį ir mėginome tuos projektus paversti realybe. Nors tokių sprendimų
teisingumą paprastai parodo laikas ir istorija, jau šiandien drįstu teigti, kad
dauguma mūsų darbų buvo teisingi ir prasmingi.
Juo labiau kad nei problemos, nei
politinė realybė, lėmusi Baltijos Asamblėjoje keliamus klausimus, iš esmės
nepasikeitė. Todėl ir iššūkiai mūsų organizacijai lieka tokie patys ir tie
patys, apie kuriuos ne kartą atvirai kalbėjomės ir diskutavome. Keliais
žodžiais leisiu sau juos dar kartą priminti.
Vienas iš svarbiausių iššūkių
šiandien – energetinis saugumas.
Tebėra aktuali būtinybė rasti
geriausius ir greičiausius būdus mažinti visiškos priklausomybės nuo dujų
importo problemą, skatinti konkurenciją dujų sektoriuje ir spręsti vertikalių
monopolijų klausimą.
Be to, Baltijos šalys tebėra integruotos
į Rytų Europos, o ne į Europos Sąjungos (ES) elektroenergetinę
sistemą. Todėl mūsų valstybių susitarimas dėl strateginio tikslo – stiprinti
savarankiškus elektros energijos gamybos pajėgumus ir sinchroniškai įsijungti į
Europos kontinentinę energetinę sistemą – itin svarbus. Kol neįtvirtinsime savo
energetinės nepriklausomybės, kalbėti apie visavertę politinę nepriklausomybę
negalėsime.
Didžiųjų valstybių siekiai
pertvarkyti Europos saugumo sistemą verčia mus klausti, ar narystė NATO ir ES
garantuoja visišką saugumą. Turime daryti viską, kad ši narystė netaptų formali.
Geriausias atsakymas tam – NATO politinio ir karinio „matomumo“ Baltijoje
šalyse stiprinimas ir visavertė mūsų integracija į ES. Pabrėžiu – visavertė,
siekiant išvengti vadinamosios „dviejų greičių“ Europos.
Baltijos Asamblėja ne kartą kėlė
klausimą dėl saugios geopolitinės aplinkos – dėl mūsų kaimynių Rytų Europos
valstybių, tebesančių geopolitinėje kryžkelėje.
Mažai abejonių, kad realybė, kurioje
tos šalys lieka įspraustos tarp dviejų labai skirtingų mentalinių ir politinių
erdvių – ES iš vienos pusės,ir vis labiau
stiprėjančių ekonominių ir karinių integracinių procesų – iš kitos,
artimiausioje perspektyvoje nesikeis.
Reiškia, turėsime atlaikyti ir
deramai tęsti konkurenciją tarp skirtingų vertybinių ir politinių sistemų,
skirtingų demokratijos sampratų. ES ir NATO neradus būdų, kaip padėti Rytų
partnerėms ištrūkti iš geopolitinių spąstų, Europos saugumo sistemos kūrimą
užbaigs kiti. Užbaigs, suprantama, pagal savo interesus.
Todėl kartojau ir šiandien kartoju,
kad Baltijos šalims būtina suvokti ir savo istorinės padėties, ir istorinių
perspektyvų bendrumą. Buvome, esame ir būsime siejami tų pačių interesų, tų
pačių sąlygų. Todėl nesutarimas dėl nereikšmingų detalių neturi užgožti viso
bendradarbiavimo potencialo. Juk vienos valstybės nauda ar pažanga – tai viso
regiono nauda ir pažanga, o vienos šalies problemos – viso regiono problemos.
Baltijos šalių balsą ES viduje
reikėtų sustiprinti tokiais klausimais kaip bendroji ES žemės ūkio ir
Sanglaudos politika. Kaip tik vakar Lietuvos Respublikos Seimas priėmė
rezoliuciją, kurioje teigiama, kad siūlymai mažinti ES biudžetą, tuo pačiu ir
Sanglaudos fondą, gali lemti tolesnes ilgalaikes neigiamas pasekmes, tarp jų ir
ES valstybių narių atskirties didinimą.
Rezoliucijoje įtvirtinta nuostata,
kad sudėtingose derybose dėl 2014–2020 m. ES daugiametės finansinės programos
turi būti pasiektas principinis sutarimas dėl tiesioginių išmokų žemės ūkiui ES
mastu suvienodinimo sąlygų, taip išvengiant atskirų ES valstybių narių žemdirbių
diskriminavimo.
Derybose dėl ES biudžeto visos trys
Baltijos valstybės iš esmės yra vertinamos kaip bendrus poreikius ir interesus
turintis regionas, todėl ir mes privalome šią vienybę parodyti. Puikus vieningo
veikimo pavyzdys – visų trijų Baltijos šalių žemdirbių planuojama akcija,
kurios metu bus siekiama atkreipti ES institucijų dėmesį į tai, kad jiems
mokamos tiesioginės išmokos yra vienos mažiausių Bendrijoje. Juk gaudami
mažiausią paramą už dirbamos žemės hektarą ES, Baltijos šalių žemdirbiai
priversti konkuruoti su daug didesnes išmokas gaunančiais šalių senbuvių
ūkininkais.
Taigi ateities Baltijos Asamblėją
matau kaip vietą, kur trijų valstybių parlamentarai galėtų ir turėtų koordinuoti
savo veiksmus ir politikas ES ir NATO atžvilgiu, siūlyti bendrą baltiškąjį požiūrį įvairiais klausimais, svarbiais ES ir NATO
raidai.
Apskritai Baltijos Asamblėja turėtų
remtis glaudžiu ir istorijos patikrintu Šiaurės šalių bendradarbiavimo modeliu,
kad šis regionas taptų kuo vieningesne bendruomene tiek ekonomikos, tiek
politikos, tiek ir, žinoma, saugumo klausimais.
Kaip jau sakiau, į šiuos ir kitus
klausimus atsakys laikas, istorija ir mūsų bendras darbas. O aš savo ruožtu,
baigdama vieną savo darbų etapą, noriu padėkoti visiems, su kuriais teko dirbti
ir kalbėtis, kurių dėka tarp Baltijos Asamblėjos narių ir tarp mūsų valstybių
radosi daugiau bendrumo, atvirumo ir pasitikėjimo.
Tokio bendravimo kelias –
perspektyviausias, o gal net ir vienintelis perspektyvus. Ačiū kolegėms
Latvijos Saeima Pirmininkei Solvitai
Āboltiņai ir Estijos Riigikogu
Pirmininkei Enei Ergmai už
bendrą darbą, bendras pozicijas ir iniciatyvas įvairiuose tarptautiniuose
lygmenyse.
Ačiū visiems, su kuriais man teko
didelė garbė dalyvauti dialoge Baltijos šalių dabarties ir ateities tema.
Nuoširdžiai tikiu, kad jis ir toliau bus tęsiamas pagarbos ir pasitikėjimo
dvasia, ir linkiu kuo geriausios kloties visiems šio dialogo dalyviams, visiems
Baltijos Asamblėjos nariams, visiems geranoriškiems mūsų šalių piliečiams.
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
