2011 

                      2011 m. birželio 8 d. posėdyje Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas svarstė nacionalinį statusą turinčių kultūros ir meno įstaigų finansavimą. Komiteto posėdyje dalyvavę Lietuvos nacionalinės filharmonijos, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atstovai akcentavo nacionalinį statusą turinčių kultūros ir meno įstaigų finansavimo problemą. Įstaigų vadovai pabrėžė, kad panaikinus šių įstaigų turėtą asignavimų valdytojo statusą iš esmės panaikinamos dviejų dešimtmečių kryptingos kultūros politikos pastangos, kuriomis suformuoti valstybės kultūros politikos prioritetai valstybės įsteigtų institucijų lygmeniu. Nacionalinių kultūros įstaigų vadovai atkreipė dėmesį, kad šių įstaigų veikla, panaikinus asignavimo valdytojų statusą, susidurs su didelėmis finansinio planavimo kliūtimis, nes Kultūros ministerijos skiriamas finansavimas remiasi projektinėmis paraiškomis, o nacionalinės institucijos planuoja biudžetus, atsižvelgdamos į finansinius kalendorinius metus. Taip pat pabrėžiama, kad valdymo centralizacija prieštarauja Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse įtvirtintam tikslui plėtoti kultūros savireguliaciją ir įkurti Kultūros tarybą, kuri perimtų asignavimų skirstymą iš Kultūros ministerijos. Akcentuojama, kad Kultūros ministerija, siekdama aukštesnės visuomenei teikiamų kultūros paslaugų kokybės, gali naudotis kitais nacionalinį statusą turinčių kultūros įstaigų kontrolės įrankiais (pvz., atskaitomybės stiprinimu, t.y. ataskaitų teikimu, valdybos/tarybos sudarymu, vidiniu ir išoriniu auditu). Posėdyje dalyvavę įstaigų atstovai taip pat pabrėžė, kad Europos Sąjungos šalyse nacionalinių kultūros ir meno įstaigų, kaip kiekvienos kultūros srities svarbiausių valstybės institucijų, plėtrai skiriamas vis didesnis dėmesys ir jų asignavimų valdytojo statusas yra vienas svarbiausių nacionalinės institucijos funkcionavimo pagrindų ir kultūros politikos instrumentų.

                      Komitetas pritarė nacionalinių kultūros ir meno įstaigų vadovų pozicijai ir nutarė pateikti atitinkamas Biudžeto sandaros įstatymo pataisas ir kartu su Seimo Biudžeto ir finansų komitetu surengti bendrą diskusiją šiuo klausimu.

                      Komiteto posėdyje taip pat buvo svarstomas klausimas dėl Vilniaus Rasų kapinių. Posėdyje dalyvavusi Vilniaus istorinių kapinių draugijos „Rasos“ pirmininkė Vida Girininkienė ragino kuo skubiau kapinėms suteikti nacionalinės reikšmės paminklo statusą, nes istorinėms kapinėms yra iškilęs didelis pavojus sunykti, todėl yra būtina valstybės globa. Draugijos pirmininkė pabrėžė, kad tai seniausios sostinėje išlikusios kapinės, atspindinčios kelių amžių Lietuvos kultūros istoriją. Rasų kapinės atspindi Vilniaus daugiakultūriškumą, nes jose yra palaidota įvairių tautybių žmonių (lietuvių, lenkų, baltarusių, vokiečių), tarp kurių yra žymiausių XIX-XX amžiaus pirmoje pusėje Lietuvoje gyvenusių ir dirbusių mokslo, visuomenės, kultūros veikėjų, Lietuvos valstybę kūrusių ir valstybingumą puoselėjusių istorinių asmenybių. V. Girininkienė sutiko, kad visas kapines reikia tvarkyti ir prižiūrėti, tačiau Rasos kapinėms turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys, nes jos Vilniuje yra išskirtinės. Šiuo metu Rasų kapinės priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau lėšų jų tvarkymui yra skiriama itin mažai, laiko ir žmonių Rasų kapinės iki šiol naikinamos: plėšiami bareljefai, toliau griūva senieji antkapiniai paminklai, smenga į žemę neprižiūrimi kapai. Šios kapinės turėtų būti labiau saugomos ir dėl to, kad į jas atvyksta daug vietos bei užsienio turistų, besidominčių kultūros paveldu. V. Girininkienės teigimu, Rasų kapinėms suteikus nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objekto statusą ir parengus kapinių tyrinėjimo, tvarkymo ir įprasminimo darbų programą būtų suteikta tinkama valstybės globa ir Rasų kapinės galėtų būti tinkamai prižiūrimos ir tyrinėjamos bei taptų atminimo ir susikaupimo vieta ne tik vilniečiams, bet ir miesto svečiams.

                      Komitetas nutarė atkreipti LR Vyriausybės ir Kultūros ministerijos dėmesį, kad vėluoja nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objekto statuso suteikimas Rasų kapinėms, siūlyti LR Vyriausybei parengti atskirą Rasų kapinių tyrinėjimo, tvarkymo ir įprasminimo programą, siūlyti svarstyti nacionalinės reikmės kultūros objekto statuso suteikimo galimybę ir kitoms Lietuvos istorinėms kapinėms ir paraginti Vilniaus miesto savivaldybę daugiau lėšų skirti Rasų kapinių tvarkymui ir pritaikymui turizmo reikmėms.