2010 m. gegužės 10 d. pranešimas VIR
Gerbiamieji Konferencijos rengėjai ir svečiai,
Džiaugiuosi galėdama pasveikinti Jus visus čia, Lietuvos Respublikos Seime. Mums didelė garbė, kad įtakingiausia Europoje centro dešinės Europos liaudies partija savo Politinei Asamblėjai rengti pasirinko mūsų valstybę, o Europos studijų centras Vilniuje rengia konferenciją apie Baltijos šalių ateitį. Gražu ir simboliška, kad susitinkame Kovo 11-osios salėje, kurioje daugiau nei prieš dvidešimt metų ir buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.
Paradoksaliai skamba, bet tada, prieš dvidešimt metų, nemažai klausimų dėl mūsų ir visos Europos ateities rodėsi lengvesni ir paprastesni. O šiandieninė realybė, nors ir liudija neabejotiną nueito kelio pažangą ir prasmę, kelia naujus iššūkius ir naujas problemas.
Be abejo, Lietuvos narystė Europos Sąjungos politinėje ir ekonominėje erdvėje šiandien nekelia abejonių. Tačiau esu tikra, jog šios konferencijos suburtas draugų ir bendraminčių ratas, jų išsakytos nuomonės, suteiks Europos lyderiams dar vieną progą susipažinti tiek su Baltijos šalių integracijos į euroatlantines saugumo struktūras patirtimi, tiek ir su ilgalaike Baltijos šalių saugumo, politikos ir ekonomikos perspektyva. Neabejotina, kad įsigilinę į šią patirtį Europos politiniai lyderiai daug lengviau suprastų egzistencines Baltijos šalių saugumo dilemas ir motyvus, kodėl mūsų valstybės renkasi vienas ar kitas užsienio ir saugumo politikos kryptis.
Pastebime, jog Europos partneriai kartais rezervuotai ir santūriai vertina mūsų šalies įvardijamas grėsmes ir iššūkius ypač užsienio ir saugumo politikoje. Nebijokime pripažinti: Baltijos šalys iš tiesų kartais vadovaujasi kiek kitokia saugumo samprata nei likusi Europos Sąjungos dalis. Šiandien svarbu išsiaiškinti, kokios priežastys tai lemia, o atsakymas į šį klausimą gali remtis ir filosofijos istorija.
Pasibaigus Šaltajam karui, Vakarų Europoje įsivyravo Imanuelio Kanto kultūrai būdinga tarptautinių santykių samprata, pagal kurią Europa dabar gyvena amžinosios taikos sąlygomis, o iškylančios saugumo problemos turi būti sprendžiamos remiantis daugiašališkumo, abipusio pasitikėjimo ir tarpusavio priklausomybės principais. Net ir tų geopolitinių veikėjų, kurių elgesys dažnai smarkiai prasilenkia su europinėmis normomis, atžvilgiu Europos Sąjunga taiko ne bausmių ar sankcijų politiką, o siekia juos integruoti, susaistyti ar įkalbėti keistis.
Tuo tarpu Lietuva, o ir kitos Baltijos šalys, vis dar gyvena Tomo Hobso kultūros sąlygomis, kai santykiai su europinių normų nesilaikančiomis valstybėmis vertinami per konkurencijos ir galios pusiausvyros prizmę. Tikriausiai tuo ir galima paaiškinti šiek tiek prasilenkiantį dialogą, kai Europos Sąjungai labiausiai rūpi klimato kaita, humanitarinių krizių įvairiose pasaulio šalyse sureguliavimas ar tvaraus ekonominio augimo klausimai, o Baltijos šalys tebesiekia išsivaduoti iš energetinės izoliacijos ir tapti visavertėmis Europos Sąjungos ir ypač NATO narėmis.
Tai atėję ir iš mūsų valstybių patirties, ir iš dabarties. Energetinis saugumas pati jautriausia ir, turbūt, pati silpniausia Lietuvos vieta, nes mus šiandien akivaizdžiai veikia energetinės ir infrastruktūrinės izoliacijos problema. Susiklostė paradoksali situacija, kad Lietuva, būdama aktyvi Europos Sąjungoje ir NATO, kaip ir prieš dvidešimt metų važinėja sovietinių standartų geležinkeliais, o dujas ir naftą perka iš to paties tiekėjo. Būtent todėl bendra ES energetinė politika akivaizdus ir neatidėliotinas Lietuvos, o kartu ir kitų Baltijos šalių, prioritetas.
Kitas svarbus klausimas santykiai su kaimynėmis, kurios nėra linkusios laikytis europinių normų. Deja, tenka pripažinti, jog Europos Sąjunga per du dešimtmečius, prabėgusius nuo Šaltojo karo pabaigos, taip ir nepasiūlė Rusijai tokio santykių modelio, kuris būtų paskatinęs jos politinę ir ekonominę pažangą pagal europietiškų taisyklių perėmimo scenarijų.
Juk negalima laikyti normalia nei teisinga situacijos, kai Rusijos energetikos įmonės monopolistės gali iš esmės laisvai investuoti į Europos Sąjungos rinką, tuo tarpu Rusijos strateginėse ūkio šakose veikia tvirti riboženkliai tiesioginėms užsienio investicijoms. Tokia situacija verčia vėl ir vėl kelti klausimą: ar Europos Sąjunga turi poveikio svertų Rusijos atžvilgiu? Ir kodėl Europos Sąjungos ir Rusijos dialogas neplėtojamas pagal europietiškas taisykles? Akivaizdu, jog Rusijos ekonominė modernizacija turi vykti lygiagrečiai su politinės sistemos reformomis. Todėl, Lietuvos požiūriu, Europos Sąjunga ir Rusijos santykiai turėtų būti grindžiami teisinio abipusiškumo principu, pagal kurį Rusija privalėtų laikytis "europinių taisyklių" bent jau tose srityse, kuriose ji siekia integralumo su Europos Sąjunga.
Klausimų daug, kai kurie iš jų nuolatiniai panašių susitikimų palydovai. Reiškia, reikia kalbėtis, reikia keistis mintimis ir ieškoti atsakymų. Tikiuosi, kad rasti atsakymai, kaip ir visos čia išsakytos mintys bei idėjos, ne tik padės spręsti problemas, bet ir paryškins Lietuvos ir kitų Baltijos šalių raidos viziją, formuos ir prisidės prie mūsų politinės ir ekonominės pažangos ne tik ateinančius dvidešimt metų, bet ir ilgesnį laiką.
To linkėdama ir tuo tikėdama, dar kartą sveikinu visus Konferencijos svečius ir linkiu gyvo bendravimo bei įdomių diskusijų ir įdomių pasiūlymų, kaip toliau gyventi.
