Lietuva mini devyniolikos metų senumo įvykius. 1991-ųjų Sausio 13-oji visiems laikams įrašyta į mūsų istoriją ir paženklinta didelės tragedijos, skausmo ir kraujo, bet kartu – ir didelės vilties, apsivalymo, tikros vienybės ženklais. Tą naktį tapome kaip niekada vieningi, sąžiningi vieni prieš kitus, prieš pačius save, prieš Dievą. Prisiminkime šį jausmą dar kartą. Prisiminkime laužus, kurie šildė mūsų rankas ir sielas. Prisiminkime puodelį arbatos, su didele meile ištiestą mums nepažįstamo žmogaus. Prisiminkime laisvės gynėjus – tuos, kurie grįžo, ir tuos, kurie, išėję ginti laisvės, visiems laikams toje laisvėje liko. Pabūkime mintimis kartu su jais ir pagerbkime jų šventą atminimą tylos minute... Ačiū.

Tačiau ne tik žuvusieji, bet ir Parlamento, Televizijos bokšto, Televizijos ir radijo pastatų gynėjai paliko viską, ko buvo pasiekę, ir stojo į pirmas gretas prieš sovietinius agresorius. Į vieną gretą už laisvą Tėvynę, už laisvą Lietuvą. Šalia jų stojo ir kiti Lietuvos žmonės, o šis buvimas tiesos kelyje tuomet suteikė tarpusavio pasitikėjimo ir ypatingos ramybės.

Tik tokią ano meto Lietuvą – susivienijusią ir vieningą, susitelkusią ir garbingą norėtume atsiminti ir šiandien. Tačiau išlikime teisūs ir teisingi šioje istorijos akivaizdoje: ne visų keliai Sausio 13-osios naktį vedė prie sovietinių okupantų puolamų nepriklausomos Lietuvos valstybės simbolių, ne visų žvilgsniai krypo į auštančią laisvės šviesą.

Ne visi išgirdo mūsų tautos dainiaus Bernardo Brazdžionio tuomet ypač garsiai skambėjusį kvietimą: „Iš sutemų, iš prieblandų išeikit, / uždekit naują ugnį širdyse, / vergams palikit vergo naktį klaikią! - / šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia“.

Sovietų nakties vergovė dar slėgė ne vieną iš okupacijos tamsos išsivaduoti siekiančios Lietuvos gyventoją, kuris su atsargumu žvelgė į grėsmingus agresijos ženklus ir baiminosi tik dėl asmeninės – tačiau ne Lietuvos valstybės – ateities. Deja, tokia buvo realybė, kurios šiandien dažnas nenori prisiminti. Okupantų ilgus metus skiepytas susiskaldymas ir erozija buvo giliai įsismelkę į mūsų gyvenimus.

Todėl ir šiandien visai pagrįstai kyla klausimai: Ar išmokome šias istorijos pamokas? Ar per šiuos devyniolika metų išlikome tokie patys, kokie buvome tuomet? Koks mūsų vidus? Ar tuomet įsišaknijusi erozija ir tik savosios naudos ieškojimas nėra mūsų dabarties neatskiriami palydovai?

Tuomet mus vedė ir telkė du žodžiai: laisvė ir nepriklausomybė. Anuomet mes neskaičiavome ir negalvojome: kiek ir kas turi turto, kas gyvena geriau ar blogiau. Tuomet norėjome gyventi laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje ir patys kurti savo gyvenimo, savo vaikų ir anūkų ateitį. Tai mus vienijo. Šiandien, išnykus aiškiai regimoms grėsmėms valstybei, amžinosios ir dvasinės vertybės tarsi pasitraukė į antrą planą. Šiandien vertiname tik tai, kas yra materialu.

Ar tokia tikrovė jau įveikė mus? Ar ši realybė tapo stipresnė už troškimą gyventi tikrai laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje? Kokioje Lietuvoje mes norime gyventi: Sausio 13-osios stebuklo Lietuvoje, ar ekonominio ir energetinio vergo nakties šalyje?

Sausio tryliktoji išgrynino mūsų moralę ir tikėjimą, suteikė dvasinės stiprybės žengti laisvės keliu. Tautą vienijančiu ir pasaulį nustebinusiu pasiaukojimo ir drąsos keliu.

Juk šio mūsų pasirinkto kelio vertybes gindami Sausio 13-ąją žuvo Lietuvos didvyriai. Todėl nežeminkime jų žygdarbio ir jų atminimo vardan siaurų vienadienių interesų, vardan pigesnio kubinio metro dujų ar elektros kilovatvalandės. Mokykimės gyventi laisvai, oriai, gindami savo valstybę ir nepriklausomybę, laikydamiesi tos krypties, kuria ėjome nuo tautinio atgimimo, nuo Sausio 13-osios. Jei ateina minutė, kai dvejojame, ar dorai ir teisingai elgiamės, pasitarkime mintyse su tą naktį žuvusiais laisvės gynėjais. Mirties ir amžinybės akivaizdoje daug kas nušvinta tikra išmintimi, orumu ir laisve, tikrąja ramybe.

Deja, tokios ramybės itin stinga šiandieninėje Lietuvoje. Su dažnomis rietenomis, pykčio protrūkiais, netylančiais įtarinėjimais, kaltinimais ir sąmokslais iš mūsų gyvenimo traukiasi kažkas labai vertingo. Abejingumas, materialinės gerovės troškulys, gyvenimas šia diena, agresija tampa kasdieniu reiškiniu.

Beje, turbūt visi prisimename, kad istorinėmis Sausio dienomis vienas iš šūkių buvo toks: „Stabdykime agresiją!“. Kad ir kaip paradoksaliai ar apmaudžiai skambėtų, tas šūkis aktualus ir šiandien.

Dvidešimt nepriklausomybės metų paliudijo, kad valstybingumo ir nepriklausomybės įtvirtinimo kelias yra sunkus. Tačiau alternatyvos jam nėra. Kaip ir nėra alternatyvos žmogaus ir tautos laisvei. Visi žuvusieji už laisvę – 1918-ųjų savanoriai, pokario partizanai, kritusieji 1991 metais – įrodė, kad meilė Tėvynei ir atsidavimas nepriklausomai valstybei, pagarba žmogui ir žmogaus orumui stipriau už okupantų ginklus, stipriau už mirtį.

Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie tuo tiki, kurių žodžiai ir darbai šį tikėjimą paverčia tikrove. Ačiū Lietuvos žmonėms, atsispyrusiems okupacijos tamsai ir vergystės nakčiai, ir pasirinkusiems gyvenimą laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvos valstybėje!“

Seimo Ryšių su visuomene skyrius

Vida Nacickaitė (tel. 2396203)