Susitikimai 

2009 m. lapkričio 23 d.

 

I. DEGUTIENĖ. Labas rytas, Ekscelencijos ambasadoriai, malonu jus pasveikinti Lietuvos Respublikos Seime. Su pagarba sveikinu jus visus, Lietuvoje reziduojančius Europos Sąjungos ambasadorius. Pirmą kartą sveikinuosi su Jumis kaip parlamento vadovė, tačiau turiu vilties, kad šis mūsų susitikimas tikrai yra pirmas, bet ne paskutinis, kad mes rasime bendrą kalbą ir pratęsime abipuse pagarbą paremtą dialogą apie mūsų dabartį, ir apie mūsų ateitį. Juo labiau kad dauguma dabarties problemų ir ateities vilčių panašios visoms Europos Sąjungos valstybėms. Aš tikrai sveikinu Švedijos Karalystės ambasadorę, pirmininkaujančios šalies ambasadorę, džiaugiuosi jus visus matydama.

Norėčiau pradžioje pasidalyti mintimis ir aptarti Lietuvos vidaus ir užsienio politiką. Jūs visi puikiai žinote, kad Baltijos regionas yra vienas iš labiausiai nukentėjusių nuo pasaulio ekonominės krizės, o Baltijos šalys patyrė itin gilų nuosmukį. Daugelio objektyvių ir ne­priklausomų tarptautinių analitikų teigimu, Baltijos valstybių nuosmukis yra pats giliausias visoje Europoje. Kadangi nei išankstinių receptų, nei visoms šalims vienodai efektyvių taisyklių, kaip kovoti su ekonominėmis krizėmis, nėra, kiekviena šalis, natūralu, ieško savojo – vidaus specifiką atitinkančio – optimalaus sprendimo būdo.

Todėl ir Lietuvoje svarbiausias mūsų uždavinys buvo ir išlieka stabilizuoti viešuosius finansus. Tai būtina ir esminė prielaida tvariam ekonominiam atsigavimui. Mes ėmėmės gana drastiškų, tačiau neišvengiamų žingsnių, mažinančių itin stipriai išaugusį biudžeto deficitą, ėmėmės optimizuoti valdymo išlaidas ir reformuoti pagrindinius ūkio sektorius. Norėčiau priminti, jog tiek Europos Komisija, tiek Tarptautinis valiutos fondas ir kitos tarptautinės organizacijos teigiamai įvertino šias Lietuvos pastangas. Aišku, apgailestauju, kad kartais tarptautinės institucijos mūsų pastangas vertina geriau nei mūsų Lietuvos piliečiai. Pagaliau pastaruoju metu nuosekliai mažėjančios tarpbankinės paskolų litais palūkanos rodo didėjantį vidaus ir užsienio finansų rinkų pasitikėjimą Lietuvos ekonomikos perspektyva.

Taip pat ėmėmės visų veiksmingų priemonių ekonomikai skatinti, taip pat ir verslo gyvybingumui palaikyti. Mūsų pagrindinis ekonomikos skatinimo tikslas yra sumažinti pinigų ir kreditinių išteklių trūkumą Lietuvos ekonomikoje. Ne mažiau svarbūs šalies ekonomikos gaivinimo plano aspektai yra verslo aplinkos gerinimas, eksporto ir investicijų skatinimas, efektyvus Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimas.

Todėl, svarstant Europos Sąjungos lygmeniu, kada reikėtų atšaukti ekonomikos skatinimo priemones, svarbiausia nepaskubėti, kad skatinimo priemonių atitraukimas ne­nuslopintų prasidedančio ekonomikos atsigavimo. Lietuva laikosi nuomonės, kad atsisakyti fiskalinio stimulo turi būti einama itin nuosekliai, atsižvelgiant į ekonominę paskirų ša­lių situaciją.

Kitas mūsų svarbus uždavinys – išsaugoti socialinį stabilumą. Šiandien akivaizdžiai ryškėja grupės, kurioms dėl ekonominės krizės tikrai iškyla didžiausia grėsmė, todėl būtinos prevencinės priemonės. Kaip didžiausias kitų metų, tai yra 2010 metų, pavojus ir grėsmė yra sparčiai augantis nedarbas.

Lietuvos ekonomikos nuosmukio gylį lėmė ir šalies ekonominio burbulo dydis. Jau dabar galima drąsiai teigti, kad dar 2008 m. Lietuvos ūkis augo tik virtualiai, o ekonomika stovėjo iš esmės, kaip aš sakau, ant molinių kojų. Todėl Lietuva dabar turi sparčiai keisti savo prioritetus ir nuo krizės valdymo pereiti prie naujų modernaus ūkio pamatų, orien­tuo­jančių mūsų ekonomiką į aukštesnę pridėtinę vertę kuriančias šakas, į paslaugų sektorių ir į inovacijų diegimą.

Todėl pagrindiniai uždaviniai – pasirinkti kelias prioritetines sritis ir joms įgyvendinti mobilizuoti turimus išteklius. Tai yra ir biotechnologijos, lazerių gamyba, informacinės technologijos, ekologiško maisto pramonė – sritys, kuriose mes pajėgūs konkuruoti viso Baltijos regiono mastu.

Taip pat norėčiau paminėti, kad kitais metais žadame pradėti arba tęsti esmines struktūrines švietimo sistemos, sveikatos apsaugos ir socialinio draudimo reformas, nes šios sritys mažai pasikeitusios nuo sovietinių laikų ir yra per sunki finansinė našta mūsų valstybės biudžetui. Be to, Seime parengtas visas paketas įvairių antikorupcinių priemonių, nes esamas Lietuvos antikorupcijos indeksas mūsų tikrai netenkina.

Dar viena įsisenėjusi problema – energetinis saugumas. Visų Baltijos šalių energetinis saugumas, uždarius Ignalinos atominę elektrinę, taps dar pažeidžiamesnis, nes, nesant energetikos jungčių su likusia Europos Sąjunga, išaugs priklausomybė nuo vienintelio išorės energijos išteklių tiekėjo.

Todėl Lietuva sveikina dėl priimto Baltijos energetikos jungčių plano, numatančio sukurti efektyvią ir visiškai integruotą energetikos rinką su būtinosiomis jungtimis. Šiame plane išdėstytiems tikslams įgyvendinti reikia didelių finansinių išteklių. Tikimės, jog pavyks kartu rasti priemonių ir instrumentų pritraukti reikiamas investicijas. Be to, Lietuva tikisi reguliaraus pažangos šioje srityje įvertinimo Europos Vadovų Tarybos lygiu.

Baltijos šalys jau įsipareigojo kurti atvirą ir skaidrią Baltijos elektros rinką, kurios veikla būtų paremta Šiaurės šalių „NordPool“ rinkos veiklos principu. Taip pat džiugu, kad Baltijos–Švedijos elektros jungtis įtraukta į prioritetinių Europos ekonomikos gaivinimo plano projektų sąrašą. Po ilgų diskusijų pasistūmėjo ir Lietuvos–Lenkijos–Vokietijos elektros tilto projekto įgyvendinimas. Šio projekto realizavimas – viena svarbiausių sąlygų Lietuvai ištrūkti iš Nepriklausomų valstybių sandraugos energetinės erdvės ir prisijungti prie kon­tinentinės Europos elektros perdavimo sistemos.

Siekdama diversifikuoti dujų tiekimą, Lietuva ketina įgyvendinti kelis svarbius projektus: dujų jungties su Lenkija, suskystintų gamtinių dujų terminalo ir požeminių gamtinių dujų saugyklų statybą. Tam jau atliekamos galimybių studijos.

Uždarius Ignalinos atominės elektrinę investavimas į naujus elektros generavimo išteklius yra itin svarbus veiksnys siekiant sumažinti priklausomybę nuo rusiškų gamtinių dujų importo. Dėl to Visagino atominės elektrinės statybos projekto įgyvendinimas išlieka tvirtas mūsų prioritetas. Su projekto partneriais sutarėme, kad ieškosime strateginio in­vestuotojo, turinčio reikiamą patirtį branduolinės energetikos srityje ir reikiamų finansinių išteklių projektui įgyvendinti. Artimiausiu metu bus skelbiamas konkursas dėl strateginio investuotojo, todėl kviečiame Europos Sąjungos energetikos kompanijas aktyviai dalyvauti.

Kartu norėčiau pabrėžti, kad Lietuva, gerai suvokdama ir kitų Europos Sąjungos narių energetines problemas, vis dėlto yra labai susirūpinusi dėl „Nord Stream“ projekto. Lietuvos įsitikinimu, šis projektas yra pavojingas aplinkosaugos požiūriu ir gali turėti labai rimtų neigiamų padarinių Baltijos jūrai. Tvirtai laikomės nuomonės, kad Europos Sąjungos parama pirmiausia turėtų būti skiriama tiems projektams, kurie padeda diversifikuoti energijos tiekimo šaltinius ir kuria integruotą Europos Sąjungos energetikos rinką.

Užsienio politikos srityje ypatingą dėmesį skirsime kelioms kryptims: tai Europos Sąjungos ir Rusijos santykiai, diskusijos dėl naujos NATO strateginės koncepcijos ir Rytų partnerystė.

Rusija turi savo strategiją Europos Sąjungos atžvilgiu. Todėl Europos Sąjungai irgi būtina realistinė ir kryptinga politika Rusijos atžvilgiu. Siekiant šio tikslo, svarbu įvertinti Europos Sąjungos ir Rusijos santykius, derybų pažangą dėl naujojo susitarimo ir išskirti svertus, kuriuos galime naudoti santykiuose su Rusija. Svarbiausias principas, kad Europos Sąjungos ir Rusijos santykiai turėtų remtis teisinio abipusiškumo principu. Būtina ieškoti variantų, kurie leistų keisti situaciją, kai Rusija aktyviai dalyvauja Europos Sąjungos vidaus rinkoje, tačiau nenori prisiimti įsipareigojimų.

Naujasis Europos Sąjungos susitarimas su Rusija turi būti apimantis visą ben­d­ra­darbiavimo sričių spektrą, teisiškai įpareigojantis ir nustatantis ribas sektorių susitarimams, kurie leidžia Rusijai išsirankioti jai palankiausias bendradarbiavimo sritis. Naujoji sutartis turi būti nukreipta į skaidresnę Rusijos vidaus ir užsienio politiką, jos liberalizavimą ir protekcionistinės politikos apraiškų ribojimą.

Įvairiu metu Rusijos taikytos sankcijos Europos Sąjungos šalių narių produkcijai, o šią vasarą ir Lietuvos vežėjams, ir pieno produkcijos gamintojams, parodė, kad nei Lietuva, nei Europos Sąjunga bent jau kol kas neturi efektyvių mechanizmų, kurie leistų operatyviai ir adekvačiai reaguoti į tokio pobūdžio situacijas arba, dar daugiau – imtis tokių priemonių prevencijos. Todėl reikėtų pagalvoti, kaip Europos Sąjunga galėtų patobulinti savo veiklą prekybinių konfliktų reguliavimo ir jų prevencijos srityse.

Naujajai NATO strateginei koncepcijai keliama užduotis iš naujo atrasti Aljanso vietą tarptautinėje saugumo architektūroje. Svarbu pabrėžti, jog, nepaisant naujų grėsmių, tra­diciniai saugumo iššūkiai niekur nedingo. Šiandien viena svarbiausių NATO problemų – Aljanso narių solidarumo stoka. NATO šalys nesijaučia vienodai saugios ar visiškai saugios, ir Lietuva – viena iš tokių šalių. Šias abejones galėtų išsklaidyti Aljanso vykdoma atitinkama gynybos planavimo, pratybų ir infrastruktūros plėtros politika.

Dar viena – tai Europos Sąjungos pasiūlyta Rytų partnerystė – iniciatyva, kuriai reikia suteikti realų turinį. Svarbiausias Rytų partnerystės tikslas – įrodyti savo pridėtinę vertę, palyginti su senąja Europos kaimynystės politika. Probleminis klausimas išlieka toks pat: ar įmanoma paskatinti Europos Sąjungos siūlomas reformas šalyse partnerėse, nesiūlant joms narystės perspektyvos? Labai svarbu, kad Europos Sąjungos šalys atsižvelgtų į šalių partnerių pasirengimą perimti Europos Sąjungos normas ir taisykles. Lietuva turi siekti, kad Europos Sąjunga aiškiai suformuluotų, ką konkrečiai reiškia šalims partnerėms siūloma „integracija be narystės“, ko konkrečiai šalys partnerės gali tikėtis, įgyvendinus Europos Sąjungos siūlomas reformas. Todėl siekiame aktyvaus Europos Sąjungos ir šalių partnerių bendradarbiavimo realizuojant konkrečius projektus ir pavyzdines iniciatyvas. Be to, Europos Sąjunga turi stiprinti savo politinį aktyvumą šiame regione ir kartu pabrėžti europinio ekonominio ir socialinio modelio privalumus.

Dar vienas itin svarbus ir skaudus Lietuvai klausimas – totalitarinių nusikaltimų įvertinimas Europos Sąjungos lygmeniu. Siekiame užtikrinti šios temos tęstinumą ir dis­kusijos palaikymą nuolatinėje Europos Sąjungos darbotvarkėje. Svarbu, kad ši tema įtraukta į Stokholmo programos projektą. Aš tikrai džiaugiuosi, kad teko galimybė dalyvauti kartu su Estija ir Latvija Europos Parlamente rengiant konferenciją dėl totalitarinių nusikaltimų įvertinimo ir Molotovo–Ribentropo pakto 70-mečio minėjimo. Taigi pradžia jau padaryta ir labai esu dėkinga Europos Parlamento pirmininkui J. Buzekui, tikrai daug prisidėjusiam, kad tokia konferencija Briuselyje įvyktų.

Akivaizdu, šiandien, kuriant politinę, ekonominę ir moralinę Europos Sąjungą, visiems Bendrijos nariams būtina laikytis bendros istorijos sampratos. Kol didžioji Vakarų Europos visuomenės dalis nesupras, kodėl mes vienodai vertiname ir komunistinius, ir nacių nusikaltimus, Europa nebus galutinai suvienyta, mus tebeskirs nematoma siena.

Sovietų ir nacių totalitarizmo įvertinimas nėra vien reikalavimas atkurti istorinį teisingumą dėl deklaracijos. Teisingumas ir jo atkūrimas yra ir politinis principas, o kartu ir tokių politinių bendruomenių kaip Europos Sąjunga reikalas. Turime suprasti, jog, neturėdami bendro požiūrio į politinį teisingumą ir nekreipdami dėmesio į dalies Europos valstybių istoriją, negalėsime kalbėti apie darnios ir vieningos politinės ir vertybinės Sąjungos kūrimą.

Gerbiamieji ambasadoriai, problemų tiek vidaus, tiek užsienio politikoje tikrai nemažai, bet jos yra išsprendžiamos. Tik bendrai dirbdami ir suvokdami problemas galime drauge jas spręsti. Ne kartą darbais yra įrodyta sena, bet nepasenusi ir nepraradusi aktualumo tiesa: „Vienos valstybės pažanga ir gerovė, vienos valstybės laimėjimas – tai visos Europos Sąjungos laimėjimas.“ Taigi dėkoju už dėmesį ir džiaugiuosi galėdama kartu su jumis mintimis pasidalinti apie vidaus ir užsienio problemas.

Dabar, gerbiamieji ambasadoriai, aš jums norėčiau pristatyti savo kolegas vice­pirmininkus. Raimundas Šukys, Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas, Algirdas Kašėta, Seimo Pirmininko pavaduotojas, opozicijos lyderis – Valentinas Mazuronis ir Seimo Pir­mininko pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius. Jis yra ir Europos reikalų komiteto pirmininkas, ko gero, daugiausia su jumis bendraujantis. Taip pat dalyvauja Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Audronius Ažubalis ir Lietuvos Respublikos Seimo kancleris Jo­nas Milerius.

O dabar norėčiau suteikti žodį Švedijos Karalystės ambasadorei, pirmininkaujančios valstybės ambasadorei. Malonu, kad gerbiamoji ambasadorė jau seniai buvo išreiškusi norą su manimi susitikti. Taigi aš tik galiu viešai atsiprašyti, kad per vidinius mūsų problemų sprendimus negalėjau asmeniškai su jumis susitikti, ir šiandien, naudodamasi ta proga, išreiškiu atsiprašymą.

U. E. M. CRONENBERG-MOSSBERG. Ačiū, ponia Pirmininke, už šį susitikimą. Jums nereikia atsiprašinėti, mes suprantame, koks Seimas yra užsiėmęs. Mes norėtume jums padėkoti už tai, kad leidote susitikti šiandien. Ačiū už Lietuvos užsienio ir vidaus politikos klausimų išdėstymą. Mes iš tikrųjų turime klausimų.

Jeigu galėčiau, norėčiau paklausti dviejų dalykų. Pirmasis yra Baltijos jūros strategija, kuri taip pat buvo priimta Švedijos pirmininkavimo metu, ir mes labai glaudžiai bendra­darbiavome su Lietuva šioje srityje. Norėčiau išgirsti jūsų nuomonę šia tema. Taip pat dėl ateinančio susitikimo Kopenhagoje aplinkos klausimais. Tai yra labai svarbus ir šiandien labai rūpimas klausimas. Taigi norėčiau išgirsti jūsų atsakymus į šiuo klausimus.

I. DEGUTIENĖ. Gerbiamasis Č. Stankevičius, kuris šia tema pas mus daugiausia ir domisi, būdamas Europos reikalų komiteto pirmininku ir mano pavaduotoju. Prašau, Česlovai.

Č. V. STANKEVIČIUS. Gerbiamoji Švedijos ambasadorė paminėjo prioritetinius klausimus, kuriuos svarstome mūsų komitete. Europos reikalų komitetas Lietuvos Seime turi specialius įgaliojimus ir jisai gali viso Seimo vardu patvirtinti arba pasiūlyti keisti Vy­riausybės poziciją Europos tarybose svarstomais klausimais. Tačiau šiais dviem klausimais ir opozicijos, ir pozicijos, ir Vyriausybės nuostatos sutampa, tą man džiugu konstatuoti.

Kai dėl Baltijos jūros strategijos, tai mes baigėme paskutinius redakcinius pataisymus specialaus parlamentinio pranešimo, kurį parengė mūsų komiteto narių grupė, vadovaujama P. Auštrevičiaus. Pirmininkė jau yra numačiusi, kad šis pranešimas bus svarstomas visame Seime turbūt gruodžio 22 d. Tai rodo, kokią reikšmę mes teikiame Baltijos jūros strategijai. Trumpai sakant, mes tikimės ir norėtume, kad ši strategija, tapusi konkrečių veiksmų planu, duotų apčiuopiamus ir pamatuojamus rezultatus, tai yra konkrečių rezultatų įgyvendinant strategiją. Tai mes labiausiai akcentuojame.

Lietuva klimato kaitos srityje remia Europos Sąjungos pastangas ir nuostatas, kurios formuojamos artėjant Kopenhagos konferencijai. Lietuva pati šioje srityje iš tikrųjų turi didelius iššūkius pasiekti didesnių ir spartesnių rezultatų, darančių įtaką klimato kaitai ir didinant energetinį saugumą, apie ką pirmininkė jau kalbėjo. Ačiū.

I. DEGUTIENĖ. Aš dabar siūlyčiau, gal dar mano kolegos norėtų mane papildyti? Algi? Jeigu nėra norinčių kolegų dabar kalbėti, gal, ekscelencijos ambasadoriai, turite konkrečių klausimų? Tiek aš, tiek mano pavaduotojai bei Užsienio reikalų komiteto pirmininkas galėtume į tuos klausimus atsakyti. Prašau.

J. C. S. WIJNANDS. Nyderlandų ambasadorius. Ačiū už jūsų pranešimą, Pirmininke. Norėčiau paklausti apie Nepilnamečių apsaugos įstatymą, kuris yra svarstomas Seime šią savaitę. Po to, kai darbo grupė pasiūlė pataisas, norėčiau paklausti, kiek, jūsų nuomone, šis įstatymas galėtų pažeisti arba pakenkti Lietuvos įvaizdžiui dėl savo diskriminacinių elementų? Ir ar jūs tikitės, kad įgyvendinus pataisas, priėmus pataisas, šis įstatymas bus pakeistas tiek, kad atitiktų tuos siūlymus?

I. DEGUTIENĖ. Dėkoju už klausimą. Po to, kai buvo priimtas Nepilnamečių apsaugos įstatymas, jis buvo traktuojamas kaip diskriminacinis įstatymas, nors teisine prasme iš tikrųjų daugiau yra interpretacijos negu faktų. Įstatymas nėra nei diskriminuojantis, nei draudžiantis vienus ar kitus santykius, vienokį ar kitokį gyvenimo būdą. Tai yra kiekvieno žmogaus privataus gyvenimo teisė ir laisvė. Tačiau, be abejo, kai kurios teisinės sąvokos sukėlė tam tikrų diskusijų ir net tarptautinio įvertinimo. Todėl Lietuvos Respublikos Prezidentė sudarė darbo grupę ir dabar jau yra Prezidentės pateiktas įstatymo projektas, kuriame Prezidentė siūlo išbraukti nuostatą, kuri draudžia skleisti informaciją, „pro­pa­guojančią homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius“. Vietoje jos siūloma numatyti draudimą skatinti mažamečių lytinius santykius. Taip pat Prezidentės pataisose aiškiai įvardijama sritis, kurios atžvilgiu bus taikomas šis įstatymas, tai yra tik viešoji informacija, kuri skleidžiama per informavimo priemones, bet ne taip, kaip buvo traktuojama, kad kino filmuose ar pramoginėse televizijos laidose, ar panašiai.

Darbotvarkėje yra numatytas Prezidentės teikiamas įstatymo projektas, kuris tikrai gerokai sušvelnina tas pozicijas, kurios buvo teisiškai skirtingai interpretuojamos, kad nekiltų jokių dviprasmybių. Iš tiesų Lietuvos Respublikos Seime buvo po to priimto buvusio įstatymo daug diskusijų ir įvairių pasisakymų. Didžioji dauguma parlamentarų yra prieš žmogaus teisių pažeidimą ir prieš bet kokią diskriminaciją, tuo labiau lyties ar orientacijos, ar kitais klausimais. Aš manau, kad po Prezidentės teikiamo ir, tikiuosi, priimto įstatymo visos šios abejonės dėl Lietuvos Respublikos Seimo padarytų klaidų tikrai bus išsklaidytos.

R. ŠUKYS. Gerbiamieji ekscelencijos ambasadoriai, papildydamas gerbiamąją Seimo Pirmininkę aš norėčiau pasakyti šiuo klausimu. Teisės ir teisėtvarkos komitetas jau yra apsvarstęs darbo grupės parengtas pastabas. Yra įvairių pasiūlymų. Iš tiesų Seimo narių nuomonių, siūlančių įvairias pataisas, ir šiandien yra labai įvairių. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad yra kai kurių kolegų pasiūlymas neapsiriboti, kad negalėtų būti skatinami mažamečių seksualiniai santykiai, bet eiti šiek tiek toliau, tai yra neskatinti nepilnamečių. Kuri riba bus pasirinkta, matyt, spręs Seimas, bet aš noriu atkreipti dėmesį į tai, kad diskusijų komitete metu buvo prieita prie išvados, kad vargu… kad ir kokie būtų įstatymai, kad ir kaip juos interpretuotume, ar tai yra sprendimas? Mes manome, kad reikia atkreipti didesnį dėmesį į kitą aspektą – žurnalistų savireguliavimo sistemos veiksmingumo didinimą, nes šiandien įvairiuose įstatymuose egzistuoja labai daug apribojimų. Pavyzdžiui, kai kurie tam tikro turinio filmai turėtų būti rodomi su tam tikru ženklu, kuris nurodytų, kokio amžiaus vaikams tai yra nerekomenduotina, kad į tai galėtų reaguoti tėvai, atitinkamai kokiu laiku galėtų būti transliuojamos vienos ar kitos laidos bei kino filmai. Dažnai šie visi apribojimai arba reguliavimas, net kai jie yra įstatyme, neveikia dėl dviejų priežasčių: kad tinkamai neveikia žurnalistų savireguliavimo sistema, nėra Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos veiksmingumo, aišku, trūksta veiksmingumo (mes tikimės, kad naujasis žurnalistų etikos inspektorius, tiksliau, inspektorė, kurią Seimas neseniai paskyrė, iš esmės sustiprins tą darbą, būtent jau Valstybės kontrolės veiklą šioje srityje), ir kad tie įstatymai, aišku, ir prevencija, ir netgi sankcijos, administracinės nuobaudos bus realiai taikomos, jeigu yra nevykdomi kiti įstatymai. Todėl manau, kad būtent balansuojant tarp šių veiklos krypčių bus galima pasiekti tą rezultatą, priimti tokias Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo nuostatas, kurios niekam nekeltų interpretacijų, bet kartu leistų, įtraukiant visus kitus svertus, užtikrinti realią nepilnamečių apsaugą nuo piktnaudžiavimo, aš sakyčiau taip, nes joks įstatymas savaime negali apibrėžti tos informacijos, kadangi visada bus interpretacijų. Tačiau kompleksiškai turi veikti visa sistema ir siekti bendro tikslo. Ačiū.

I. DEGUTIENĖ. Prašau. Gal dar kas? Prašau.

D. DENHAM. Ačiū, Pirmininke. Aš esu Airijos ambasadorius. Sakoma, kad mažosios šalys turi vieną privalumą prieš didžiąsias. O privalumas yra tai, kad mes lankstesnės ir pas mus gali būti greičiau įvykdyti pokyčiai. Jūsų kalboje nurodyta ambicingų reformų ir pokyčių Lietuvoje programa. Kita vertus, praleidęs ketverius metus čia, šioje puikioje ir gražioje šalyje, kurią labai myliu, galiu pasakyti, kad kai kurios jūsų nuostatos man labai pažįstamos. Man kyla mintis, kiek jus patenkina reformų Lietuvoje greitis ir ar Seimas, skatinantis reformas, nereikalauja pats reformuotis… ar nereikėtų reformuoti paties Seimo? Ačiū.

I. DEGUTIENĖ. Dėkoju už tokį įdomų ir, sakyčiau, aktualų klausimą. Iš tiesų turbūt visi norėtume, kad reformos vyktų greičiau, bet reformų greitį dažnai stabdo ir valstybės politiniai pokyčiai. Gerbiamasis ambasadoriau, jeigu jūs jau ketveri metai, tai šis Seimas ir ši valdančioji dauguma yra tiktai metai, ir tos ambicingos reformos, kurios yra tiek Seimo programoje, tiek Vyriausybės programoje, yra numatytos šiai kadencijai. Galiu pasakyti savo įžvalgą per daugelį metų, kai esu renkama į Seimą ir dirbu Seime.

Turbūt didžiausios problemos, keičiantis politinėms jėgoms, – reformų greitis: jeigu jau jis buvo pasiektas, tai yra sustabdomas arba vėl pradedama iš naujo. Tai Lietuvoje turbūt yra didžiausia mūsų problema, kodėl vienos ar kitos reformos, jeigu taip galima pasakyti, buksuoja arba nepasiekia norimo tikslo. Ypač norėčiau atkreipti dėmesį į sveikatos apsaugos reformą, kadangi prieš kurį laiką, dar 1994 m., ir pati dirbau prie tos strategijos, kurią mes buvome numatę maždaug 20 m. į priekį, ištakų. Bet, kaip matote, ir mes visi čia, Lietuvoje, suvokiame, kad šioje srityje mes tikrai sunkiai judume iš mirties taško. Natūralu, kad sveikatos apsaugos reforma paliečia kiekvieną Lietuvos pilietį, ir ne tik Lietuvos pilietį, bet ir medikų bendruomenę, todėl labai sunku surasti sutarimą tarp būsimųjų ir dabartinių pacientų bei medikų. Vieni nori, kad ta sistema nesikeistų, kiti nori, kad jinai keistųsi. Tai, aišku, yra sudėtingas darbas.

Aš galiu pasakyti, kad buvo ilgai rengtasi Aukštojo mokslo reformai, ir dabar džiaugiuosi, kad yra priimtas įstatymas. Galbūt jis ir nėra tobulas, bet jau pajudėjome iš mirties taško. Tai yra tikrai didelis žingsnis į priekį. Manau, kad reforma bus efektyvi ir vykdoma. Tokia pat sudėtinga situacija yra socialinės apsaugos srityje ir socialinio draudimo srityje. Šiandien sunkiai randame galimybę subalansuoti biudžetą, o kadangi mes kalbame apie konsoliduoto biudžeto deficitą, tiek valstybės, tiek socialinio draudimo sistemos deficitą, tai didžiausios išlaidos ne pagal galimybes yra socialinio draudimo srityje, nes išlaidos yra didesnės negu į Socialinio draudimo fondą gaunamos pajamos.

Kalbėdamas apie Seimą, jūs esate teisus – reformų reikia ir čia. Kol kas jos yra tiktai planuose. Kai kuriuos žingsnius bandome daryti ir kasdieniniame gyvenime, bet tai irgi gana sudėtinga. Visuomenėje yra daug diskusijų, ar Lietuvos Respublikos Seimas, tai yra nedidelės valstybės Seimas, yra ne per didelis, nes mes turime 141 Seimo narį. Kaip jūs žinote, pas mus rinkimų sistema yra ir vienmandatė, ir daugiamandatė. Jeigu mūsų kaimynai estai neturi tokios rinkimų sistemos, pas juos yra tiktai daugiamandatė, tai yra į Seimą renkama pagal sąrašus, tai pas mus dalis Seimo narių (70) – pagal sąrašą, o 71 yra išrinktas kaip kandidatavęs vadinamojoje vienmandatėje apygardoje.

Aišku, diskusija vyksta ir dėl to, kad renkamų Seimo narių skaičius turėtų būti mažesnis, antra, kad Seimo rinkimuose galėtų dalyvauti žmonės ne tiktai pagal partijų sąrašus, bet ir atstovaujantys bendruomenėms, tai yra visuomeninėms organizacijoms arba tiesiog iš vienos ar kitos bendruomenės, nepriklausantys jokiai partijai. Tai irgi būtų viena iš galimybių reformuoti pačią rinkimų sistemą, įtraukiant piliečius ir suteikiant jiems galimybę dalyvauti rinkimuose. Tam, kad iš esmės būtų kardinaliai pakeista rinkimų sistema, reikia keisti Lietuvos Respublikos Konstituciją, o tai yra jau sudėtingas ir ilgai trunkantis procesas. Taigi kol kas bus ta pati rinkimų sistema ir renkamas 141 Seimo narys. Vienintelis dalykas, jau numatytas Rinkimų įstatyme, yra tai, kad Seimo rinkimuose galėtų dalyvauti ir nepartiniai piliečiai ir būti renkami į Lietuvos Respublikos Seimą tokiomis pat sąlygomis kaip ir vienos ar kitos partijos iškelti kandidatai. Tai turbūt būtų žingsnis į pilietinės visuomenės vystymąsi ir į demokratinių procesų sklaidą Lietuvoje. Prašau?

C. CATSAMBIS. Ačiū. Pirmininke, aš esu Graikijos ambasadorius. Norėčiau jums padėkoti už labai įdomų pranešimą apie vidaus ir išorės politinę situaciją. Buvo malonu išgirsti iš jūsų, kad jau yra ženklų, kad tarptautinės organizacijos teigia, kad ekonominė situacija gerėja. Man labai buvo įdomu išgirsti apie prioritetus, įskaitant inovacijos naujoves ir lazerių technologiją bei ekologinį maistą.

Norėčiau jums padėkoti. Ačiū.

I. DEGUTIENĖ. Ačiū, Jūsų Ekscelencija ambasadoriau, už tokias mintis. Dar nuo senų laikų Lietuvoje tokios sritys kaip lazerių fizika, biotechnologijos, ekologiniai ūkiai buvo net tarybiniais metais, vadinamaisiais sovietiniais metais. Taigi potencialas ir mokslo, ir praktikos srityje yra tikrai pakankamas. Šiose srityse, ypač biotechnologijų srityje, mes turime žmonių ir įmonių, kurios gali konkuruoti ne tik Baltijos šalių rinkoje, bet ir europi­nė­je rinkoje.

Prašau. Kažkas kėlė ranką.

S. J. BUTT. Ačiū, Pirmininke. Aš esu Jungtinės Karalystės ambasadorius. Esu dėkingas jums ir mano kolegoms, kad galėjome susitikti. Turiu du klausimus, kurie skiriasi vienas nuo kito. Pirmas klausimas susijęs su užsienio reikalų politikos prioritetais. Minėjote, svarbu, kad būtų pripažinti totalitarinio režimo nusikaltimai Europos Sąjungos lygiu. Galbūt jūs jau žinote, kad kai kurie abejoja, ar siekiant tolygaus nacių ir sovietų totalitarinių režimų pripažinimo bus suabejota unikaliu holokausto statusu? Aš norėčiau išgirsti jūsų komentarus šiuo klausimu.

Taip pat norėčiau, kad pakomentuotumėte apie susirūpinimą dėl Lietuvos bandymo gauti didesnį pripažinimą totalitarinio režimo įvykdytiems nusikaltimams. Žinau, kad Lietuvai komunizmas padarė labai didelę žalą, kaip ir nacistinė okupacija. Tačiau holokaustas turi ypatingą statusą, ypatingumo statusą. Norėčiau išgirsti jūsų komentarus šiuo aspektu.

Antras klausimas visai iš kitos srities. Man be galo malonu matyti opozicijos lyderį. Man būtų labai įdomu išgirsti iš jo, ar yra Vyriausybės politikos sričių, kur opozicija mano, kad galėtų bendradarbiauti su Vyriausybe? Ir priešingai, ar yra ir kur yra didžiausi nesutarimai tarp opozicijos ir Vyriausybės? Taip pat kiek Seimo institucijos ir mechanizmai gali padėti siekti konsenso šiose srityse tarp opozicijos ir Vyriausybės, ypač sprendžiant problemas, kurios kyla Lietuvai dabar? Ačiū.

I. DEGUTIENĖ. Dėkoju už klausimą. Pabandysiu pradėti, po to mano kolega pavaduotojas A. Kašėta ir Užsienio reikalų komiteto pirmininkas papildys jūsų klausimą dėl totalitarinio režimo suvokimo ir jo masto, taip pat kodėl holokaustas yra unikalus, o nacių ir sovietinis režimas kuo nors skiriasi.

Iš tiesų tarp Baltijos šalių Lietuva turbūt yra ypač nukentėjusi nuo sovietinio režimo. Ir tiek, kiek buvo išnaikinta mūsų tautiečių, tai turbūt ir šiandien kas antra Lietuvos šeima, jeigu ne jų tėvai, seneliai, tai dėdės, tetos buvo arba sušaudyti, arba išvežti į Sibirą, į Šiaurę, tai yra faktiškai suluošintų žmonių gyvenimai. Šito negalime pamiršti. Mūsų suvokimas turbūt yra labai panašus kaip mūsų kaimynų lenkų, kurie irgi yra nukentėję nuo sovietinio režimo taip, kaip ir Lietuva, ir kai kurios kitos Rytų Europos vadinamosios posovietinės šalys.

Kadangi mano pavaduotojas A. Kašėta yra ne tik Seimo narys ir daug dirbantis šia tema, bet ir istorikas, tai gal, gerbiamasis Algi, prašau papildyti ir išsamiau paaiškinti tą mūsų poziciją. Toliau – A. Ažubalis.

A. KAŠĖTA. Laba diena, gerbiamieji Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai! Atsakydamas į Jungtinės Karalystės ambasadoriaus klausimą, aš noriu prisiminti prieš keletą dienų vykusius minėjimus Prahoje ir Bratislavoje, kuriuose šių šalių senatų ir parlamentų pirmininkų kvietimu dalyvavo visų Rytų ir Centrinės Europos, t. y. pokomunistinių šalių, parlamentų pirmininkai. Man teko garbė pavaduoti Seimo Pirmininkę E. Degutienę ir atstovauti Lietuvos Respublikos Seimui šiuose minėjimuose. Mes iš anksto derinome rezoliucijos tekstą dėl aktualijų, susijusių su 20 metų senumo įvykiais pokomunistinėse šalyse.

Taip pat ten buvo teiginys apie istorinį įvertinimą. Būtent pradinė redakcija buvo, kad būtų kalbama ne apie nacių ir komunistinius nusikaltimus, bet apie holokausto reiškinį ir patirtį, ir komunistinius nusikaltimus. Galima sakyti, visų pokomunistinių šalių, galbūt tik su viena išimtimi, nuomonės buvo vienareikšmiškos, t. y. kad reikėtų kalbėti ne apie holokausto išskirtinumą, bet apie nacių ir komunistinių nusikaltimų sugretinimą arba vienodą traktavimą ir teisinį vertinimą, jeigu tokie nusikaltimai yra neigiami. Mes puikiai žinome, kad už nacių nusikaltimų neigimą yra tam tikras įvertinimas senosiose Europos Sąjungos šalyse.

Taigi mes esame įsitikinę, kad toks pat požiūris turėtų būti į komunistinių nusikaltimų, sakykim, pudravimą arba neigimą. Galbūt tokie įspūdžiai būtų iš to neseno, prieš kelias dienas įvykusio, susitikimo Prahoje ir Bratislavoje, kur požiūris į šiuos nusikaltimus buvo gana vienareikšmiškas.

Holokausto nusikaltimai turbūt neapimtų visų nacių įvykdytų nusikaltimų. Tai, reikia pabrėžti, yra siaura arba tik tam tikra nusikaltimų dalis. Tie nusikaltimai, deja, apėmė ne tik vieną tautinę grupę, bet buvo kur kas platesni, kaip ir sovietiniai nusikaltimai, kurie buvo susiję ne tik su tautomis, bet ir su socialiniais sluoksniais. Čia, žinoma, jau galėtų būti ilga ir plati diskusija apie genocido sąvoką, ir kol dar istorikai nesutaria dėl bendro požiūrio, be abejo, mums, politikams, taip pat būtų sudėtinga dėl to sutarti.

A. AŽUBALIS. Ačiū, gerbiamoji Pirmininke. Aš labai trumpai, gerbiamieji kolegos. Niekas nebando paneigti holokausto unikalumo. Tai vienas dalykas. Kitas dalykas – to­talitarinis komunizmas, kaip ir totalitarinis nacizmas, režimai yra lygūs ir identiški tiek, kiek galėtų būti lygūs nusikaltimai žmoniškumui. Nesvarbu, kurioje pusėje Europos ir su kokia vėliava buvo daromi tie nusikaltimai. Tačiau tai yra nusikaltimai. Todėl aišku, kad kaip nebūna identiškų žmonių, taip nėra ir identiškų ideologijų, bet mūsų siekis kartu su bičiuliais lenkais, čekais ir kitais Vidurio Europos valstybių atstovais, valstybėmis – pasiekti, kad komunistiniai nusikaltimai prieš mūsų tautas būtų taip pat puikiai suvokiami Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, kaip tenai suvokia nacistinės ideologijos nusikalstamumą ir padarytus nusikaltimus.

Paprastas dalykas. Tiesiog mes norime, kad Europa žinotų savo istoriją, kaip mes žinome Prancūzijos Vichy kolaboravimo istoriją ar dar kažką panašaus. Tai lygiai taip pat kad ir vakarinei Europos daliai būtų puikiai žinoma, kas vyko čia. Ačiū.

I. DEGUTIENĖ. Na, ir opozicijos lyderis. Antras klausimas.

V. MAZURONIS. Labai ačiū už jūsų klausimą. Iš tiesų aš manau, kad visi turbūt sutariame, kad opozicija ir yra tam, kad oponuotų. Tą mes ir darome ir valdančiajai daugumai, ir Vyriausybei. Tačiau turėtų būti oponuojama stengiantis pasiekti geriausius sprendimus mūsų valstybėje. Tiesa, pasakysiu nuoširdžiai, užsienio politikos klausimais tai nereiškia, kad nėra diskusijų, tai nereiškia, kad nėra vienokių ar kitokių skirtingų nuomonių, tačiau pagrindiniais, esminiais, strateginiais klausimais tiek opozicija, tiek pozicija mūsų Seime sutaria ir tai yra džiugu. Vidaus klausimais, mūsų valstybės vidaus, ypač dabar, krizės, sunkmečio, klausimais, mes, žinoma, turime kur kas daugiau skirtingų nuomonių. Mes toli gražu ne visur teigiamai vertiname tiek Vyriausybės, tiek valdančiosios daugumos daromus žingsnius. Mes juos kritikuojame, mes stengiamės motyvuoti savo kritiką ir pateikiame siūlymus, kaip, mūsų nuomone, tuos klausimus reikėtų spręsti.

Noriu tik pasidžiaugti, kad ypač paskutiniu metu santykiai tarp opozicijos ir pozicijos tiek Seime, tiek Vyriausybėje tampa glaudesni ir konkretesni. Tą išvadą aš darau ir iš premjero, ir iš Seimo Pirmininkės elgesio. Iš tiesų yra ir siūlymų, ir kvietimų dažniau kalbėtis, ieškoti bendrų sprendimų. O kad mes, opozicija, ir toliau būsime objektyvi, mums taip atrodo, konstruktyvi ir oponuojanti, manau, taip turi būti, taip ir bus; ypač dabar, kai priimamas svarbiausias metų įstatymas – Biudžeto įstatymas, mes matome ir skirtingus sprendimus, ir kai kuriuos, mums atrodo, neteisingus sprendimus, taip, kaip ir priklauso.

I. DEGUTIENĖ. Prašau, Prancūzijos ambasadorius kėlė ranką. Ar ne taip pama­čiau? Prašau.

F. LAUMONIER. Ačiū, kad surengėte šį susitikimą. Ačiū už jūsų išsamų pranešimą. Ekonominė krizė iš tikrųjų yra sunkus dalykas. Mes tikimės, kad Lietuvai pavyks išeiti iš krizės. Todėl manau, kad Seimo vaidmuo yra labai svarbus šioje srityje.

Mano klausimas bus apie daugumos sutarimą. Aišku, reikia gerinti situacijos su­pratimą, tačiau kartais mane stebina, kad kai kurie daugumos nariai gana kritiškai žvelgia į Vyriausybės sprendimus. Ar jūs nemanote, kad, esant tokioms aplinkybėms, būtų suprantama, kad dauguma galėtų būti daug glaudesnė ir labiau sutartų dėl būdų, kaip išeiti iš krizės, ir kad tai iš tikrųjų padėtų įveikti krizę?

I. DEGUTIENĖ. Dėkoju. Sakyčiau, esminis klausimas apie šiandieninės mūsų Permainų koalicijos veiklą ir darbą. Ypač kai artėja, kaip kolegos sakė, svarbiausio metinio įstatymo priėmimas, t. y. mūsų biudžeto priėmimas.

Taip, daugumos situacija yra šiek tiek kebli, nes koks startas buvo prieš metus, kai mūsų Permainų koalicija buvo tikrai gana didelė – mes iš viso turėjome 85 Seimo narius, tai tie, kas sekate procesus, kurie įvyko Seime, žinote: Tautos prisikėlimo partija, kuri buvo antroji pagal dydį partija Seime po Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių suskilo. Suskilo į dvi dalis ir atsirado viena maža frakcija, tiktai 7 žmonių – Tautos prisikėlimo frakcija, ir kita, didesnė dalis atskilusios frakcijos, kuri dabar vadinasi „Viena Lietuva“.

Koalicijos sutartyje yra pasirašytos tarp partijų koalicijos sutartys. Taigi, kadangi Tautos prisikėlimo partijoje atsirado dvi frakcijos, „Vienos Lietuvos“ frakcija de jure lyg ir išlieka koalicijoje, de facto jinai lyg ir nedalyvauja koalicijoje. Tada tenka kalbėtis su kiekvienu atskiru tos frakcijos žmogumi balsuojant dėl vieno ar kito įstatymo projekto. Šiuo atveju, be abejo, dauguma tampa trapi ir mes turime vos 71 balsą. Taigi kiekvieno, kaip sakoma, balso paieška – tai pirmiausia, aišku, reikia kalbėtis ir rasti sutarimą su atskilusia „Vienos Lietuvos“ frakcija, kuri iš esmės atskilo nuo valdančiosios daugumos, ir, be abejo, ieškoti palaikymo tarp opozicinių frakcijų.

Turbūt irgi kontroversiškai ir spaudoje nuskambėjo, ir buvo daug kaltinimų, kodėl valdančiosios koalicijos partijų pirmininkai bandė ieškoti bendradarbiavimo su opozicine Darbo partija. Be abejo, iš frakcijų mes daugiausiai kartais turime palaikymo Darbo frakcijos, tačiau turbūt reikia pripažinti, kad buvo padaryta klaida, kai buvo ieškoma bendradarbiavimo formos pasirašant dokumentą partijų lyderiams. Tai galėjo būti dokumentas, pasirašytas frakcijų vadovų, bet ne partijų lyderių.

Iš tiesų situacija nėra, kaip aš sakau, tragiška, bet nėra ir labai palanki, nes valdančiosios daugumos Permainų koalicija, kaip jau minėjau, prieš metus ir dabar yra gerokai pakitusi. Kaip bus toliau, aišku, sunku pasakyti. Ir toliau bandome ieškoti sąlyčio taškų su atskilusia frakcija „Viena Lietuva“, bet su pavieniais žmonėmis galima rasti bendrą kalbą, o su visa frakcija yra gana sudėtinga, nes jie kelia tam tikrus reikalavimus. Prašau.

R. ŠUKYS. Atsakydamas į Ekscelencijos ambasadoriaus klausimą, aš, kaip atstovaujantis vienai iš koalicijos dabar veikiančių mažesnių frakcijų, Liberalų ir centro partijos frakcijai, norėčiau atkreipti dėmesį į tą aspektą, kad iš tiesų tie nesutarimai, kurie kyla, dažniausiai kyla ne dėl tikslų, bet dėl būdų, kaip tuos tikslus pasiekti. Be abejonės, buvo įvairių nuomonių, kurie būdai ir priemonės yra teisingi siekiant suvaldyti krizę. Tai buvo vienas, tą minėjo ir Seimo Pirmininkė, uždavinys – suvaldyti krizę. Ir jau visai kitas už­davinys, arba kylantis iš to, arba šiuo metu, matyt, kartu įgyvendinamas, yra naujų ūkio pagrindų kūrimo būdai. Kokiomis kryptimis eiti ir kuriuos prioritetus pasirinkti, be abejo, yra labai daug įvairių nuomonių. Aš nedaryčiau iš to jokios tragedijos, galbūt reikia pripažinti, teisinga yra pastaba, kad tam tikras drausmės trūkumas kartais neleidžia priimti norimų sprendimų, arba nesugebėjimas išdiskutuoti klausimo, iki jis patenka į Seimo salę. Tos diskusijos, perkeltos į Seimo salę, dažnai būna nerezultatyvios ir pasibaigia arba nepriimtu sprendimu, arba priimtu sprendimu, kuris vis dėlto ne toks, koks turėtų būti.

Ir paskutinė nuostata. Aš vis dėlto matau tam tikrą tendenciją, kad labiausiai, sakykime, ginčų dėl tų būdų, kuriais reikia eiti, keliu nueina būtent kolegos, kurie pirmą kadenciją dirba Seime. Tam tikrų tradicijų arba tų sprendimų paieškos būdų nežinojimas, arba ignoravimas tų būdų, kartais ir noras galbūt įsitvirtinti politikoje viešųjų ryšių prasme, siekiant į save atkreipti visuomenės informavimo priemonių ir visuomenės dėmesį tokiu būdu, yra kompleksas šitų veiksnių, jis kartais lemia tokį išorinį įspūdį, kad yra esminių nesutarimų. Noriu pasakyti, kad esminių nesutarimų nėra. Nesutarimai yra dėl tam tikrų būdų, dėl kurių visada galima, manau, rasti kalbą, galbūt tiktai turėtų būti daugiau kantrybės, daugiau tarpusavio supratimo, tada bus bendras siekiamas rezultatas.

I. DEGUTIENĖ. Aš labai atsiprašau, gerbiamoji ambasadore, man jau irgi priminė, matau, kad pagal protokolą tą patį sako, – labai greitai bėga laikas ir mūsų susitikimą reikėtų pabaigti. Suprantu, kad mes dar galėtume daug kalbėti, labai malonu, kad jūs, aiškiai matome, domitės Lietuvos gyvenimu, puikiai jį perpratote, puikiai išmanote, kas čia vyksta ir kokia kryptimi mes einame. Aišku, tokios diskusijos galėtų būti dar ne kartą, tuo labiau kad ir mums turbūt būtų įdomu išgristi ir jūsų kai kurias pastabas, o galbūt ir pasiūlymus, kaip jums atrodo, ką čia reikėtų kitaip daryti, kad greičiau mes iš tos ekonominės duobės, arba iš to nuosmukio, išeitume su mažiausiom pasekmėm, arba kad tos neigiamos pasekmės būtų kuo mažesnės. Todėl ypač šitų valstybių, kurios yra, kaip sakau, senosios Vakarų valstybės, ar senos de­mokratijos valstybės, patyrimas ir žinios mums būtų labai naudingi. Todėl dėkodama jums už šį susitikimą, už pateiktus klausimus, už suvokimą apie mūsų gyvenimą viliuosi, kad mes galėsime dar kartą susitikti, daugiau padiskutuoti, galbūt ir daugiau skirti tam laiko, kad galėtumėme abipusiai pasikalbėti ir kad mes irgi galėtume jums užduoti klausimų.

Manau, ko gero, šiais metais galimybių dar kartą pasimatyti nebus, todėl aš jums noriu palinkėti geresnių, saugesnių, ramesnių ateinančių Naujųjų metų, linksmų Šv. Kalėdų. Iki pasimatymo kitais metais. (Plojimai salėje)

U. E. M. CRONENBERG-MOSSBERG. Ačiū, Pirmininke. Iš tikrųjų labai norėtume susitikti su jumis, nes yra be galo daug dalykų, kuriuos reikėtų aptarti, bet kai Ispanija perims pirmininkavimą Europos Sąjungai, jinai perims ir tą vaidmenį, o aš, kaip dabar Europos Sąjungai pirmininkaujančios šalies atstovė, perduodu jums dovanėlę. Ačiū.