Bendrasis (viešas) interesas ir žmogaus teisės.

Habil.dr. Alfonsas Vaišvila

 

            Bendrasis interesas ir jo gintis - tai fundamentali problema, kuriai aptarti galbūt reikėtų kelių konferencijų, be to, kyla klausimas, ar esame  pasiruošę ne tik šią problemą svarstyti, bet ir ją spręsti, jei paaiškėtų, kad tos problemos sprendimas reikalautų gerokai reformuoti tai, ką šiandien turime, prie ko pripratome ir nuo ko nenorime atsisakyti. Tai pirma.

Antra, svarstant bendrojo intereso ir žmogaus teisių santykio problemą svarbu surasti vieningą principą, kuris ne tik paaiškintų dabartį, bet ir praeitį, kartu padėtų orientuotis ateities sprendimuose. Tokiu principu, manau, galėtų būti atsisakymas atskirai kalbėti apie bendrąjį ir privatų interesus, jų gintį, o nagrinėti problemą kaip bendrojo ir privataus interesų vienybę, ir taip išvengti judėjimo nuo vieno kraštutinumo prie kito. Privatus ir bendras arba viešas interesas nėra patalpinti skirtinguose stalčiuose. Jie egzistuoja kaip neatskiriama dviejų priešybių vienovė, ir tik veikdamos kartu viena kitą papildydamos ir sustiprinančios, kuria gyvastingą žmonių gyvenimą ir sugyvenimą.

Istorinė realybė yra tokia, kad tautos gyvena tai bendrojo, tai privataus intereso vyravimo stadijoje ir todėl nuolat juda nuo vieno kraštutinumo prie kito – nuo autoritarizmo prie liberalizmo, nuo jo vėl viskas prasideda iš naujo. Lietuvos istorija šiuo požiūriu irgi gali būti  suskirstyta į šiuos du periodus: 1) viešojo arba bendrojo intereso vyravimo epocha ir 2) asmens laisvės arba privataus intereso vyravimo epocha. Pažiūrėkime, ką tauta, pasiduodama tai vienam, tai kitam kraštutinumui, laimėjo.

Bendrasis interesas pirmiausia susijęs su vertybėmis ir jų hierarchija. Tos hierarchijos viršūnėje pirmiausia stovi tautos saugumo, išlikties, politinės laisvės ir nepriklausomybės vertybės ir poreikis jas apginti, išlaikyti. Šios vertybės užima visų kitų vertybių atžvilgiu prioritetinę vietą. Kai joms iškyla grėsmė, visos kitos vertybės (asmens laisvė, jo autonomiškumas, jo asmeninė gerovė, net jo gyvybė ir sveikata…) nueina į antrą vietą ir traktuojamos kaip priemonės pirmosioms išsaugoti. Tokiomis sąlygomis bendrasis interesas – bendroji nauda vyrauja prieš privatų interesą, nes tik esant tokiam bendrojo ir privataus intereso santykiui, tauta gali išlikti ir siekti  pažangos. Lietuvių tauta, siekdama išlikti ir apginti savo teisę savarankiškai tvarkytis kryžiuočių agresijos akivaizdoje, pirmumą teikė ne asmens laivei, ne privačiam, o  bendrajam interesui. Šio intereso viršenybė pasirodė tautos saugumą ir išliktį kurianti, šias bendras vertybes  garantuojanti. Ji leido lietuvių tautai XIII amžiuje sukurti savo nacionalinę valstybę, Saulės (1236) ir  Durbės (1260) mūšiuose sutriuškinti kryžiuočių kariuomenes ir laikinai pašalinti egzistencinę grėsmę iš Vakarų. Bendrojo intereso persvara prieš privatų interesą, integravusi ir disciplinavusi tautą, leido jai savo nacionalinę valstybę paversti imperija- Didžiąja Lietuvos kunigaikštyste, tapti viena galingiausių Europos valstybių, su kuria tuo metu skaitėsi visa Europa, jos bijojo kaip karinės galybės ir kartu ją gerbė dėl tos pačios karinės galybės. 1362 m. sutriuškinusi prie Mėlynųjų vandenų jungtinę mongolų-totorių ordos kariuomenę, ji panaikino naują jos egzistencijai iškilusią grėsmę iš Pietų, sustabdė mongolų totorių veržimąsi į Vakarus, išgelbėjo daugelį Vakarų Europos tautų nuo mongolų totorių vergijos. Šią lietuvių pergalę prie Mėlynųjų vandenų rusų autorius Večeslav  Karnacėvič priskiria prie didžiausių istorijos įvykių, pakreipusių žmonijos istorijos eigą.[1] Šveicarijos Friburgo universiteto prof. G. Schnűrer savo darbuose nekartą mini Vakarų dėkingumą Lietuvai už šią pergalę prieš totorius-mongolus.

 Ši Lietuvos sėkmė rėmėsi tuo, kad privatus interesas buvo griežtai palenktas bendrajam, visų kuriamoji energija buvo  sufokusuota į vieną tikslą net ir drastiškomis priemonėmis. Vertybių hierarchija čia labai aiškiai išreikšta. Apie jos nekompromisinį pobūdį galima spręsti, kad ir iš Vytauto įsakymo, rengiantis žygiui į ordino žemes, 1422 m., kai bajorams buvo įsakyta stoti į armiją raitiems. Kas neturi žirgo, tas privalo parduoti žmoną ir vaikus, kad nusipirktų žirgą. Priešingu atveju neatremtas priešas išsives į vergiją ne tik jo žmoną ir vaikus. Kita bendrojo intereso vyravimo prieš privatų kūrybinga apraiška - 1557 m. Valakų reforma, pakėlusi Lietuvos ekonominį gyvenimą.

Tačiau nuo XVI amžiaus antros pusės formuojasi socialinė tvarka, besiremianti privataus intereso persvara prieš bendrąjį. Ši persvara atsirado ne iš kur kitur, o iš savo priešybės – to paties bendrojo intereso vyravimo, kai valdovas privilegijomis sukūrė naują socialinį bajorų luomą, perėmusį iš valdovo krašto valdymo kompetenciją ir viešąjį tautos gyvenimą ėmusi grįsti privataus intereso vyravimu. Privilegijos buvo ta forma, kuria bendrojo intereso viršenybė laipsniškai kūrė savo priešybę – privataus intereso persvarą.

Ir ką dabar matome? Su privataus intereso vyravimu prasideda Lietuvos valstybės ir visuomenės rėdėjimas žemyn. Iš pradžių privataus intereso arba asmens laisvės principo pirmavimas irgi pasireiškė kaip kuriantysis principas. Vienas iš ryškiausių jo kūrybingumo pasireiškimų - trys Lietuvos Statutai, savo juridine technika neturėję sau lygių ano meto Europoje. Bet kas buvo Statutai savo turiniu? Tai privataus intereso persvaros prieš bendrąjį įtvirtinimas. Tai teisės aktai, reikšmingai apriboję valdovo valdžios įgaliojimus ir įtvirtinę toli siekiančias bajorų asmens laisves, daugeliu atvejų atleidę juos nuo pareigų . Statutais siekta apriboti valdovo savivalę, kad galėtų savivaliauti kiekvienas, jėgos turintis; nusilpus valdovo vykdomajai valdžiai, nėra kam sudrausminti savivaliaujančių bajorų. Prasideda visuotinė teisėtumo krizė, pavirto į visuotinę bendrųjų vertybių krizę. Bendros vertybės, taip pat tautos laisvė, nepriklausomybė, pagarba teisei, kito žmogaus asmeniui, nuosavybei buvo pavojingai gožiamos bajorų privataus intereso, įvairiais būdais vengta veikti bendrųjų vertybių naudai – tarnauti kariuomenėje, mokėti mokesčius, vykdyti teismų sprendimus, atlyginti padarytą žalą…

Išlaisvinti iš valdovo priežiūros bajorai žinojo tik savo teises ir uoliai vengė, bet kokių pareigų vienas kitam ir bendram reikalui (valstybei), jie nenori tarnauti kariuomenėje, bet nenori ir mokėti mokesčius tai pačiai kariuomenei samdyti, ją išlaikyti. Jie dažniausiai nebaudžiami žudė vienas kitą, degino ir plėšė vienas kito sodybas, grobė vienas kito turtą, teisėjavo savo pačių bylose, smurtavo prieš valstybės pareigūnus, bandančius vykdyti teismų sprendimus... Statutų deklaruojama asmens laisvė ėmė mažai ką reikšti praktikoje, nes teisės viršenybę praktiškai buvo keičiama turimos jėgos viršenybe. Perėmę iš valdovo įstatymų leidybos teisę, bet dėl tarpusavio susipriešinimo ir liberum veto, negalėjo ja praktiškai naudotis: Seimai dažnai baigdavosi nieko nenutarę ir jokio teisės akto nepriėmę. Vienas šlėkta Seime, remdamasis liberum veto, formaliai galėjo suspenduoti daugumos valią, tuo įrodydamas, kad Statutuose įtvirtinta baimė vieno tirono (valdovo) gimdė daugybę tironų. Liberum veto skelbiantis šlėkta jau buvo būtent toks “tironas” viso Seimo atžvilgiu, nes vienas galėjo diktuoti savo valią daugumai, paralyžiuodamas visą valstybės gyvenimą: Todėl valstybė vis giliau klimpo į chaosą ir suirutę, kuri provokavo kaimynų agresyvumą, nes formavo lengvo grobio įspūdį. Mirtinai susipriešinę ir nieko daugiau nematantys išskyrus savo asmeninę naudą, bajorai jau nepajėgė veikti kartu, priešintis kaimynų agresijai. Šis privataus intereso absoliutinimas baigėsi nacionalinės valstybės praradimu ir patekimu į 200 metų trukusią svetimųjų nelaisvę, t. y. praradimu ir tos pačios asmens laisvės, kurią norėta absoliutinti ir dėl kurios taip ryžtingai bijota stiprios valstybės ir vengta veikti bendrojo intereso labui. Nemokėdami naudotis laisve, Lietuvos bajorai du šimtus metų mokėsi ją branginti nelaisvėje, mokėsi privatų interesą derinti su bendruoju.

Nepriklausoma valstybė vėl buvo atkurta 1918-20 m., ir 1989-1990 m. irgi tik bendrajam interesui dominuojant prieš privatų. Bet kai tik politinė laisvė atkuriama, vėl metamasi į kitą kraštutinumą: piliečių asmeninė nauda išeina į priekį ir kiekvienas tos naudos ima siekti ignoruodamas “artimo” naudą”.

Labai panašioje situacijoje Lietuva gyvena šiandien, kur bendrojo intereso krizė stebima kaip teisėtumo krizė. Bendrasis interesas pirmiausia reiškiasi kasdieninėmis pareigomis ir jų vykdymu, kiek visa tai stiprina asmenų tarpusavio pasitikėjimą, galimybę veikti drauge, kiek tai stiprina pasitikėjimą pačia teise, jos socializuojančia galia, didina  valstybės galimybes palaikyti tvarką ir pagelbėti asmeniui jo negalios atveju. Privataus intereso absoliutinimas - tai ne kas kita, kaip  naudojimasis teisėmis nevykdant atitinkamų pareigų arba neproporcingų teisėms pareigų, nes pareigos, jų vykdymas - tai kito asmens teisių, kito asmens naudos realus pripažinimas. Ginti bendrąjį interesą, tai pirmiausia reikalauti, kad kiekvienas asmuo, naudodamasis teisėmis, vykdytų joms proporcingas pareigas, priešingu atveju privataus intereso vyraus virš bendrojo ir toliau gilins visas tas destrukcijas, kurios šiandien jaudina visuomenę kaip neteisingumas ir valdininkų savivalė.

Bendro ir privataus interesų vienovės problema - tai teisės viešpatavimo problema, jei teisę suprantame kaip leidimų ir paliepimų, laisvės ir būtinybės vienovę, kaip sutaptį dviejų laisvių, kurios yra viena kitos riba. Todėl betarpiškai bendrojo ir privataus intereso vienovė pirmiausia egzistuoja kaip visuotinio ir vieningo teisėtumo problema. Visos problemos ir konfliktai kyla iš to, kad naudojamasi teisėmis nevykdant pareigų. O tai reiškia, kad atskiro asmens nauda tokiu pat mastu realizuojasi kitų asmenų naudos mažinimo arba likvidavimo sąskaita, keldama ir gilindama konfliktus. Toks asmuo nepripažįsta jokių kitų vertybių, išskyrus savo momentinę naudą, jis tuo nepripažįsta ir bendrojo intereso - kitų asmenų teisės į gerovę, vengia mokesčių, nedalyvauja kuriant savo tautos ir valstybės gerovę, bendrapiliečių santarvę, Tai agresyvus vartotojas. Todėl ginti bendrąjį interesą tai neleisti nei vienam asmeniui naudotis teisėmis, nevykdant atitinkamų pareigų. Vadinasi, ginti bendrąjį arba viešąjį interesą, tai reikalauja, kad kiekvieną kartą, kai naudojamasi teisėmis būtų vykdomos proporcingos pareigos. Neveltui R. Jheringas yra rašęs: “Kas gina savo teisę, tas gina teisę apskritai” (kitaip sakant, kas gina savo privatų interesą, tas kartu gina ir bendrąjį, nes neleidžia tam “kitam” naudotis teisėmis nevykdant proporcingų pareigų. Šia prasme prokuroras gali ginti bendrąjį interesą ir tada, kai jis gina privatų interesą, nes padėdamas asmeniui ginti savo interesą, prokuroras gina ir teisę apskritai, gina jos viršenybę, kaip vieną iš svarbiausių bendrojo intereso apraiškų, gina teisinę valstybę - bendrąjį visų gėrį, gina demokratinę teisinę tvarką visuomenėje. Atskyrus bendrąjį interesą nuo privataus, abu šie interesai tampa nepažinūs.

Demokratinėje valstybėje, kiek asmeniui suteikta teisė ginti savo interesą ir kiek pats asmuo pajėgia ginti savo interesą, tiek prokuratūrai, žinoma, nėra būtinybės dalyvauti šioje gintyje. Bet jei asmuo negina savo teisių, kai jos pažeistos, tai jo teisę gali ginti ir prokuroras, net kartais ir prieš tokio asmens valią, nes teisinėje valstybėje yra teisės viršenybė, kurią prokuroras privalo ginti kiekvieną kartą, kai ji pažeista. Tokia yra teisinės valstybės esmė, ir tokia yra teisinės valstybės prokuroro paskirtis.

Prokuratūros bendrosios priežiūros funkcija. Bendro intereso specifika yra ta, kad jis garantuoja ne atskiro, o šimtų ar net tūkstančių žmonių gerovę arba priešingai – tokio pat skaičiaus žmonių gerovę sumažina. Bet kai bendras interesas priklauso visiems, tai jis lyg ir niekam nepriklauso ir niekas neturi teisės jo ginti. Teismuose formuojasi ydinga ir teisinės valstybės principui priešinga praktika, kad asmeniui nepripažįstama teisė ginti teisme bendrą interesą, jei tai tiesiogiai to asmens neliečia, nors galioja teisės principas: kas naudojasi teise vykdydamas pareigą, tas turi teisę reikalauti, kad ir kiti, naudodamiesi teisėmis vykdytų atitinkamas pareigas, nes valstybė ir bendras interesas  demokratinėje visuomenėje yra visų ir kartu kiekvieno savastis.

Vadinasi, pilietis turėtų turėti teisę ir tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, jei jis mano, kad konkretus įstatymas daro žalą bendram interesui ir tarnauja tik atskirų asmenų ar grupių interesams. Bet bendrojo intereso (bendrosios naudos) gynimo perkėlimas patiems piliečiams negalėtų būti itin veiksmingas, nes pilietis dažnai neturi pakankamos, patikimos ir savalaikės informacijos, be to, užsiėmęs savo profesiniais reikalais. Tai veiksmingai galėtų daryti pirmiausia prokuratūra bendrosios priežiūros funkcijos pagrindu. Prokuratūros įstatyme užsiminta apie prokuroro teisę ginti viešąjį interesą, bet ši teisė nesukonkretinta ir neišplėtota procesinėmis normomis. Apribojimas prokuratūros veiklos kriminaliniu persekiojimu, tai neišnaudojimas visų prokuratūros galimybių teisėtumui palaikyti ir piliečių teisėms ginti, kai jos yra pažeidžiamos tokių būdu, kai tiesiogiai kėsinamasi ne į atskiro, o į daugumos, arba visos tautos teises. Pavyzdžiui, “Mažeikių naftos” privatizavimo Wiljamsui, arba  Alytaus “Alitos” fabriko privatizavimo įstatymai ir sutartys, padariusios šimtus milijonų žalos Lietuvai, pažeidė kiekvieno ir visų Lietuvos piliečių turtines teises.

Prokuratūra turėtų teisę išreikalauti iš valstybės institucijų dokumentinę informaciją, pažeidimo fakto nustatymo atveju įpareigoti pažeidėją atšaukti įstatymui ar Konstitucijai prieštaraujančius sprendimus, o, nereagavimo atveju, kreiptis į teismą, kuris bylas pagal prokuroro ieškinį turėtų nagrinėti skubos tvarka, kiek tai ginamas bendrasis interesas (visų piliečių ar daugumos teisės), kuris visada turi turėti pirmumą prieš privatų. Prokurorui turėtų būti suteikiama teisė kreiptis ir į Konstitucinį Teismą, jei prokuroras mano, kad taikomas kuris tai įstatymas, prieštaraujantis Konstitucijai ir  pažeidžiantis daugelio Lietuvos žmonių teises. Įstatymas, atitinkantis Konstituciją, irgi yra viena iš bendrojo arba viešojo intereso apraiškų.

Įstatymų teisėtumas – tai jų atitikimas Konstitucijai, kuris reikalauja, kad įstatymuose būtų kompromisu suderinti skirtingų socialinių grupių interesai, išsaugoma pagarba konstitucinėms piliečių teisėms. Šį įstatymų teisėtumą garantuoja konstitucinė kontrolė, kurią vykdo Konstitucinis Teismas. Bet ar efektyvi ši kontrolė siekiant apginti, garantuoti tą viešąjį interesą, kuris susijęs su įstatymų konstitucingumu? Ar esant Konstituciniam Teismui negalioja konstitucijai priešingi įstatymai, jei ši kontrolė vykdoma aposteriori, t. y. po to, kai įstatymas jau įsigaliojo, pažeidžia piliečių konstitucines teises? Esant įstatymų konstitucinei kontrolei aposteriori, galioja daug konstitucijai priešingų įstatymų, kuriais daroma žala piliečių  konstitucinėms teisėms, bet valstybė atsisako atlyginti piliečiams padarytą žalą antikonstituciniais įstatymais.

Teisinėje valstybėje parlamentas įpareigotas kurti ne bet kokius įstatymus, o tik teisinius. Vadinasi, įstatymų leidyboje šalia politinės valios turėtų tiesiogiai dalyvauti ir profesionali teisinė sąmonė, kurios reiškėjai gali būti tik profesionalūs teisininkai, gerai žinantys teisės ir teisinės valstybės principus. Todėl bręsta poreikis atitinkamos reformos, kuri teisėkūros funkciją pavestų trinariui subjektui: Seimui, Konstituciniam teismui, tiksliau Konstitucinei tarybai, ir Respublikos Prezidentui: Seimas priima patį įstatymo projektą, Konstitucinė taryba tikrina jo atitikimą Konstitucijai, o Prezidentas jį pasirašo ir paskelbia. Tai institucinė ir procedūrinė garantija, kad teisinėje valstybėje galios tik Konstituciją įgyvendinantys ir jai neprieštaraujantys įstatymai, o kartu su jais bus kuriama viešojo ir privataus intereso pusiausvyra. Tai atkristų visa eilė šiandien keliamų problemų: pirmiausia išnyktų būtinybė kalbėti apie piliečių individualaus konstitucinio skundo problemą, taip pat išnyktų valstybės pareiga atlyginti piliečių konstitucinėms teisėms padarytą žalą antikonstituciniais įstatymais.

Prezidento vaidmuo. Ypatingas vaidmuo, išsaugant bendrojo intereso vaidmenį socialinėje tvarkoje, tenka Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui. Prezidentas atsakingas už bendrojo ir privataus intereso derinimą priimant visus pagrindinius valstybės sprendimus. Prezidentas atsakingas už tuos sprendimus, tiek kiek juos pasirašo. Pasirašydamas įstatymus, Prezidentas atsako už įstatymų turinį ir tas socialines pasekmes, kurias tas įstatymas sukelia.

Šiuo požiūriu Lietuvoje keista padėtis: Seimu dauguma piliečių nepasitiki (žemiausi reitingai), o Prezidentu dauguma pasitiki (aukščiausi reitingai), lyg šios dvi institucijos niekur nesąveikautų. Bet juk Seimas be Prezidento parašo nieko negali nuspręsti įstatymo lygmeniu. Prezidentas savo parašu legalizuoja ir aprobuoja Seimo sprendimus. Todėl grynai teisiniu požiūriu atsakingas yra ne tas kas paruošė ir formaliai priėmė sprendimą, o kas jį pasirašė, nes tik nuo pasirašymo momento įstatymas tampa įstatymui. Prezidentas, pasirašydamas Seimo priimtą įstatymo projektą, viešai visai Lietuvai skelbia, kad tas įstatymas nepažeidžia konstitucijos ir bendrojo intereso, ir gali būti atiduodamas praktiniam naudojimui, nes Prezidentas ne tik Konstitucijos, bet ir priesaikos yra įpareigotas būti visiems vienodai teisingas. Vadinasi, pasirašydamas įstatymo projektą Prezidentas asmeniškai atsako už įstatymo kokybę ir už tą žalą, kurią konkretus įstatymas gali padaryti bendrajam interesui ir piliečių teisėms. Būtent dėl to, kad tik pasirašančiam tenka visa teisinė atsakomybė,  yra tai itin svarbus faktas, kuris neleidžia pasislėpti nuo atsakomybės už kolektyvinių sprendimų, kai sakoma: sprendimas kolegialus ir žalos atveju kaltųjų nėra. Atsakingi yra tie, kurie pasirašo ir jiems turi būti taikoma teisinė atsakomybė, nepriklausomai nuo to, ar jis vienasmeniškai priėmė sprendimą ar kolegialiai.

Todėl išsireiškimas, kad Seimas priima įstatymus, nėra teisės požiūriu tiksli formuluotė. Įstatymų projektų svarstymas ir priėmimas kolektyvinis, o suteikimas jiems užbaigiančių rekvizitų priklauso konkrečiam asmeniui – Prezidentui ir, matyt, taip yra todėl, kad teisinėje valstybėje visur turi tik individuali teisinė atsakomybė: svarstymai kolektyvūs, sprendimai individualūs. Pareigūnas turi teisę nepasirašyti tokio įstatymo ar kolektyvinio sprendimo, kuris, jo nuomone, gali prieštarauti teisei kaip bendrojo ir privataus intereso  balansui. Tik tokia situacija teisinę atsakomybę daro realią, o ne iliuzorinę, nedeklaratyvią.

Taip pat netiesa, kad Prezidento pagrindinė funkcija - užsienio politika. Kiek Prezidentui suteikta teisė pasirašyti įstatymus, tiek Prezidentas dalyvauja visų vidaus reikalų sprendimuose, kuriems suteikiamas įstatymo pavidalas. Todėl Prezidentas vienodai atsakingas tiek už vidaus, tiek ir užsienio politiką.

Bendrojo intereso pedagogika. Yra žmonių, mokančių gyventi visuomenėje ir nemokančių. Mokėti gyventi visuomenėje – tai mokėti ir sugebėti elgtis pagal teisių ir pareigų pusiausvyrą, kiek ši pusiausvyra yra privataus ir bendrojo intereso pusiausvyra, įgyvendinama praktiniu elgesiu. Tokio elgesio būtina ne tik reikalauti, bet ir jo mokyti, mokyti socialumo, atsakomybės, kuri yra nuolatinis galvojimas apie savo gebėjimą vykdyti pareigas, kai naudojamasi atitinkamomis teisėmis. Egoizmo mokyti nereikia, jis pats iš savęs aktyvus ir dažnai liejasi per kraštus; mokyti reikia tik socialumo,  pagarbos vienas kitam ir kaip praktiškai to siekti.

            Todėl valstybė, išeidama iš privataus ir bendrojo interesų vienybės ir jos apsaugos poreikio, privalo vertinti vyraujančias nuomones bendrojo ir privataus interesų vienovės požiūriu. Tam ji turėtų turėti ir atitinkamas priemonės – savo laikraštį, televizijos kanalą, per kuriuos ji veiktų savo piliečių sąmonę, ją kreiptų privataus ir bendrojo interesų vienovės kūrimo ir palaikymo linkme. Švietimas – prevencinė priemonė. Kol piliečių teisinis auklėjimas atiduotas teismams, baudžiamajai teisei, kol teisės ir teisingumo mokoma per bausmes ir teismų nuosprendžius, tai Lietuvoje greitai gali nebebus neteistų asmenų ir tada išnyks skirtumas tarp doro, teisėto elgesio ir nusikaltimo, nes nusikaltę sudarys su laiku daugumą, o dauguma demokratinėje valstybėje diktuoja vertybes arba nevertybes.

Tai padėtų žmonėms susiorientuoti nuomonių įvairovėje, vertybių chaose,padėtų skirti profesionalias nuomones nuo diletantiškų, savanaudiškas nuo bendram gėriui tarnaujančių, padėtų atpažinti bendrąjį interesą ir jos derinimo su privačiuoju formas. Štai kad ir reikalavimas, jog smulkieji prekybininkai naudotųsi kasos aparatais. Jis sukėlė prekeivių pasipriešinimą, net badavimo akciją. Bet prie susipratimo buvo galima eiti ir kvalifikuotai viešai paaiškinant senosios licenzijų tvarkos priešingumą teisei. Prekiauta pagal perkamas verslo licenzijas. Bet kas žino, kiek ta licenzija turi kainuoti, kad jos kaina tarnautų ne tik privačiam interesui. Nežinant, kuo turėtų remtis licenzijos kaina, ta kaina neišvengiamai turi būti grynai savavališka ir voliuntaristinė. Bet ši kaina, matyt, buvo gerokai per maža, jei ta  tvarka taip uoliai ginama reikalaujant privilegijų ir pažeidžiant konstitucinį visų piliečių (šiuo atvejų prekeivių) lygiateisiškumo principą. Todėl be kasos aparatų tarnaujantys prekeiviai buvo daugiau bendrojo gėrio vartotojai, negu jo kūrėjai. Kasos aparatai panaikina licenzijos kainos dydžio problema, ją perduoda nusistatyti patiems prekeiviams pagal jų vykdomos prekių apyvartos mastą, kuris kaip tik ir leidžia siekti šioje situacijoje privataus ir bendro interesų vienovės.

 

Vilnius. 2011.04.07.