Gerbiamasis
posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, pirmiausia noriu padėkoti tiems
Seimo nariams, kurie kėlėte mano kandidatūrą į Seimo Pirmininko postą. Tai yra
didelė atsakomybė. Žinoma, ir garbė, tačiau atsakomybė turbūt šiuo atveju yra
didesnė. Ne pirmus metus dirbdama Seime ir stebėdama mūsų darbą, visada su
nostalgija žvelgdavau į praeitį, t.y. tuomet, kai dirbo Aukščiausioji Taryba.
Ir Aukščiausiosios Tarybos veikla atrodė, kad buvo pati tvarkingiausia,
stabiliausia ir buvo priimti labai svarbūs sprendimai. Man, kaip kandidatei į
Seimo Pirmininko pareigas, iš tikrųjų tai yra pavyzdys arba siekiamybė, kaip
turėtume dirbti ir kokią prisiimti ne tik aš, bet mes visi atsakomybę.
Seimo statute labai
aiškiai parašyta, ką turi daryti Seimo Pirmininkas: vadovauti Seimui ir
atstovauti Seimui. Turbūt tas žodis vadovauti ir yra pats plačiausias, kuris
susideda, sakyčiau, iš tokių dviejų dalykų, t.y. pirma, organizuoti čia, t.y.
mūsų, parlamentarų, veiklą ir kokybišką, konstruktyvų darbą; netiesiogiai Seimo
Pirmininkas yra atsakingas už Seimo kanceliarijos veiklą; nors pagal Statutą
asmeninė atsakomybė yra Seimo kanclerio, bet, Seimo Pirmininko siūlymu, Seimas
apsisprendžia, kas turėtų tapti Seimo kancleriu. Taigi viena organizacinis
darbas dirbant kartu su jumis visais, mano, gerbiamieji kolegos, ir kita
veikla, kuri daugiau yra organizacinė, ūkinė veikla.
Aš norėčiau
daugiausia kalbėti, nes kalbu su savo kolegomis, kaip mes visi kartu
galėtume pagerinti savo veiklą. Kai skaitai spaudą arba kalbiesi susitikimuose
su visuomene, yra labai skaudu, kad mūsų Seimo prestižas yra iš visų valstybės
institucijų paskutinėje vietoje. Tada natūraliai kyla klausimas, kas gi
atsitiko? Ar mes čia tokie visi blogi susirinkę? Juk mus išrinko žmonės, žmonės
mumis pasitikėjo... Ar atėję ir pradėję savo veiklą Seime mes pasiklystame
kasdieniuose smulkiuose dalykuose, pasakyčiau, netgi intrigose? Tai visų mūsų
nepuošia.
Norėčiau atkreipti
dėmesį į kita. Mes, čia dirbdami, įsivaizduojame ir galvojame, kad, tarkim, jei
aš esu šiandien opozicijoje, o kiti yra valdančiojoje daugumoje, tai jie turi
prisiimti atsakomybę, o mes lyg ir tame veiksme nedalyvaujame. Tačiau
paklauskite žmonių. Žmonės Seimą suvokia kaip visumą. Ir aš lygiai taip pat
kažkada, praėjusiose kadencijose būdama opozicijoje ir vykdama į susitikimus su
žmonėmis ir bandydama atsakyti į užduodamus klausimus ir kartais teigdama, kad
čia ne mes, čia yra valdančioji dauguma, kuri priėmė tokius sprendimus,
išgirsdavau: ne, jūs esate Seimas, jūs esate Seimo narė, jūs esate visi
atsakingi.
Taigi, kur aš
lenkiu, arba ką noriu pasakyti? Aš tai ir noriu pasakyti: manau, Seimo
Pirmininko pagrindinis uždavinys yra siekti sutelkto darbo, nepaisant, ar tai
yra opozicijos, ar valdančiosios daugumos atstovai; kad mes bandytume kalbėtis
ir susikalbėti, kad priimtume pačius geriausius sprendimus, kurių laukia iš
mūsų žmonės. Kad mes tarpusavyje rodytume mažiau asmeninės ambicijos, ypač čia,
Seimo salėje. Dėl to ir laikas užtrunka, ir tie žmonės, kurie stebi mūsų
posėdžius ar girdi posėdžių eigą, nebesupranta, ką mes darome. Paklauskite
žmonių, kurie sako, jeigu jie dirbtų kitą darbą, tai juos seniai būtų išvarę iš
to darbo, nes jie pusę darbo laiko tarpusavyje riejasi, vietoj to, kad priimtų
sprendimus, kurių mums reikia, kurių valstybei reikia.
Kaip galima tai
padaryti? Visi šnekame, bet aš manau, kad Seimo Pirmininkas turi ne tik
kalbėti, bet ir girdėti, ir suvokti, ką jo kolegos, kiti Seimo nariai siūlo,
gal nori. Ir ieškant kompromiso, nes mes visi skirtingi, visi turime laisvą
Seimo nario mandatą ir galime elgtis taip, kaip norime, bet susitelkę mes
tikrai galime daryti tuos darbus, kurių laukia visuomenė.
Kaip galima dar
veikti? Aš, jau būdama Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja, bandžiau ieškoti
sąlyčio taškų ir kalbėtis su frakcijų seniūnais, prašydama jų nuomonės, kaip
pagerinti Seimo veiklą, kaip pagerinti viso Seimo darbą. Kalbėjausi su komitetų
pirmininkais prašydama irgi, kad būtų siūlymai, kokie yra šiandien, tarkime,
rudens sesijoje, prioritetai, kurie darbai yra svarbiausi, kuriuos mes turėtume
pirmiausia padaryti, o ne gausa įstatymų projektų, kurie rodo tik kiekybę,
tačiau kurių mes niekada nepriimsime, arba, jeigu priimsime apgraibom, tai
kokybės tų įstatymų tikrai nei patys turėsime, nei žmonės galės įvertinti mūsų
priimtus teisės dokumentus.
Dar vienas
pastebėjimas, kurį bandysiu ir toliau propaguoti ir agituoti visus tiek
frakcijų atstovus, tiek komitetų pirmininkus: be įstatymų leidybos mūsų, kaip
Seimo, funkcija yra ir parlamentinė kontrolė. Seimo Pirmininkas yra irgi tas
žmogus, kuris gali agituoti, inicijuoti, siūlyti komitetų pirmininkams aktyviau
dirbti šioje srityje. Šiandien turėdama tam tikrą įžvalgą iš praeities,
šiandien galiu pasakyti, kad dar ne visi komitetai šį darbą atlieka
kvalifikuotai, ne visi komitetai suvokia, kad parlamentinės kontrolės
mechanizmas yra labai svarbus. Ir jeigu tikrai nori įsitikinti tam tikro
įstatymo verte, galimybe užtikrinti jo uždavinių ir tikslų tikrą įgyvendinimą,
tai būtent parlamentinės kontrolės mechanizmas užtikrina galimybę ir ekspertus
pasikviesti, ir nevyriausybines organizacijas, ir socialinius partnerius, ir
diskutuoti dėl vieno ar kito įstatymo, o tada gauti tą variantą, kuris yra pats
optimaliausias, ir teikti jau plenariniam posėdžiui, t. y. plenarinio
posėdžio metu svarstyti ir priimti. Diskusijos su visuomene, diskusijos su
socialiniais partneriais ir nevyriausybinėmis organizacijomis Seime kol kas
tikrai yra dar vangios. Tik vienas kitas komitetas tai bando daryti, bet aš,
kaip kandidatė į Seimo Pirmininkus, tikrai inicijuosiu, kad komitetai šiuo
aspektu tikrai būtų aktyvesni.
Dar viena. Norėčiau
atkreipti dėmesį į tai, kad šiandien prie Seimo yra tam tikros institucijos.
Kaip pavyzdys Seimo kontrolierių institucija, Vaiko teisių apsaugos
kontrolierių institucija ar Lygių galimybių kontrolieriaus institucija.
Gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų tuos žmones, t. y. ir Seimo kontrolierius,
ir kitus mano išvardintus teikia Seimo Pirmininkas. Be abejo, aš atsakingai tą
darbą dirbsiu. Kokį turiu matymą?
Vyriausybės
kanceliarija padarė reformą. Vyriausybė pertvarkė sau pavaldžias institucijas.
Iš tiesų, ruošdamasi šitam pokalbiui su jumis, aš peržiūrėjau Seimui pavaldžių
institucijų sąrašą ir palyginau, kaip yra kitose Europos valstybėse, kai
parlamentinės institucijos yra prie Seimo. Iš tikrųjų stebina, kad, tarkime,
Seimo kontrolieriai Lietuvoje yra penki, tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje,
Prancūzijoje, Vokietijoje yra po vieną kontrolierių. Vienintelė Švedija turi
keturis. Aš jau nekalbu, kad mes turime dar du specifinius papildomus Seimo
kontrolierius. Taigi aš, jau būdama Seimo Pirmininko pirmąja pavaduotoja, valdyboje
iškėliau šį klausimą. Paprašysime Žmogaus teisių komitetą paanalizuoti visą
europinę praktiką, ar ne per plačia koja mes gyvename, ar iš tikrųjų yra tiek
daug skundų ir tiek daug negerovių, ir ar tie mūsų Seimo kontrolieriai
kokybiškai ir adekvačiai atlieka savo darbą. Taigi, matau, dar vieną veiklos
sritį, kur reikėtų žymiai aktyviau šioje srityje ir Seimo Pirmininkui dirbti.
Grįžtant prie
kanceliarijos darbo, Jūs sutiksite su manimi, kad ne visai normalu, kad
šiandien mes neturime kanclerio, nes kancleris yra laikinai einantis pareigas.
Žinoma, kaip sakoma, gali būti tokia situacija, kad laikinas ir amžinas. Bet aš
manau, kad atsakomybės ir pareigos jausmas visada yra didesnis, jeigu tas
pareigas atlieka žmogus, kuris yra nuolatinis tose pareigose. Tą darbą irgi
reikės kuo greičiau atlikti.
Baigdama noriu
pasakyti: puikiai suvokiu Seimo Pirmininko, dar kartą pabrėžiu, atsakomybę ir
pareigą, puikiai suvokiu, kad jeigu būsiu išrinkta Seimo Pirmininke, turėsiu
sustabdyti savo narystę Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų
frakcijoje; taigi puikiai suvokiu, kad jeigu tapsiu Seimo Pirmininke, turėsiu
būti visiems jums čia, mano kolegos, vienodai teisinga, atsakinga ir visiems
lygiai vienodai pareiginga. Prašymas, jeigu jau būčiau išrinkta. Yra Statutinė
norma, kad Seimo nariai raštu gali kartą per mėnesį kreiptis į Seimo Pirmininką
vienu ar kitu klausimu, kuris iš tribūnos turi atsakyti į tuos klausimus. Ši
praktika pas mus yra pamiršta. Aš raginčiau, jei kyla neaiškumai, esate
nepatenkinti Seimo Pirmininko veikla ar matote kokių nors trūkumų, jūs turite
statutinę teisę viešai kreiptis. Bet yra ir paprasta, žmogiška teisė: bet kada
galime susitikti, bet kuris Seimo narys gali ateiti ir pasakyti: Degutiene, tu
tą ir tą darai ne taip, aš siūlyčiau, kad tau reikėtų elgtis kitaip. Jeigu mes
visi, kartu susitelkę, ieškosime sprendimo būdų, manau, tuos sprendimo būdus
tikrai rasime.
Ačiū!
