Kalbos 

 

Mielos Lietuvos viešnios ir mieli svečiai,

Kovo 11-osios Akto signatarai, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Tarybos nariai,

Ponios ir ponai,

 

Mūsų Tėvynėje ir įvairiuose pasaulio kraštuose, kuriuose gyvena lietuviai, šiomis dienomis daugelis grįžta į dvidešimties metų senumo istorinius įvykius, kurių liudytojais ir dalyviais teko būti.

 

Be abejonių, tautinis atgimimas ir jo dėsninga atomazga – Kovo 11-oji –viena ryškiausių ir šviesiausių mūsų istorijos akimirkų ir viena jautriausių patirčių visiems Lietuvos piliečiams. Tačiau noriu išskirti dar vieną momentą, kuris man ir, tikriausiai, ne tik man – ne mažiau svarbus. Kalbu apie solidarumo ir bendrystės jausmą. Tai, kad buvo susitelkusi laisvės siekianti tauta – lyg ir savaime suprantamas dalykas. Tačiau itin džiugino ir stiprino viltį faktas, kad nebuvome palikti vieni savo kovoje, kad mus suprato, palaikė ir morališkai gynė demokratinės jėgos visame pasaulyje. Jeigu abejojo ar lūkuriavo valstybių vadovai, karštai palaikė paprasti tų valstybių piliečiai.

 

Kovo 11-osios Aktas buvo svarbus slenkstis ne tik mums, lietuviams. Kovo 11-osios Aktas buvo išbandymas ir visam pasauliui: ar demokratija, laisvė, tautų lygybė, teisingumas, žmogiškasis orumas yra tik skambūs žodžiai, o tikroji politika grindžiama vien interesais, išskaičiavimais ir materialia nauda?

 

Pasaulio reakcija į mūsų Laisvės deklaraciją tokią nuostatą paneigė ir paliudijo: tebėra gyvi tiesos ir laisvės idealai, tebėra gyva ir veikianti tautų apsisprendimo teisė. Šiandien, šventės išvakarėse, noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, kurių darbai ir žodžiai nesiskyrė tada – prieš dvidešimt metų – nežinios ir grėsmės akivaizdoje.

 

O kas grėsė tautai, pareiškusiai apie savo laisvę, ir pirmiausiai – Kovo 11-osios signatarams, parodė kita lemtinga Lietuvai data – Sausio 13-oji. Likimas lėmė Sausio 13-ąją dar kartą patvirtinti savo nusiteikimą gyventi laisvėje. Ir mes patvirtinom – plikomis rankomis, dainomis ir maldomis drąsiai stojome prieš tankus ir juos sustabdėme. Šie parlamento rūmai, o su jais ir atgimusi valstybė,  tąsyk buvo apginti tik ypatingo žmonių tikėjimo, meilės ir vilties dėka. Kitąmet taip pat minėsime šios istorinės akimirkos dvidešimtmetį. 

 

Tautos gyvenimo, jos istorijos iškilios datos ir išskirtiniai įvykiai turi savo tąsą ir savo šaknis. Ir tai, kas Lietuvoje įvyko 1990–91-ais metais, turi tiesioginį ryšį su visa tautos praeitimi:

 

su 1918-ųjų Vasario 16-ąja, su 19-ojo amžiaus knygnešiais, išsaugojusiais lietuvių kalbą – seniausią indoeuropiečių prokalbę,

 

su 19-ojo amžiaus sukilimu, skelbiančiu šūkį „Už Jūsų ir mūsų laisvę!“,

 

su 17-ojo amžiaus Abiejų Tautų Respublikos laisvės kovomis,

 

su 16-ojo amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės I-uoju Statutu – to meto Europos feodalinėje teisėje unikalia Konstitucija ir visa teisine sistema,

 

su Vytauto Didžiojo diplomatijos ir politikos pergalėmis,

 

su 1410-ųjų Žalgiriu,

 

su Karaliumi Mindaugu, sutelkusiu mūsų gentis, mūsų tautą į valstybę. Visus šiuos įvykius, visus šiuos istorinius slenksčius vienija bendras momentas: ne kartą atsidūrusi ties išnykimo riba, tauta tarsi naujai suvokdavo save, savo paskirtį, ir naujoji karta pakildavo lemtingiems žygiams.

 

Jau minėjau tą nepakartojamą jausmą žinoti, kad mūsų ir mūsų tautos laisvė rūpi ir kitų valstybių piliečiams, kitoms tautoms. Už tai su nuoširdžia pagarba jau 20 metų minime Islandiją – valstybę, kuri pirmoji, dar prieš sovietinės imperijos subyrėjimą, pripažino mūsų nepriklausomybę.

 

Itin politiškai bei morališkai svarbi buvo Rusijos demokratų parama. Gera šiomis dienomis čia matyti žmonių ir tautų teisių gynėją Sergejų Kovaliovą, kuris mūsų nepriklausomybę pasveikino iš karto po Kovo 11-osios Akto priėmimo mūsų pačių Seime.

 

Atskirą padėkos žodį noriu tarti svečiams iš Moldovos, kuri pirmoji iš visos buvusios Sovietų Sąjungos pripažino laisvą Lietuvą.

 

Prisimenu, su kokia pagarba minėjome Švediją – pirmąją valstybę, Vilniuje atidariusią savo atstovybę.

 

Sunku žodžiais nusakyti dėkingumą mus palaikiusioms Vengrijai, Čekijai, Lenkijai – šalims, kurios iš savo patirties žino, kaip greitai ir skausmingai laisvės proveržiai gali būti sutraiškyti po tankų vikšrais. Bendras likimas, tos pačios vertybės į vieną procesą telkė mūsų tautinį atgimimą, „Solidarumo“ akcijas, Vaclavo Havelo kūrybą, didvyriškai tragišką Imrės Nagio pasirinkimą – iki pat bendro Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos sprendimo išstoti iš Varšuvos pakto.

 

Iki pat Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvai itin svarbi buvo Jungtinių Amerikos Valstijų politika nepripažinti Baltijos šalių okupacijos.

 

Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurių mintys ir širdys tada, Kovo 11-ąją, buvo su Lietuva. Dėkoju visiems, kurių darbai ir žodžiai padėjo mums laimėti svarbiausią dvidešimtojo amžiaus pabaigos kovą.          

 

Ir, žinoma, nuoširdžiai dėkoju visiems, kurių darbai ir žodžiai į tą datą mus atvedė – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Tarybos nariams bei daugybei Sąjūdžio eilinių, kantriai ir dorai dirbusių savo darbą. Signatarams, kurių dėka Laisvės deklaracija tapo tikrove.

 

Dėkoju visiems, kurie ir šiandien mąsto ir gyvena vedami tų pačių laisvės ir tiesos idealų. Šių idealų šviesoje nuoširdžiai sveikinu visus mūsų valstybės piliečius, visus šventės svečius su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiu.

 

Už Jūsų ir mūsų laisvę!

 

Irena Degutienė

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė