2009 m. rugsėjo 25
d. pranešimas VIR
Malonu, kad taip
gausiai susirinkome. Aš pirmiausia noriu kreiptis į mamą. Mūsų visų širdyse
Jurga yra talentas. Dievas talentų Jurgai suteikė ne vieną. Ji per labai trumpą
savo gyvenimo tarpsnį sugebėjo visus tuos talentus realizuoti. Tapydama
paveikslus, leisdama knygas. Tačiau didžiausias Jurgos turėtas talentas ir
tai turbūt yra dievų nuopelnas yra mokėjimas bendrauti ir būti artima
kiekvienam savo gyvenimo kelyje sutiktam žmogui. Šiandieną čia kalbu kaip
žmogus, kaip vilnietė, tiesiog kaip Jurgos talento gerbėja. Netektis, ištikusi
Vilnių, Lietuvą ir pirmiausia šeimą yra labai skaudi netektis. Dievo ar
Aukščiausiojo taip duota, kad talentingi žmonės per trumpą laiką padaro
nepaprastai daug. Dievas yra davęs tokiems žmonėms nedaug laiko, bet jis yra
toks reikšmingas ir įsimintinas, toks didelis palikimas juk kitas ir per
daugelį gyvenimo metų nepasiekia to, ką pasiekė mūsų Jurga.
Pažiūrėjusi į
katiną aš galvoju, kodėl būtent katinas? Kodėl ne kažkokia kitokia skulptūra
skirta Jurgos atminimui? Mintyse galvoju koks yra katino įvaizdis? Katinas
laisvas, vaikšto pats sau, jam nenurodysi, kur jam reikia eiti, ir nepasakysi:
dabar čia sustok ar sėsk į kampą... Jurga tikrai turėjo būtent laisvės nuovoką.
Ji buvo laisva: laisva šiame pasaulyje, laisva savo mintyse, tuo pačiu metu
išlikdama labai atvira. Neveltui Jurga apkeliavo daug pasaulio kraštų įgytą
patyrimą sugebėjo perduoti ir mums, to patyrimo neturintiems. Savo vardu galiu
pasakyti tiek čia aplinkui susirinkusieji turbūt tai jaučia Jurga niekur
neišėjo, tad galima visada pasišnekėti su šiuo katinu ir pamąstyti o ką
pasakytų Jurga? Ji visada buvo, yra ir bus kartu su mumis...
