2010 m. sausio 12 d. pranešimas VIR
Brangūs Lietuvos laisvės gynėjai,
Brangūs čia susirinkę konferencijos viešnios ir svečiai!
Minime devyniolikos metų senumo įvykius, kurie mūsų istoriją ir atmintį paženklino skausmo ir netekties, bet taip pat ir atsidavimo, aukos, patriotizmo ir pasirengimo žūti už Lietuvos valstybę ženklais.
1991-ųjų sausio tryliktąją visi tapome laisvės bylos nepriklausomos valstybės kariais ir gynėjais. Jūs, čia esantys, istorinėje byloje tarėte savo svarų žodį ir išsakėte apsisprendimą už mūsų visų laisvę, už Tėvynę Lietuvą. Žvelgiu šiandien į Jus ir vėl prisimenu tas dienas, kai motinos ir sesės išlydėjo savo šeimų tėvus, savo vyrus ir brolius į nežinią: į kovą už laisvą Lietuvą.
Parlamento, Televizijos bokšto, Televizijos ir radijo pastatų gynėjai paliko viską, ko buvo pasiekę, ir stojo į pirmas gretas prieš sovietinius agresorius ir savo nemirtingu pavyzdžiu suvienijo Lietuvą.
Šalia Jūsų į vieną gretą, sekdami Jūsų pasiryžimu, jau stojo ir kiti Lietuvos žmonės. Šis buvimas tiesos kelyje tuomet mums suteikė ypatingą ramybę ir tarpusavio pasitikėjimą, leido dalintis arbatos puodeliu su greta esančiu nepažįstamuoju. Mes vėl pasijautėme esantys vienos Lietuvos vaikai, galintys savo pasiaukojimu laimėti Jos laisvės mūsų visų laisvės bylą.
Tokio troškimo gyventi laisvoje Lietuvoje vėl reikia ir šiandien. Turime atgaivinti ir saugoti atminimą to pasiaukojimo ir apsisprendimo žūti už nepriklausomą Tėvynę, kuris sausio įvykių dienomis sklido nuo laužų prie parlamento. Noriu tikėti, kad ilgainiui mūsų gyvenimuose tokių dalykų tikrai daugės.
Esu tikra, kad šios dienos konferencijos dalyviai prisimins ano meto paradoksus: nerimą, kuris suteikė neįtikėtiną ramybę, neaiškumą dėl ateities, kuris įkvėpė aiškų norą gyventi laisvėje, baimę dėl agresijos, kuri suteikė ryžto priešintis daug gausesnėms ir geriau ginkluotoms okupantų pajėgoms.
Jau šiandien vakare vėl suliepsnos anuomet Lietuvos gynėjus sukvietę pavojaus laužai, o rytoj ryte šią laužų šviesą atspindės daugelyje mokyklų uždegtos atminimo žvakutės. Jie primins tautos ilgus šimtmečius puoselėtą tradiciją: nušvitus pavojaus laužams kiekvienas lietuvis žinojo atėjo laikas kilti į kovą už savo žemę, už savo artimą, už savo Tėvynę ir laisvą Lietuvą.
Prieš devyniolika metų Jūs atsiliepėte į pavojaus laužų šauksmą ir palikę viską pakilote į kovą už Jūsų ir mūsų laisvę, į kovą už Lietuvą. Tuomet Jūs padarėte viską dėl laisvos Tėvynės ir jos ateities, dėl savo vaikų ir vaikaičių laisvės.
Tikrai tikiu, kad esate iš tų žmonių, kurie šventai tiki: alternatyvos šiai laisvei nėra. Nuoširdžiai dėkoju Jums visiems visiems, tuo tikintiems ir savo žodžiais bei darbais kuriantiems laisvą nepriklausomą Lietuvą. Būkime kaip tuomet: visi kartu.
Irena Degutienė,
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
