Gegužės 25 d.
Seimo Europos informacijos biure įvyko bendra Kaimo reikalų komiteto ir Europos
informacijos biuro surengta diskusija Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio
politika (BŽŪP) artėjant 2020 m. Diskusijoje
pranešimus skaitė Žemės ūkio ministerijos, Žemės ūkio universiteto bei Žemės
ūkio rūmų atstovai.
Kaimo reikalų komiteto
pirmininkas Edmundas Pupinis pažymėjo, kad BŽŪP pokyčiai po 2013 m. yra labai svarbūs naujoms ES valstybėms, nes tai
tinkamas metas išlyginti esamus tiesioginių išmokų dydžių skirtumus. Šios
nuomonės laikosi naujosios ES valstybės narės.
Žemės ūkio ministerijos atstovas
Savelijus J. Zimanas pristatė esmines Komisijos
komunikato BŽŪP artėjant 2020 m. nuostatas bei Lietuvos poziciją. Pranešėjo teigimu,
Lietuvos atstovai diskutuodami ES institucijose nuolatos pabrėžia, kad
tiesioginės išmokos visose valstybėse narėse turėtų būti išmokamos pagal vieningą
modelį, o jų lygis nustatomas objektyviais kriterijais, užtikrinančiais
konkurencingumą ir lygias ūkininkavimo sąlygas vieningoje ES rinkoje.
Lietuvos nuomone, Kaimo plėtra
ir ateityje turi išlikti sudėtine BŽŪP dalimi
ir neturi būti tapatinama su Sanglaudos politika, o pagrindinis
tematinis prioritetinių krypčių pobūdis (žemės ūkis, aplinkosauga, gyvenimo
kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas, LEADER metodui
priskirtinos iniciatyvos) turėtų išlikti.
Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas
Bronius Markauskas pažymėjo, kad žemdirbiai aktyviai dalyvavo rengiant Lietuvos
poziciją ir visiškai ją palaiko. Žemdirbių nuomone, finansavimas ES žemės ūkiui
neturi mažėti, o pati BŽŪP turi išlikti bendra. Labai svarbu tiesioginių
išmokų suvienodinimas.
Lietuvos žemės ūkio
universiteto profesorė Vlada Vitunskienė pristatė
agrarinės politikos indėlį skatinant Lietuvos žemės ūkio vystymąsi. Pranešėja
pažymėjo, kad tiesioginė parama nuo praėjusio dešimtmečio vidurio sustabdė
poreforminį žemės ūkio nuosmukį ir sušvelnino Rusijos finansinės krizės bei
dabartinės pasaulinės ekonominės krizės pasekmes. Kita vertus, didelė pajamų iš
žemės ūkio veiklos priklausomybė nuo viešosios paramos suformuoja nepagrįstus
ateities lūkesčius ūkiams, ypač smulkiesiems, tiek dėl pajamų potencialo, tiek
dėl konkurencingumo šalies, ES ir tarptautinėse rinkose.
