2009 m. rugsėjo 23 d. pranešimas VIR
Gerbiamieji svečiai, ponios ir ponai,
Nėra žodžių, kurie galėtų perteikti Holokausto skausmą ir netektį. Bet kokie bandymai paaiškinti tai, kas įvyko, ar sumenkinti tragediją teigiant, jog juodų puslapių žmonijos istorijoje būta ir daugiau, būtų amoralūs.
Holokausto tragedija sudaužo žmogiškosios puikybės kiautą, apnuogina mūsų prigimties nuodėmingumą. Tačiau ne tam, kad prarastume viltį, o tam, jog brangintume vienas kitą, klausytumėmės skirtybių harmonijos. Kiekvienąsyk, kai žmogus bando atsistoti į Kūrėjo, galinčio pertvarkyti pasaulį vietą, tai baigiasi žmonijos tragedija.
Holokaustas nėra vien žydų tautos, bet visų mūsų tragedija ir skausmas. Tai ypač akivaizdu čia, Lietuvoje, kur netekome absoliučios daugumos žydų tautybės Lietuvos sūnų ir dukterų, taip kartu prarasdami didžiulę dalį kultūrinio, socialinio valstybės identiteto.
Ką galime padaryti šiandien? Pirmiausia priimti praeitį be pagražinimų; prisiminti ir vis priminti, kad tai niekada nepasikartotų. Pripažinti, jog neapykanta, kokiomis teorijomis ji bebūtų grindžiama, visada yra akligatvis.
Be praeities nebus ateities. Gal dėl to ir simboliška, kad apie Lietuvos žydų ateitį mes galvojame ir kalbame Paneriuose. Prisimindami tragediją, kuriame naują gyvenimą.
Šiandien tikrai ne klausimas kas kaltas? svarbiausia. Daug svarbiau pažvelgti vienas kitam į akis ir padėkoti, jog esame kartu. Esame vieno Kūrėjo, kokia kalba į jį besikreiptume ir kokiu vardu bevadintume, vaikai.
Telydi ramybės šviesa čia atgulusius. Jie visados liks su mumis mūsų mintyse. Siūlau pagerbti visus nukankintus ir žuvusius tylos minute.
