KONFERENCIJOS „VIEŠASIS INTERESAS IR JO GYNIMAS" MEDŽIAGA 

 

 

Viešojo intereso sąvoka, jos vartojimas ES valstybių ir ES teisės aktuose, viešojo intereso gynimas

 

2011-03-18

Viešojo intereso sąvokos apibrėžimo teisės aktuose problema

 

Filosofijos, sociologijos, ekonomikos, politologijos, teisės mokslų teoretikai viešojo intereso (angl. public interest) sąvoką[1] gvildena šimtmečius ir yra sukūrę daug jos interpretacijų[2].  Moderniaisiais laikais ši sąvoka persikėlė į norminio teisinio reguliavimo lygmenį, paplito labai įvairiose jo srityse ir gali būti aptinkama daugelio Europos valstybių bei tarptautinės teisės aktuose - faktiškai visur, kur vienų ar kitų teisės normų kūrėjai įžvelgia būtinybę nustatyti tam tikrą reglamentavimą, specifiškai apsaugantį visuomenės ar bent jos dalies svarbius poreikius nuo galimai jiems kylančių grėsmių. Vartojant viešojo intereso sąvoką itin plačiame teisinio reguliavime kontekste, ES šalių teisės aktuose paprastai nesistengiama formuluoti norminių jos apibrėžimų. Šios sąvokos aiškinimas dėl jos daugiaaspektiškumo tradiciškai paliekamas teismų praktikai[3]. Nacionalinių teismų, Europos Žmogaus teisių teismo, Europos Teisingumo teismo praktika viešojo intereso sąvokos turinį teisės aktuose atskleidžia per tokias kategorijas kaip socialinis teisingumas, teisėtumas, objektyvumas, vertybių prioritetas kiekybės atžvilgiu, proporcingumas, interesų derinimas ir kt. Iš Europos Teisingumo teismo jurisprudencijos analizės yra daroma išvada, kad šio teismo interpretacijoje viešojo intereso koncepcija pabrėžia kolektyvinio intereso prioritetą prieš individualių subjektų privačius interesus[4]. Tuo pačiu viešasis interesas suprantamas kaip plati sąvoka, apimanti politinę, socialinę, kultūrinę ir dvasinę viešojo gyvenimo sritis, kuriai būdingas dinamizmas[5]. Vadinasi, ji gali kisti kartu su pačia visuomene ir būti vis naujai interpretuojama įvairiose teisės taikymo srityse.

 

Viešojo intereso sąvokos vartojimas ES valstybių ir ES teisės aktuose

 

Kalbant apie viešojo intereso sąvokos vartojimą nacionaliniuose ES šalių teisės aktuose, visų pirma konstatuotinas jos paplitimas šių šalių konstitucijose. Čia viešasis interesas itin dažnai minimas privačios nuosavybės teisės apribojimo kontekste. Pvz. Estijos konstitucijos 32 str. nurodo, kad nuosavybė gali būti paimta be savininko sutikimo  tik  esant viešajam interesui įstatymo numatytais atvejais ir tvarka bei sąžiningai ir nedelsiant atlyginant; nuosavybė negali būti naudojama priešingai viešajam interesui[6]. Vengrijos konstitucijos 13 str. nurodo, kad nuosavybė gali būti eksproprijuota tik išimtiniais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas, ir tik įstatymo numatytais atvejais ir tvarka, pilnai, besąlygiškai ir nedelsiant kompensuojant[7]. Nyderlandų konstitucijos 14 str. nurodo, kad ekspropriacija galima tik dėl viešojo intereso su išankstiniu visišku atlyginimu pagal parlamento priimtą įstatymą (išankstinis atlyginimas nebūtinas ypatingais nedelstinos ekspropriacijos atvejais); parlamento ar jo priimto įstatymo numatytais atvejais pilnai ar dalinai kompensuojama už kompetentingos institucijos, veikusios viešojo intereso labui, padarytą žalą nuosavybei ar savininko teisių apribojimus[8]. Vokietijos pagrindinio įstatymo 14 str. nurodo, kad nuosavybė sukelia pareigas, o jos naudojimas turi tarnauti viešajam gėriui; tik viešojo gėrio sumetimais galima ekspropriacija, kuri gali būti vykdoma pagal įstatymą, numatantį kompensacijos pobūdį ir dydį, o kompensacija turi būti nustatoma laikantis teisingo balanso tarp savininko interesų ir viešojo intereso[9].

Be abejo, viešasis interesas ES šalių konstitucijose gali būti siejamas ne vien tik su nuosavybės eksproprijavimo klausimais. Pvz. Čekijos konstitucijos 30 str. nurodo, kad parlamento Atstovų rūmai su viešuoju interesu susijusių reikalų tyrimui gali sukurti tyrimų komisijas, kai to reikalauja bent penktadalis deputatų[10]; Vengrijos konstitucijos 20 str. nurodo, kad parlamento nariai turi vykdyti savo pareigas viešojo intereso labui[11]; Nyderlandų konstitucijos 132 str. nurodo, kad savivaldos administracinių organų priimti sprendimai gali būti panaikinti tik karaliaus sprendimu ir tik tais atvejais, kai jie prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui[12]; Slovėnijos konstitucijos 74 str. nurodo, kad komercinė veikla negali prieštarauti viešajam interesui, o 155 str. nurodo, kad tam tikros įstatymų nuostatos gali turėti retrospektyvią galią, jei to reikalauja viešasis interesas, ir jokios įgytos teisės tuo nepažeidžiamos[13].

Viešojo intereso sąvoka ES šalių teisės aktuose plačiai vartojama  ir už konstitucijų ribų, t.y. nustatant detalesnį reguliavimą labai įvairiose visuomenės santykių srityse. Pvz. Austrijos Telekomunikacijų įstatymas (53 str.) įpareigoja transporto, inovacijų ir technologijų ministrą nustatyti transliavimo dažnių naudojimo ir licencijavimo tvarką, atsižvelgiant, be kita ko, į esminius viešojo intereso reikalavimus[14]; Švedijos Aplinkos kodeksas (3 skyriaus 6 str.) nurodo, kad žemės ir vandens teritorijos, kaip ir fizinė aplinka apskritai, kurios yra svarbios viešojo intereso požiūriu dėl savo gamtinės, kultūrinės ar rekreacinės vertės, turi būti įmanomai saugomos nuo jas žeidžiančių priemonių[15]; Suomijos Viešųjų prokurorų įstatymo 1 str. nustato prokurorų pareigą vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, be kita ko, viešąjį interesą atitinkančiu būdu[16]; Prancūzijos Intelektualinės nuosavybės kodeksas  (L613-18 str.) tam tikrais atvejais numato galimybę valdžios institucijų sprendimais išduoti licencijas pagal patentus, kurių savininkai nesudaro galimybės jais pasinaudoti, jeigu negalėjimas pasinaudoti

šiais patentais esmingai trukdo ekonomikos raidai ir prieštarauja viešajam interesui[17]. Vokietijos Administracinio proceso įstatymas (28 str.) nurodo, kad prieš įgyvendinant administracinius valdžios institucijų sprendimus, kurie liečia tam tikrus suinteresuotus asmenis, turi būti išklausomi šių asmenų komentarai dėl susijusių su tais sprendimais faktų. Tačiau ši garantija gali būti tam tikrais atvejais netaikoma, tarp jų - kai nedelsiamas sprendimas yra būtinas viešojo intereso požiūriu[18].

            Viešojo intereso terminas taip pat plačiai paplitęs įvairių reguliavimo sričių ES teisės aktuose. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (95/46/EB)[19] numato viešąjį interesą kaip vieną iš asmens duomenų tvarkymo pagrindų greta tokių pagrindų kaip gyvybiniai duomenų subjekto interesai, teisėti duomenų valdytojo interesai ir kt. (7 str.). Ši direktyva taip pat leidžia dėl svarbaus viešojo intereso tvarkyti asmens duomenis, kurie atskleidžia jo rasinę ar etninę kilmę, politines, religines ar filosofines pažiūras, priklausymą profesinėms sąjungoms, taip pat tvarkyti duomenis apie asmens sveikatą ar intymų gyvenimą, kas bendru atveju yra draustina (8 str.), ir perduoti tokius duomenis trečiajai šaliai, kuri neužtikrina adekvataus jų apsaugos lygio (26 str.).   Tarybos direktyva Dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (2006/112/EB)[20] numato eilę su viešuoju interesu susijusių veiklos sričių  (pašto tarnybų veikla, ligoninių ir medicininės priežiūros veikla, su globa ir rūpyba bei socialinės apsaugos darbu glaudžiai susijusių paslaugų ir prekių tiekimas, švietimas ir kt.), kuriose atliekamos transakcijos  neapmokestinamos PVM (132 str.).  Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (2004/18/EB)[21] leidžia šių sutarčių sudarymo procese viešojo intereso sumetimais apriboti tam tikros informacijos skelbimą. Pvz. perkančiosios organizacijos gali nuspręsti, kad tam tikra informacija apie sutarties sudarymą arba preliminariojo susitarimo sudarymą arba leidimą dalyvauti dinaminėje pirkimo sistemoje gali būti nesuteikiama, kai tokios informacijos suteikimas trukdytų teisėsaugos institucijoms arba kitaip prieštarautų viešajam interesui arba pažeistų viešųjų ir privačiųjų ūkio subjektų teisėtus komercinius interesus arba galėtų pakenkti sąžiningai konkurencijai tarp jų (41 str.).

 

Viešojo intereso gynimas

 

            Viešojo intereso gynimui gali būti panaudotos įvairios baudžiamosios, administracinės, civilinės ir kt. teisinės priemonės, numatytos vienos ar kitos valstybės įstatymuose, taip pat įvairūs ne teisiniai poveikio visuomenei ir valdžios institucijoms mechanizmai. Subjektų, privalančių ar galinčių ginti viešąjį interesą, ratas irgi platus – tai ir teisėsaugos institucijos, ir įvairios valstybinės kontrolės bei priežiūros tarnybos, ir nevyriausybinės organizacijos, ir atskiri fiziniai asmenys. Pvz. prokurorai gali būti įpareigojami savo iniciatyva imtis baudžiamojo persekiojimo net ir tokių nusikaltimų, už kuriuos paprastai traukiama atsakomybėn tik nukentėjusiajam reikalaujant ar jam pačiam imantis privataus kaltinimo, atvejais, jeigu konkrečioje byloje yra  įžvelgiamas viešasis interesas[22]. Prokurorai gali būti įpareigoti įstoti ir į civilines bylas, jeigu nustatoma, kad  priešingu atveju viešasis interesas gali nebūti tinkamai apgintas[23]. Į viešojo intereso gynybą įvairiomis formomis gali būti orientuota įvairių kontrolierių, ombudsmenų ir kt. specializuotų valstybės institucijų ar pareigūnų veikla[24]. Daugelyje šalių įvairios nevyriausybinės organizacijos (vartotojų teisių gynimo, aplinkos apsaugos ir t.t.) aktyviai veikia, keldamos klausimus, susijusius su vienais ar kitais viešojo intereso aspektais ir darydamos poveikį vyriausybėms, kad šis interesas nebūtų ignoruojamas ar pažeidžiamas. Jos gali imtis ir teisinių priemonių, pvz. teikti skundus ar ieškinius, kad būtų apgintas tam tikras viešasis interesas, taip pat - teikti teisinę pagalbą tokius skundus ar ieškinius pateikiantiems subjektams [25].

Procedūriniu požiūriu viešojo intereso gynimas gali vykti pagal įvairias procesines  normas (baudžiamojo proceso, administracinės bylų teisenos, civilinio proceso ar kt. procesines taisykles). Kaip veiksmingi viešojo intereso gynybos mechanizmai, gali būti naudojami iš anglosaksų teisės atėję ir daugelyje Europos valstybių įteisinti vadinamieji grupės ieškiniai (angl. class action) arba atstovavimo ieškiniai. Jie suteikia galimybę tam tikroms struktūroms (valstybės institucijoms, nevyriausybinėms organizacijoms) atstovauti teisme tam tikros grupės (galimai - labai plačios) interesams. Tokiais ieškiniais gali būti ginamos vartotojų teisės, tam tikri aplinkosaugos interesai ir kt.[26]

            Viešojo intereso gynimas daugeliu atveju yra pakankamai komplikuota, dažnai su tam tikrais konfliktais susijusi veikla. Galimi atvejai, kai viešasis interesas nukenčia dėl to, kad visuomenėje esama tam tikro pasyvumo ar net baimės dėl galimų veiklos viešojo intereso labui pasekmių. Todėl valstybės gali taikyti tam tikras įstatymines priemones, skatinančias piliečius aktyviau veikti viešojo intereso gynimo kontekste. Pvz. Jungtinėje Karalystėje (išskyrus Šiaurės Airiją) veikia Atskleidimo viešojo intereso labui įstatymas[27]. Jame numatytos tam tikros garantijos, kurios taikomos darbuotojams nustatyta tvarka atskleidusiems informaciją apie visuomenei pavojingus dalykus, susijusius su jų darboviete – dėl informacijos atskleidimo viešojo intereso labui darbuotojas negali būti atleidžiamas, perkeltas į žemesnes pareigas, negali būti sustabdyta jo karjera. Jei tokias priemones darbuotojas visgi patiria, jis gali kreiptis į Darbo tribunolą[28]. Kad ši apsauga būtų taikoma, atskleidimas viešojo intereso labui turi būti tinkamas, t.y. atskleidžiama informacija turi būti susijusi su tam tikrais įstatymo numatytais dalykais (nusikaltimo padarymas, teisinių įpareigojimų nevykdymas, nusižengimas teisingumui, pavojus asmenų sveikatai ir saugumui, žala aplinkai, visų paminėtų dalykų slėpimas), be to, ji turi būti atskleidžiama įstatymo nurodytiems asmenims (priklausomai nuo aplinkybių tai gali būti darbdavys, tam tikrų sričių kontrolės pareigūnai ir kt.).[29]

 

 

 

Parengė V. Punelis

Teisinės ir politinės informacijos skyrius

Tel. 6186

 

http://www.concourt.cz/view/czech_constitution