Autentiškas vertimas
Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Vertimo, dokumentacijos ir informacijos centras

Bendrasis dokumentas

1997 m. Liuksemburge susirinkusi Europos Viršūnių Taryba paprašė Komisijos reguliariai teikti ataskaitas apie kiekvienos valstybės kandidatės pažangą rengiantis narystei:

,,Komisija reguliariai teiks Tarybai ataskaitas ir rekomendacijas, būtinas dvišalėms tarpvyriausybinėms konferencijoms rengti, pagal Kopenhagos kriterijus vertinant kiekvienos Vidurio ir Rytų Europos valstybės pažangą rengiantis narystei ir ypač atsižvelgiant į Sąjungos acquis priėmimo tempą. Prieš pateikdamos ataskaitas, Europos Sutarties institucijos įvertins Stojimo partnerystės programos įgyvendinimą ir kiekvienos valstybės kandidatės pažangą priimant acquis. Komisijos ataskaitos Tarybai bus pagrindas sprendimams, reikalingiems deryboms dėl narystės arba dėl derybų pradėjimo su kitomis kandidatėmis, priimti. Vertindama valstybių narių gebėjimą tenkinti pagrindinius ekonominius kriterijus bei prisiimti narystės įsipareigojimus, Komisija ir toliau taikys Darbotvarkėje 2000 patvirtintą metodą.

Ataskaitose, kurias Komisija pateiks Tarybai, turi būti laikomasi dinamiško požiūrio vertinant narystei besirengiančių valstybių pažangą.“

Susirinkusi Kardife, Europos Viršūnių Taryba paprašė, kad į 1998 m. pabaigoje būtų pateikta ataskaita ir apie Kiprą.

Kardife Europos Viršūnių Taryba paprašė ataskaitos apie Turkiją, ,,grindžiamos Asociacijos Sutarties 28 straipsniu ir Liuksemburge susirinkusios Europos Viršūnių Tarybos išvadomis“.

Laikydamasi Darbotvarkėje 2000 "Nuomonėms" rengti nustatytų metodų, Komisija parengė Tarybai ,,Bendrąjį dokumentą“ , kuriame yra kiekvienos ataskaitos bei daugelio rekomendacijų santraukos. Šis dokumentas taip pat parodo, kaip vyksta derybos ir kaip sustiprinta pasirengimo narystei strategija.

2. Reguliariai rengdama ataskaitas apie Vidurio ir Rytų Europos valstybes kandidates, Komisija turės ištirti, ar reformos, paskelbtos arba nurodytos pagal Kopenhagos kriterijus, iš tiesų buvo įgyvendinamos nuo 1997 m. liepos mėn. Kalbant apie šias reformas, ir ypač apie tas, kurios reikalingos acquis transponavimui, Komisija nurodė, kokios priemonės buvo priimtos, o ne kokios yra rengimo ar priėmimo stadijoje. Tai vienintelis būdas, leidžiantis objektyviai palyginti ir nustatyti, kokia pažanga iš tikrųjų buvo padaryta rengiantis narystei.

Ataskaitose Komisija taip pat išnagrinėjo kiekvienos kandidatės pažangą ir gebėjimą taikyti acquis. Kaip Madride reikalavo Europos Viršūnių Taryba, Komisija toliau akcentuoja priemones, kuriomis siekiama kuo greičiau priderinti administracines struktūras prie acquis reikalavimų.

Reikia pažymėti, kad rengiantis narystei svarbiausia yra tai, kad valstybės kandidatės išlaikytų arba spartintų reformų tempą, kurios yra būtinos kaip galima greitesniam prisitaikymui prie savo, kaip būsimųjų valstybių narių, įsipareigojimų. Šiame kontekste Komisija primena Darbotvarkėje 2000 pateiktą analizę. Rengdamosi narystei, valstybės kandidatės dar turi daug nuveikti. Komisija ir toliau tiki, kad visos valstybės kandidatės, įskaitant tas, kurios bus geriausiai pasirengusios prisiimti narystės įsipareigojimus vidutinės trukmės laikotarpiu, tai galės padaryti, ,,jei ryžtingai rengsis narystei“ .

"Nuomonėje" tikroji pažanga įvertinta remiantis keliais informacijos šaltiniais. Visų pirma - naujausia informacija, kurią pateikė valstybės kandidatės. Komisija taip pat naudojosi informacija, pateikta pagal Europos sutartį rengiamuose susitikimuose, bei acquis communautaire peržiūra (screening). Informaciją, surinktą iš šių šaltinių, Komisija taip pat palygino su informacija, kuri pateikiama Nacionalinėse acquis priėmimo programose. Komisija parengė "Nuomonę" remdamasi Europos Parlamento ataskaita, valstybių narių pateiktais įvertinimais, tarptautinių organizacijų, ypač Europos Tarybos bei ESBO, tarptautinių finansinių institucijų bei nevyriausybinių organizacijų darbu.

Europos Viršūnių Taryba Kardife pritarė Komisijos ketinimui pateikti ataskaitas apie ,,kiekvienos kandidatės pažangą rengiantis narystei“ . Todėl Komisija taip pat parengė ataskaitą apie Kiprą. Šioje ataskaitoje, remdamasi teisės aktų peržiūros ir atsakymų į anketas duomenimis, Komisija papildė 1993 m. parengtą "Nuomonę" naujais duomenimis. Tačiau, kaip ir 1993 m., Komisija turi tik dalį informacijos apie padėtį salos šiaurėje.

Ataskaita apie Turkiją - tai ne tik naujais duomenimis papildyta 1993 m. "Nuomonė", nes birželio mėn. Kardife susitikusi Europos Viršūnių Taryba paprašė Komisijos įvertinti padėtį atsižvelgiant į Liuksemburge padarytas išvadas. Komisija taikė "Nuomonių" rengimo vertinant Vidurio ir Rytų Europos valstybes metodą. Tačiau atliekant šią užduotį jai buvo sunku greitai surinkti informaciją, būtiną įvertinti Turkijos gebėjimui perimti acquis communautaire srityse, kurių neapima muitų sąjunga ir kurias šiai valstybei siūlo Europos strategija.

II. VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS VALSTYBIŲ PAŽANGA SIEKIANT ATITIKTI NARYSTĖS KRITERIJUS

Europos Viršūnių Taryba Kardife pareiškė: "Sąjungos prioritetas - toliau plėsti Sąjungą priimant valstybes, nurodytas Liuksemburge pateiktose Europos Viršūnių Tarybos išvadose, pagal kurias jos gali aktyviai siekti narystės ir prisiimti narystės įsipareigojimus, tarp jų ir Kopenhagos kriterijus. Kiekvienos valstybės kandidatės pažanga bus vertinama remiantis vienodais kriterijais ir kiekviena jų galės siekti narystės tempu, priklausančiu nuo pasirengimo narystei. Daug kas priklausys nuo pačių valstybių kandidačių pastangų tenkinant šiuos kriterijus. Visi turės naudos iš stiprėjančių su ES ryšių, pasiektų politiniu dialogu ir strategija, parengta siekiant padėti joms pasirengti narystei“ .

Rengdama šias ataskaitas Komisija rėmėsi tais pačiais objektyviais kriterijais valstybėms narėms vertinti, kuriais rėmėsi rengdama "Nuomones" praėjusiais metais. Tai suteikia garantijų, kad visos valstybės kandidatės bus vertinamos vienodai. Nėra jokių papildomų veiksnių ar naujų kriterijų, kuriais būtų galima pakeisti rengiant "Nuomones" taikytą nešališką vertinimo principą. Be to, Komisija skrupulingai laikėsi Europos Viršūnių Tarybos Kopenhagoje ir Madride nustatytų sąlygų: valstybių ir vyriausybių vadovai pabrėžė, kad yra svarbu pritaikyti valstybių kandidačių administracines struktūras. Liuksemburge Europos Viršūnių Tarybai pareikalavus Komisija taip pat atsižvelgia į Stojimo partnerystes, kuriose nurodyti ,,prioritetai, kurių reikia laikytis priimant Sąjungos acquis“.

Kopenhagoje Europos Viršūnių Taryba nustatė "narystė reikalauja, kad valstybės kandidatės turi būti sukūrusios ,,tvirtas institucijas, galinčias užtikrinti demokratiją, teisės viešpatavimą, žmogaus teises, bei pagarbą tautinėms mažumoms ir jų apsaugą“ . Įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai, dabartinis Sutarties O straipsnis bus pakeistas siekiant puoselėti konstitucinį principą, kad ,,Sąjunga yra sukurta laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisinės valstybės principu“.

"Nuomonėse" Komisija padarė bendrą išvadą, kad visos valstybės kandidatės, išskyrus vieną, atsitinka politinius kriterijus, net jeigu ir daugelis iš jų turi ir toliau dirbti, kad praktiškai įgyvendintų demokratijos principus ir gintų žmogaus teises bei tautines mažumas. Komisijos nuomone, tiktai Slovakija neatitinka politinių reikalavimų. Neseniai įvykus rinkimams, į valdžią atėjo vyriausybė, kuri, atrodo, pradės vykdyti padėtį keičiančias reformas.

Kalbant apie demokratiją ir teisės viešpatavimą, Komisija stebėjo, kaip demokratijos principai iš tikrųjų įgyvendinami, o ne rėmėsi formaliu politinių institucijų apibūdinimu. Apskritai Komisija mano, kad bendra padėtis yra patenkinama, kadangi demokratijos plėtra konsoliduojasi, įtvirtindama "Nuomonėje" pažymėtas teigiamas tendencijas. Per pastaruosius aštuoniolika mėnesių Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijos Respublikoje, Lietuvoje ir Latvijoje įvyko laisvi ir teisingi parlamento arba prezidento rinkimai. Valstybės kandidatės turi tvirtas institucijas, sudarančias valstybės valdžiai sąlygas sėkmingai dirbti ir įtvirtinti demokratiją. Atrodo, kad Slovakija taip pat eina šia kryptimi.

Nepaisant teigiamos raidos, ne viskas padaryta šalinant "Nuomonėse" nurodytus institucijų klausimo sprendimo trūkumus. Bendra visų valstybių kandidačių problema tebėra paveldėta silpna teismų sistema pradedant teisėjų mokymu iki teisminio nagrinėjimo tvarkos reformos, kuria būtų siekiama sumažinti teisminės bylos nagrinėjimo vilkinimą. Ši problema yra ypač opi Lenkijoje, Čekijos Respublikoje, Slovėnijoje ir Estijoje. Vienas svarbiausių dalykų Slovakijoje - jos teisėjų nepriklausomybė. Paskelbus "Nuomones", Vengrija stengėsi pagerinti savo teisinės sistemos darbą, tuo tarpu kitos valstybės tepadarė menką pažangą.

Ir toliau reikia stiprinti kovą su korupcija. Valstybės kandidatės ne visada deda tiek pastangų, kiek reikėtų atsižvelgiant į problemos svarbą. Nors daugelis valstybių įgyvendina naujas kontrolės ir prevencijos programas, dar per anksti vertinti šių priemonių veiksmingumą. Daugumai valstybių kandidačių dar trūksta ryžto priešintis korupcijai ir jai išgyvendinti.

Apskritai pagrindinės žmogaus teisės užtikrinamos visose valstybėse kandidatėse. Dauguma valstybių kandidačių ratifikuoja pagrindinius žmogaus teisėms skirtus dokumentus.

Tačiau Komisija mano, kad kai kur dar reikėtų didinti radijo ir televizijos nepriklausomybę.

Rumunijos atveju, jos vyriausybė, remiama PHARE, toliau įgyvendino priemones, skirtas beveik 100 000 pamestinukų, gyvenančių valstybiniuose vaikų namuose, apsaugai gerinti. Buvo stengiamasi remti vaikų reintegraciją į savo buvusias šeimas arba įvaikinimą globėjų šeimose.

Tautinių mažumų klausimu ES jau palankiai įvertino neseniai Latvijoje įvykusio referendumo dėl pilietybės įstatymo rezultatus, kadangi dabar bus lengviau natūralizuotis ne piliečiams ir jų vaikams, neturintiems pilietybės. Apgailestaujama, kad Estijos parlamentas dar nepriėmė pilietybės įstatymo pataisų, leidžiančių pilietybės neturintiems vaikams tapti piliečiais.

Čigonų padėtis tebėra problemiška, kadangi atitinkamos valstybės kandidatės mažai ką padarė spręsdamos šį klausimą. Nors čigonų teisinė padėtis ir teisės yra nepakitusios, jie yra diskriminuojami ir patiria socialinę atskirtį, ypač Vengrijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje ir Čekijos Respublikoje. Keleto milijonų čigonų tėvynė Rumunija turi greičiau gerinti šios tautinės mažumos padėtį.

Matyti vengrų tautinės mažumos visuomeninio gyvenimo Rumunijoje gerėjimo ženklų, turint omenyje Rumunijos valdžios ryžtą rasti bendrą kalbą ir sukurti vengrų-vokiečių universitetą. Iki šiol vengrų mažumos padėtis Slovakijoje kėlė rūpestį. Tačiau tai, kad vengrų mažumos atstovai pakviesti į naująją Slovakijos vyriausybę, teikia vilčių jog vengrų mažumos padėtis Slovakijoje gerės.

Taigi atrodo, kad nors valstybėse kandidatėse nekyla naujų problemų ir nėra kliūčių politinėms ir teisinėms sistemoms veikti demokratiškai, per pastaruosius aštuoniolika mėnesių buvo labai nedaug kas padaryta, ir šioje srityje vis dar reikia dėti daug pastangų. Apskritai tautinių mažumų reikalai kelia rūpesčių turint galvoje ES plėtrą.

"Nuomonėse" nurodyta, kad visos Vidurio ir Rytų Europos valstybės kandidatės padarė didelę pažangą pereidamos prie rinkos ekonomikos iširus komunistinės prekybos blokui. Pripažįstant, kad šių valstybių starto pozicijos buvo skirtingos, "Nuomonėse" daug dėmesio skiriama nuoseklioms plačiai remiamoms į rinkos ekonomiką pereiti skirtoms reformoms ir ekonominei politikai. Kartu analizėje nurodyta, kad nors ir kai kurių valstybių kandidačių ekonominės plėtros lygis yra aukštas, daugumoje jų tebegresia pavojus makroekonomikos stabilumui.

Paskelbus "Nuomones", dešimties Vidurio ir Rytų Europos valstybių kandidačių (VREV) ekonominę plėtrą nedaug paveikė pablogėjusi tarptautinė ekonominė padėtis ir sumaištis, kilęs finansų rinkose. Šiemet tikėtinas vidutinis dešimties valstybių gamybos apimties augimo tempas - 3,5 proc., o daugumos jų šie rodikliai svyruoja nuo 4 proc. iki 7 proc., taigi yra vieni iš geriausių pasaulyje. Sparčiausias tempas pastebimas Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje. Didinti gamybos apimtį skatina vidaus paklausa, o čia - ypač ilgalaikės investicijos. Grynojo eksporto dalis yra neigiama dėl didesnio importo nei eksporto augimo. Nors apskritai augimas yra teigiamas, realusis BVP Rumunijoje ir Čekijos Respublikoje mažėjo, tačiau dėl priežasčių, nesusijusių su tarptautinių ekonominių sąlygų pablogėjimu. Rumunijoje daugelyje ūkio šakų valstybės vaidmuo tebėra vyraujantis. Čekijos Respublika turi toliau ir aktyviau vykdyti struktūrines reformas, kad santykiai tarp įmonių ir bankų nebūtų per daug artimi. Bulgarija atsigauna po neseniai patirto ekonomikos nuosmukio, ir šiais metais augimas bus teigiamas.

Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) ir toliau didėja, nors ir lėtai palyginti su Vakarų Europa. Valstybių, kur privatizacija ir struktūrinės reformos arba nuosekliai vykdomos, arba neseniai paspartėjo, kaip yra Vengrijoje, Čekijos Respublikoje, Estijoje, Slovėnijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, kapitalo įplaukimai tenkantys vidutiniškai vienam gyventojui buvo didžiausi. Ypač Latvija, kur 1997 m. TUI įplaukimas siekė 7,6 proc. BVP - tai geriausias rodiklis regione. Lietuvoje 1997 m. TUI antrus metus iš eilės padidėjo dukart ir pasiekė 3,4 proc. BVP. Ir Bulgarija stengėsi pritraukti TUI, nors 1998 m. - mažiau. Šie skaičiai rodo, kad, priešingai nei buvo baimintasi, dėl "Nuomonių" rekomendacijų TUI srautai nesumažėjo valstybėse, su kuriomis dar nebuvo pradėtos derybos.

BVP tenkantis vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą kai kuriose valstybėse kandidatėse priartėjo prie atitinkamų kai kurių valstybių narių rodiklių (Slovėnijoje - 68 proc., Čekijos Respublikoje - 63 proc., Bendrijos lygio). Nedarbas mažėja Latvijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje. Infliacija mažėja ir yra mažesnė nei dviženklis skaičius Slovėnijoje, Čekijos Respublikoje, Slovakijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Biudžeto deficitas yra nedidelis; kai kurios valstybės (Estija ir kartais Latvija) turi net jo perviršį.

Prekybos balansas yra neigiamas, nes valstybių kandidačių ekonomika smuko, o kai kuriose valstybėse (Estijoje, Latvijoje, netgi Lietuvoje, Čekijos Respublikoje, Lenkijoje ir Slovakijoje) šis deficitas gali būti per didelis. Einamoji sąskaita Estijoje, Slovakijoje ir Lietuvoje taip pat yra deficitinė. Didėja Rumunijos skola užsieniui.

Tikėtina, kad šiame etape Rusijos krizės ekonominis poveikis valstybėms kandidatėms bus nežymus dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Visų pirma nuo pereinamojo laikotarpio pradžios valstybės kandidatės pamažu ir sėkmingai perorientavo savo prekybą iš buvusio sovietinio bloko į ES. Jų prekyba labai integruota, ir apie 60 proc. jų užsienio prekybos sudaro prekyba su ES. Antroji ir daug svarbesnė priežastis yra ta, kad perspektyva įstoti į ES bei palaipsnis Bendrijos acquis įgyvendinimas daug palankiau veikė formuojant požiūrį į rinką.

Vis dėlto tarptautinės kapitalo rinkos sąlygos tapo dar sunkesnės. Iki krizės valstybės kandidatės galėjo gauti pakankamą užsienio finansavimą palyginti palankiomis sąlygomis. Šiuo metu kapitalas skolinamas tik su labai didelėmis palūkanomis, ir valstybėms, kurios laikomos turinčiomis silpnus ekonominius pagrindus, daromas didesnis poveikis nei kitoms. Valstybėms kandidatėms tai turėtų būti stipri paskata spartinti struktūrines reformas ir daugiau dėmesio skirti ekonominei politikai.

Esant tokiai padėčiai, pateikdama šį naują įvertinimą Komisija laikėsi "Nuomonėse" taikyto metodo. Todėl ji pažangą įvertino pagal Kopenhagos kriterijus, kad būtų įvertinta visa iki tos datos pasiekta pažanga. Kriterijai buvo taikomi vadovaujantis tokiu pat principu kaip ir "Nuomonėse". Tačiau atliekant pirmąją peržiūrą buvo atsižvelgiama į pusantrų metų papildomus stebėjimus.

"Nuomonėse" Komisija kuo aiškiau apibrėžia Kopenhagos kriterijus. Tačiau čia svarbu visų sąlygų sąveika bei sąveikumas ir jų abipusis poveikis ekonomikai. Taip pat svarbus yra ir laiko matmuo bei veiklos istorija, kurie buvo vieni iš "Darbotvarkėje 2000" aptartų faktorių. Šiame kontekste veiklos istorija - tai negrįžtamas, nenutrūkstamas ir galimas patikrinti įvairių reformų bei politikos sričių įgyvendinimas pakankamai ilgą laikotarpį, kuris įgalintų ekonomikos dalyvius daryti ilgalaikius sprendimus bei būtų galima padaryti išvadą, kad tie pasiekimai bus ilgalaikiai.

Veikiančios rinkos ekonomikos kriterijus turi būti patenkintas jau dabar, kadangi antrasis kriterijus - gebėjimas atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą Sąjungoje - taikomas vidutinės trukmės laikotarpiu.

Ar yra veikianti rinkos ekonomika, vertinama pagal šiuos veiksnius:

• pusiausvyrą tarp paklausos ir pasiūlos lemia nevaržoma rinkos jėgų sąveika; kainos ir prekyba yra liberalizuotos;
• nėra didelių kliūčių patekti į rinką (steigti naujas firmas) ir iš jos išeiti (bankrutuoti);
• sukurta teisinė sistema, įskaitant nuosavybės teisių reguliavimą; galima vykdyti įstatymus ir sutartis;
• pasiektas makroekonomikos stabilumas, įskaitant atitinkamą kainų stabilumą bei stiprius valstybės finansus ir užsienio sąskaitas;
• bendras sutarimas dėl ekonominės politikos pagrindų;
• finansų sektorius yra pakankamai gerai išplėtotas, kad nukreiptų lėšas investicijoms.

Ataskaitoje kiekviena kandidatė vertinama atsižvelgiant į pažangą, padarytą šiais aspektais. Komisija nustatė, kad Čekijos Respublika, Estija, Vengrija, Lenkija ir Slovėnija gali būti laikomos rinkos ekonomikos valstybėmis. Visos penkios valstybės nuo praėjusiųjų metų padarė tolesnę pažangą, nors visais šiais atžvilgiais kai kuriose svarbiose srityse, tokiose kaip finansų rinka, padėtis dar turi gerėti. Slovėnijai taip pat reikia tobulinti rinkos mechanizmų darbą. Šeštoji kandidatė - Slovakija - labai priartėja prie įstatymų ir sistemos reikalavimų, tačiau per didelis valstybės kišimasis ir viešumo stoka nesuderinama su rinkos ekonomikos veikimu; be to, sumažėjo makroekonomikos stabilumas.

Dvi kitos kandidatės - Latvija ir Lietuva - padarė didelę pažangą siekdamos tapti rinkos ekonomikos valstybėmis. Nuolatos vykdanti reformas Latvija galės jau labai artimoje ateityje patenkinti pirmąjį ekonominį kriterijų. Taip pat labai pagerėjo makroekonomikos padėtis ir sklandžiau įgyvendinama rinkos ekonomikos teisinė sistema bei kuriamos institucijas. Buvo sumažintos kliūtys patekti į rinką ir iš jos išeiti ir sutvirtintas bendras sutarimas dėl ekonominės politikos pagrindų.

Nors Lietuva taip pat padarė nemažą pažangą, reikia tvirtai įgyvendinti likusias reformų programas, kad pagaliau ji taptų rinkos ekonomikos valstybe. Latvija, ir kiek mažiau Lietuva, beveik pasiekė padėtį, 1997 m. buvusią Estijoje, tačiau daugelyje sričių ekonominė politika ir reformos įgyvendinamos taip neseniai, kad Komisija šiandien dar negali daryti išvadų, ar jos jau laikytinos veikiančios rinkos ekonomikos valstybėmis.

Bulgarija negali būti laikoma veikiančios rinkos ekonomikos valstybe, nors ji padarė didelę pažangą imdamasi būtinų priemonių ir kurdama makroekonomikos stabilumą. Svarbiausia Bulgarijai likusi problema - aktyviau įgyvendinti teisines ir institucines reformas, ateityje išvengti makroekonomikos nestabilumo pavojų ir bet kokių politinių pakeitimų.

Tiktai Rumunijoje padėtis pagal pirmąjį kriterijų nepagerėjo. Rumunijos vyriausybė dar neįstengė imtis reikalingų priemonių, daugiausia dėl to, kad nėra politinio sutarimo. Be to, pablogėjo makroekonominė padėtis.

Apskritai valstybės kandidatės padarė ryškią pažangą pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu, nors jų ekonominės sąlygos dėl skirtingų starto pozicijų ir toliau labai skiriasi. Tos valstybės, kurios iš praeities turi gana stabilias socialines ir politines sąlygas, būtent Vengrija ir Lenkija, įrodė, kad tvirtai laikosi įsipareigojimų vykdyti reformas ir nuosekliai daro pažangą. Estija taip pat priklauso šiai kategorijai. Čekijos Respublika ir Slovėnija, nors ir labai mažai atsilikusios, neparodė esą tvirtai politiškai įsipareigoję vykdyti rinkos reformas.

Antras ekonominis kriterijus - gebėjimas atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą Sąjungoje yra vertinamas pagal šiuos kriterijus:

• veikianti rinkos ekonomika ir pakankamas makroekonomikos stabilumas, kad ūkio subjektai sprendimus priimtų stabiliomis ir nuspėjamomis sąlygomis;
• pakankamas žmogiškųjų išteklių ir fizinio kapitalo kiekis tinkamomis kainomis, įskaitant infrastruktūrą (energijos tiekimas, telekomunikacijos, transportas ir kt.), mokslo tiriamasis darbas, ir šios srities plėtra ateityje;
• vyriausybės politikos ir įstatymų įtaka konkurencingumui per prekybos politiką, konkurencijos politiką, valstybės pagalbą, paramą smulkiam ir vidutiniam verslui, ir t.t.
• valstybės prekybos su Sąjunga integracijos mastas ir tempas, kurį ji pasiekia iki plėtimosi. Tai taikoma tiek prekių, kuriomis ji jau prekiauja su visomis valstybėmis narėmis, kiekiui, tiek jų pobūdžiui;
• mažų firmų santykis, iš dalies dėl to, kad mažos firmos greičiau pasinaudoja palankesnėmis patekimo į rinką sąlygomis, ir iš dalies dėl to, kad didelių firmų dominavimas gali reikšti didesnį nenorą prisitaikyti prie pakitusių sąlygų.

Įvertinti šalies padėtį pagal antrąjį kriterijų yra dar sunkiau nei pagal pirmąjį, nes: 1) kriterijus yra daug sudėtingesnis; 2) sprendimas turi būti padarytas vidutinės trukmės laikotarpiu; 3) šio kriterijaus atitikimas iš dalies priklauso nuo to, ar tenkinamas pirmasis kriterijus; 4) netgi kai imamasi tinkamų politinių priemonių, reikia daug laiko joms įgyvendinti ekonomikoje ir jos daro poveikį ekonomikos gebėjimui atlaikyti konkurencijos spaudimą. Dėl to vėl labai svarbi yra veiklos istorija.

Komisija nustatė, kad dvi šalys - Vengrija ir Lenkija - vis geriau geba atlaikyti konkurencijos spaudimą ir turėtų vidutinės trukmės laikotarpiu antrąjį kriterijų patenkinti, jei bus dedamos tokios pat pastangos kaip dabar. Slovėnija taip pat turėtų pajėgti atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą Sąjungoje vidutinės trukmės laikotarpiu, jei sparčiau įgyvendins numatytas reformas. Čekijos Respublika vis dar gali būti laikoma galinčia atitikti antrąjį kriterijų šalimi, nors, palyginti su praėjusiais metais, jos tempas šiek tiek sulėtėjo. Slovakijos gebėjimas atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą Sąjungoje vidutinės trukmės laikotarpiu perspektyvos bus geros, jeigu vyriausybė imsis neatidėliotinų žingsnių visiškai veikiančiai rinkos ekonomikai sukurti. Estijos padėtis labai panaši, bet jos svarbus užsienio sąskaitų deficitas ir toliau kelia problemų tvirtam vystymuisi, nežiūrint pastarojo laikotarpio pažangos.

Nors Latvija pastaruoju metu padarė didelę pažangą, jai dar reikia pademonstruoti, kad ji ir toliau galęs tęsti jas tuo pačiu tempu. Privatizacija baigiama, tačiau reikia daugiau pastangų finansų priežiūros srityje, padidinti pridėtinę vertę kai kuriose pagrindinėse eksporto srityse ir supaprastinti įmonių veiklą reglamentuojančią teisinę bazę.

Panašią pažangą padarė ir Lietuva, kuriai vis dar reikia baigti privatizaciją, pertvarkyti energetikos sektorių ir užtikrinti sklandų bankroto procedūrų veikimą.

Bulgarija taip pat neseniai pasiekė pažangos nors, atrodo, kad privatizacijos procesas sulėtėjo. Reikia tolimesnių pastangų didinti konkurencingumą.

Rumunijos padėtis pablogėjo dėl to, kad vyriausybė netinkamai vykdė i struktūrines reformas ir ji dar turi daug nuveikti šioje srityje.

Taigi visos šešios valstybės - Vengrija, Lenkija, Čekijos Respublika, Estija, Slovėnija ir Slovakija - turėtų įstengti atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą Sąjungoje vidutinės trukmės laikotarpiu. Tačiau Čekijos Respublikoje dar reikia papildomai užtikrinti, kad dabartinės reformos būtų iki galo įgyvendintos; Estija turi ir toliau tvirtai laikytis makroekonomikos politikos, kuri būtina siekiant apriboti pavojų, kylantį dėl didelio užsienio deficito; ir Slovakija likusias savo struktūrines problemas turi ryžtingai spręsti viešai ir remdamasi rinkos ekonomikos principais. Darant prielaidą, kad jos toliau nuosekliai vykdys savo reformų programą, Latvija, ir kiek mažiau Lietuva, turėtų pajėgti padaryti pažangą, reikalingą tam, kad įstengtų atlaikyti konkurencinį spaudimą ir rinkos jėgų veikimą Sąjungoje vidutinės trukmės laikotarpiu.

Galiausiai apie abu kriterijus galima pasakyti, kad nė viena narystei besirengianti valstybė šiandien deramai neatitinka Kopenhagos kriterijų, kaip buvo skelbta "Nuomonėse". Vengrija ir Lenkija priartėjo labiausiai, tuo tarpu Čekijos Respublika ir Slovėnija, nors ir yra priekyje, šiek tiek sulėtino tempą. Estija ir toliau darė pažangą; ji gali būti laikoma rinkos ekonomikos valstybe ir turėtų sugebėti atlaikyti konkurencijos spaudimą vidutinės trukmės laikotarpiu. Latvija, ir kiek mažiau Lietuva, neseniai padarė ryškią pažangą, tačiau dar negali visiškai patenkinti nei vieno kriterijaus, ypač dėl to, kad daugelio priemonių dar nebuvo imtasi. Bulgarija ir Rumunija neatitinka abiejų kriterijų. Tačiau Bulgarija neseniai padarė svarbių pagerinimų ir yra pasiryžusi įsipareigoti vykdyti reformas; tačiau ji pradėjo nuo labai žemo lygio. Padėtis Rumunijoje, palyginti su praėjusiais metais, pablogėjo. Slovakijoje neseniai įvykus rinkimams ekonominė politika gali pasikeisti, todėl dar per anksti vertinti jos gebėjimą vidutinės trukmės laikotarpiu patenkinti abu kriterijus.

3. Kiti narystės įsipareigojimai

Kopenhagos Europos Viršūnių Taryba priėjo prie išvados, kad narystei reikalingi “gebėjimas prisiimti narystės įsipareigojimus, taip pat paisyti politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos tikslų.”

1. Politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos tikslai

Valstybės kandidatės toliau stengėsi prisitaikyti prie Sąjungos BUSP, politiniu dialogu ir konkrečiais veiksmais rodydamos norą kartu imtis veiksmingų veiksmų bendros užsienio ir saugumo politikos srityje.

Be Kipro problemos, "Nuomonėse" nurodyta nemažai dar neišspręstų klausimų: Slovėnijos ir Kroatijos konfliktas dėl Piran įlankos; Latvijos ir Lietuvos jūrų siena, bei Vengrijos ir Slovakijos ginčai dėl Gabcikovo užtvankos. Latvija ir Estija yra pasirengusios pasirašyti su Rusija sutartis dėl sienos, kai tik ši bus pasirengusi.

Darbotvarkėje 2000 Komisija pažymėjo, jog kandidatėms reikia imtis visų priemonių, kad iki įstojimo išspręstų ginčus su trečiosiomis šalimis dėl sienų ir kitus neišspręstus klausimus.

EPS yra sudedamoji Bendrijos acquis dalis. Tačiau reikėtų aiškiai skirti dalyvavimą šioje sąjungoje, privalomą visoms valstybėms narėms, kaip ir euro, bendros valiutos, įvedimą. Iš naujų valstybių narių nebus reikalaujama įvesti bendros valiutos, kai tik jos įstos į Sąjungą, nors jos ir dalyvaus EPS. EPS numato, kad valstybių kandidačių ekonomika plėtosis palaipsniui, kol galiausiai jos galės įvesti bendrą valiutą, nes visos valstybės narės savo ruožtu turės įvesti eurą.

Galima išskirti tris aiškius pasirengimo etapus:

1. pasirengimo stojimui etapas, apimantis laikotarpį iki įstojimo;
2. stojimo etapas, apimantis laikotarpį nuo įstojimo iki bendros valiutos įvedimo;
3. baigiamasis euro etapas, euro įvedimas.

Kiekvienas etapas apima konkrečią acquis dalį.

Pasirengimo stojimui etapas: šiame etape valstybės kandidatės vykdo ekonomines reformas, reikalingas, kad būtų tenkinami Kopenhagos susitikime numatyti ekonominiai kriterijai dėl veikiančios rinkos ekonomikos ir gebėjimo atlaikyti konkurencijos spaudimą bei rinkos jėgų veikimą Sąjungoje, pastarąjį nustatant per vidutinės trukmės laikotarpį. Įgyvendinus ekonominius kriterijus bus užtikrinta, kad bendra ekonominė struktūra - ir institucijos, ir tos srities politika - iš esmės atitinka EPS, net jei dar būtų reikalinga tolesnė pažanga. Taip pat, kad būtų galima įstoti, reikia įgyvendinti konkrečias Bendrijos acquis dalis dėl EPS, būtent:

• baigti nuosekliai liberalizuoti kapitalo judėjimą;
• drausti centriniam bankui tiesiogiai finansuoti valstybinį sektorių ir valstybiniam sektoriui turėti privilegijų naudojantis finansinėmis institucijomis;
• nacionalinių centrinių bankų įstatai turi būti suderinti su Mastrichto sutartimi, įskaitant monetarinių institucijų nepriklausomybę ir kainos stabilumo tikslo paisymą.

Įvykdžius šiuos reikalavimus, taip pat įgyvendinus tinkamą ekonominę politiką ir reformas, valstybės kandidatės galės dalyvauti EPS nuo įstojimo neįvesdamos euro. Sukurta ekonominė ir teisinė sistema užtikrins gebėjimą prisiimti kitus šios srities įsipareigojimus.

Stojimo etapas: įstojusios naujos valstybės narės dalyvauja EPS ir turi laikytis Mastrichto sutarties VI dalies, kuri nustato šiuos įsipareigojimus:

• siekti ekonominės ir pinigų sąjungos tikslų;
• valiutų kurso politiką laikyti bendru reikalu ir vėliau dalyvauti valiutų kurso keitimo mechanizme;
• ekonominę politiką laikyti bendros svarbos reikalu ir valstybių narių tarpusavio ekonominę politiką koordinuoti dalyvaujant Bendrijos procesuose;
• vengti per didelio valstybės biudžeto deficito ir laikytis atitinkamų stabilumo ir plėtros sutarties nuostatų;
• toliau derinti nacionalinio centrinio banko įstatus siekiant integruotis į Europos Centrinių Bankų Sistemą (ECBS).
• daryti pažangą, kad būtų įgyvendinti Mastrichto konvergencijos kriterijai (dėl valstybės finansų, infliacijos, valiutų kursų ir ilgalaikių palūkanų normų).

Galutinis euro etapas: sprendimas dėl naujų valstybių narių dalyvavimo euro zonoje bus priimtas patikrinus, ar jos yra pasiekusios aukštą tolydžios konvergencijos lygį, ir atsižvelgiant į tai, kaip jos atitinka sąlygas, reikalingas bendrai valiutai įvesti. Tačiau iki įstojimo nebus reikalaujama, kad pažanga būtų vertinama pagal konvergencijos kriterijų.

Apibendrinant, "Nuomonėse" yra įvertinta pažanga, pasiekta pasirengimo stojimui etape. Padaryta išvada, kad dėl Čekijos Respublikos, Estijos, Vengrijos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos dalyvavimo EPS nepriklausant euro zonai vidutinės trukmės laikotarpiu nekeltų daug problemų tuo atveju, jei kiekviena jų įgyvendintų "Nuomonėje" nurodytas reikalingas priemones. Apie Bulgariją, Latviją, Lietuvą ir Rumuniją "Nuomonėje" pasakyta, kad jei jos dalyvautų trečiajame EPS etape nepriklausydamos euro zonai, galėtų kilti rimtų problemų.

Apie visas valstybes "Nuomonėse" pasakyta, kad dar per anksti spręsti, kada jos bus pasirengusios įsivesti eurą.

Apskritai, reguliarios ataskaitos patvirtina "Nuomonėse" pateiktus vertinimus. Tačiau Latvijos ir Lietuvos neseniai padaryta pažanga leidžia manyti, jog jos pasiektų lygį reikalingą, kad būtų dalyvaujama EPS nepriklausant euro zonai vidutinės trukmės laikotarpiu, ir nekiltų daug problemų, jei jos toliau tvirtai vykdys savo reformų programas. Kadangi Bulgarijos makroekonomikos padėtis ženkliai pagerėjo, jos dalyvavimas EPS vidutinės trukmės laikotarpiu dabar yra įmanomas, jei ji ir toliau eis šiuo reformų keliu. Tačiau dėl Rumunijos dalyvavimo EPS galėtų kilti rimtų problemų, susijusių su jos bendros ekonominės padėties pablogėjimu.

2. Acquis priėmimas

Acquis priėmimas apima teisės aktų transponavimo, įgyvendinimo ir jų vykdymo priežiūros procesą. Jis turi būti numatytas strateginiame kontekste, susietas su realiais terminais ir paremtas administraciniais ir biudžeto ištekliais.

Pažanga pasiekta priimant acquis po "Nuomonės" paskelbimo, įvairiose valstybėse kandidatėse bei įvairiuose sektoriuose gerokai skiriasi.

Valstybių kandidačių pažanga, vertinama, kaip toliau nurodoma pagal bendrą perspektyvą, konkrečiai santykį su vidaus rinką reglamentuojančiais įstatymais ir atsižvelgiant į įsipareigojimų, prisiimtų pagal Europos Sutartį, ir trumpalaikių prioritetų, numatytų Stojimo partnerystėje, vykdymą. Taip vertinant, ir aptariant valstybes pagal jų paraiškų narystei įteikimo tvarką, darytina išvada, kad:

Vengrija teisės derinimo procesą ir toliau vykdo apgalvotai. Teisės aktų transponavimo tempas tebėra pastovus, ir apskritai kartu buvo kuriamos atitinkamos institucijos, teikiamas finansavimas, o tai palengvino derinimą. Kai kuriuose sektoriuose, pvz. aplinkosaugos, teisės aktų transponavimo tempui sulėtėjus, dėmesys buvo sutelktas į įgyvendinimo struktūrų stiprinimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad šalis prasmingai siekia efektyviai taikyti teisės aktus, o ne vien paprastai juos transponuoti. Vengrija nuosekliai siekė baigti kurti vidaus rinkos įstatyminę bazę. Nors Vengrija laikėsi Stojimo partnerystėje nurodytų artimiausio laikotarpio prioritetų ekonominės reformos srityje, veterinarijos, fitosanitarijos ir finansų kontrolės institucijų stiprinimo srityse bei teisingumo ir vidaus reikalų srityje, ji per mažai dėmesio skyrė regioninių plėtros struktūrų stiprinimui bei prioritetams vidaus rinkos srityje - autorinių teisių ir viešųjų pirkimų įstatymų derinimui ir valstybės pagalbos įstatymų vykdymo priežiūrai.

Lenkijos teisės aktų transponavimo ir jų įgyvendinimo rodikliai skiriasi. Pažanga priimant vidaus rinką reguliuojančius įstatymus nepatenkinama, nes pavėluotai įdiegtas naujas metodas bei atitinkamos institucinės struktūros standartų ir sertifikavimo srityse. Taip pat reikia sukurti patikimą valstybės pagalbos kontrolės sistemą. Vertinant teisės derinimą apskritai, silpniausia vieta yra aplinkosauga, kur padaryta tik nežymi pažanga. Kita vertus, nors yra daug neišspręstų prekybos klausimų, Lenkija parodė, jog svarbiausius klausimus nori spręsti remdamasi Europos Sutartimi, kad parengtų ilgalaikius ir tvarius įvairių prekybos ir pramonės sričių problemų sprendimus. Lenkija iš dalies vykdė Stojimo partnerystėje nurodytus artimiausio laikotarpio prioritetus ekonominės reformos, pramonės pertvarkymo (ypač anglių ir plieno srityse), teisingumo ir vidaus reikalų, vidaus rinkos ir regioninės plėtros srityse. Nepakankamai dėmesio skirta žemės ūkio, aplinkos ir institucinių bei administracinių gebėjimų stiprinimo prioritetams.

Rumunija paspartino teisės aktų transponavimą žemės ūkio, energetikos, transporto, regioninės plėtros ir kai kuriose vidaus rinkos srityse. Tačiau dar deramai neišplėtoti įgyvendinimo ir vykdymo priežiūros gebėjimai, kad būtų užtikrintas veiksmingas šių teisės aktų taikymas.

Rumunija stengėsi įgyvendinti Europos Sutartyje numatytus įsipareigojimus ir išsprendė daugelį prekybos problemų. Nors Rumunija ir siekė įgyvendinti kai kuriuos administracinių gebėjimų aspektus, Stojimo partnerystės artimiausio laikotarpio prioritetas (regioninė plėtra), vidaus rinkos (bankų sektoriaus, viešųjų pirkimų ir valstybės pagalbos pertvarkymas), teisingumo ir vidaus reikalų (kova su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija, sienų priežiūra, policijos demilitarizavimas) ir aplinkosaugos prioritetai buvo įgyvendinami nepatenkinamai.

Bulgarijoje EB teisės aktų transponavimas daugelyje sričių paspartėjo. Tačiau pažanga derinant kai kurias pagrindines sritis, pvz., viešųjų pirkimų, standartų ir sertifikavimo, duomenų apsaugos ir valstybės pagalbos kontrolės, buvo ribota, o bendrus įgyvendinimo ir vykdymo priežiūros gebėjimus reikia stiprinti. Dėl ribotų finansinių ir administracinių išteklių, tai tebėra pagrindinis uždavinys, ir dar per anksti vertinti, ar neseniai perkelti įstatymai bus veiksmingai taikomi. Bulgarija išties stengėsi įgyvendinti įsipareigojimus, prisiimtus pagal Europos Sutartį, o dėmesys intelektinės nuosavybės įstatyminės bazės, teisės aktų vykdymo priežiūros gebėjimų stiprinimui turėjo teigiamos įtakos šalies galimybėms priimti ir taikyti svarbiausius įstatymus. Bulgarija padarė pažangą spręsdama visų Stojimo partnerystėje numatytų artimiausio laikotarpio prioritetų kai kuriuos aspektus.

Bendras teisės aktų derinimo tempas Slovakijoje sulėtėjo, pasiekta nedidelė pažanga stiprinant įgyvendinimo ir vykdymo priežiūros struktūras, ir pastebima, kad trūksta postūmio tuose sektoriuose, kur reikalingos bendros pastangos (pvz., vidaus rinkos, aplinkosaugos). Nors prekybinių ginčų su Slovakija nebuvo daug, jų sprendimas nerodo, kad Slovakijos valdžia aiškiai supranta ir paiso įsipareigojimų, prisiimtų pagal Europos Sutartį. Reikia dėti daugiau pastangų, kad būtų daroma didesnė pažanga priimant svarbiausius vidaus rinkos teisės aktus ir gerinant su jais susijusius įgyvendinimo ir vykdymo priežiūros gebėjimus. Slovakija nesistengė tinkamai įgyvendinti artimiausio laikotarpio Stojimo partnerystės prioritetų. Nors buvo surengti laisvi ir teisingi rinkimai, daugybė politinių problemų vis dar lieka neišspręsta. Buvo priimti intelektinės ir pramoninės nuosavybės įstatymai, o trumpalaikiams prioritetams vidaus rinkos, administracinių gebėjimų ir aplinkosaugos srityse neskirta pakankamai dėmesio.

Latvija padarė ženklią pažangą įstatymų derinimo ir įgyvendinimo struktūrų kūrimo srityse, ypač konkurencijos, bankinių paslaugų, transporto bei standartų ir sertifikavimo srityse. Kadangi dauguma šių įstatymų priimta neseniai, dar per anksti vertinti, kaip veiksmingai jie bus taikomi kai kuriose srityse. Latvija laikėsi savo įsipareigojimų, prisiimtų pagal Europos Sutartį. Ji pakankamai stengėsi įgyvendinti daugumą artimiausio laikotarpio Stojimo partnerystės prioritetų, ypač supaprastinant natūralizacijos procesą. Reikėtų priimti intelektinės bei pramoninės nuosavybės ir duomenų apsaugos įstatymus, taip pat daugiau skirti dėmesio tam, kad būtų užtikrintas visapusiškesnis administracinių gebėjimų prioriteto įgyvendinimas.

Estija bendrai padarė pažangą teisės aktų derinimo srityje, nors daugiau dėmesio turėtų skirti vidaus rinkos įstatymų įgyvendinimui (ypač intelektinės nuosavybės, standartų ir sertifikavimo bei valstybės pagalbos klausimais) ir muito mokesčių bei atitinkamos jų tvarkymo sistemos įvedimo strategijos rengimui. Estija žengė svarbius žingsnius kurdama įstatymus ir struktūras teisingumo ir vidaus reikalų srityje. Estija paisė savo įsipareigojimų, prisiimtų pagal Europos Sutartį. Ji sprendė visus Stojimo partnerystėje numatytu artimiausių prioritetų aspektus. Tačiau administracinių gebėjimų ir vidaus rinkos prioritetų atžvilgiu turi dėti daugiau pastangų.

Lietuvos pažanga skirtingose srityse yra netolygi. Reikia dėti daugiau pastangų, kad būtų baigta kurti įstatyminė vidaus rinkos bazė ir sustiprintos jos institucijos. Kitose srityse, pvz. aplinkosaugos, kur teisės aktų transponavimo tempas buvo įspūdingas, reikia užtikrinti, kad teisės aktų įgyvendinimo ir vykdymo priežiūros struktūros būtų tokios, kad sudarytų sąlygas vykdyti įstatymus. Lietuva pasinaudojo Europos Sutarties institucijomis, kad išspręstų neišspręstus dvišalės prekybos ir bendradarbiavimo klausimus. Lietuva dėjo tam tikras pastangas, kad įgyvendintų kai kuriuos artimiausio laikotarpio Stojimo partnerystės prioritetus. Tačiau dar reikia daug pastangų, kad būtų visiškai įgyvendinti prioritetai energetikos (energetikos plėtojimo strategijos sukūrimas), ekonominės reformos (vidutinės trukmės laikotarpio ekonominės programos sukūrimas), administracinių gebėjimų (finansų kontrolė ir regioninė plėtra), vidaus rinkos (viešieji pirkimai, intelektinė nuosavybė ir valstybės pagalba) bei teisingumo ir vidaus reikalų srityse (sienos valdymo tobulinimas).

Čekijos Respublika bendrai padarė neženklią pažangą teisės aktų derinimo procese. Vidaus rinkos srityje gera pažanga padaryta standartų ir sertifikavimo srityje, o mažesnė - bankų ir kapitalo rinkos priežiūros srityse. Kitose svarbiose vidaus rinkos srityse, pvz., intelektinės ir pramoninės nuosavybės, viešųjų pirkimų, duomenų apsaugos, draudimo ir valstybės pagalbos kontrolės srityse pažanga maža. Čekijos Respublika nevykdė savo įsipareigojimų, prisiimtų pagal Europos Sutartį kai kurių žemės ūkio produktų importo bei loterijos įstatymų srityse. Nors Čekijos Respublika ir stengėsi vykdyti artimiausio laikotarpio Stojimo partnerystės prioritetus makroekonomikos srityje, bankų ir finansų sektoriuje, standartų ir sertifikavimo, regioninės plėtros ir veterinarijos srityse, tačiau ji nepatenkinamai gerai įgyvendino prioritetus pramonės pertvarkymo, administracinių gebėjimų, vidaus rinkos (intelektinės nuosavybės, antimonopolinių ir valstybės pagalbos įstatymų derinimo) bei teisingumo ir vidaus reikalų (sienos kontrolės užtikrinimo, teismų) srityse.

Slovėnija nepadarė pažangos įstatymų derinimo srityje. Ženkli pažanga dar turi būti pasiekta valstybės pagalbos kontrolės srityje. Trūksta pagrindinių vidaus rinką reglamentuojančių teisės aktų. Slovėnijos valdžios institucijos neparodė, kad yra pasiryžusios nuosekliai spręsti tokius esminius klausimus kaip "duty free" parduotuvių panaikinimas ir PVM bei akcizo įstatymų savalaikis priėmimas. Išskyrus ekonomikos reformos prioritetą, Slovėnija netinkamai įgyvendino artimiausio laikotarpio Stojimo partnerystės prioritetų.

Pažanga priimant acquis įvairiuose sektoriuose labai skiriasi. Nors toliau pateikiama analizė nėra visiškai išsami ir neapima visų acquis sričių, tačiau galima išskirti bendras tendencijas.

Nors dauguma valstybių kandidačių pirmenybę ir toliau teikė vidaus rinkos teisės aktams, tam tikrais vidaus rinkos teisės aktų aspektais derinimo procesas visose valstybėse kandidatėse buvo lėtas, o pažanga nežymi.

Pavyzdžiui, valstybės pagalbos srityje nė viena valstybė neturi visiškai veikiančios valstybės pagalbos kontrolės sistemos (valstybės pagalbą reglamentuojančių įstatymų kartu užtikrinant veiksmingą priežiūrą, atsiskaitymą ir įstatymų laikymąsi, kuo rūpintųsi savarankiška priežiūros institucija). Kai kurios kandidatės priėmė įstatymų nuostatas ir žengė pirmus žingsnius kurdamos atitinkamas kontrolės institucijas. Tačiau visose valstybėse kandidatėse reikia bendrų pastangų, kad kontrolės ir priežiūros sistemos pradėtų veikti.

Standartų ir sertifikavimo sistemos, panašios į ES, nebaigtos kurti nė vienoje iš valstybių. Kai kurios valstybės kandidatės (Slovakija, Bulgarija, Lenkija, Slovėnija, Lietuva) dar nepriėmė reikalingų bazinių įstatymų arba nesiėmė priemonių, kad sukurtų ar visiškai suderintų atitinkamą institucinę bazę (pvz., įstatymų leidybos, standartizacijos ir akreditavimo atskyrimas, rinkos priežiūros mechanizmų sukūrimas). Kad valstybės kandidatės būtų sėkmingai integruotos į vidaus rinką, turi būti toliau rimtai sprendžiamas privalomas sertifikavimas, nevėluojama priimti įstatymų dėl atsakomybės už gaminius, daroma didesnė pažanga kuriant rinkos priežiūros mechanizmus ir tinkamai parengti privatų sektorių , kad jis galėtų imtis savanoriško sertifikavimo.

Dauguma kandidačių padarė tam tikrą pažangą derindamos PVM reglamentuojančius teisės aktus. Tačiau visiško suderinimo dar nėra nė vienoje valstybėje kandidatėje. Vienintelė valstybė, neturinti PVM sistemos, Slovėnija, nepadarė ženklios pažangos diegdama šią sistemą. Pažanga akcizo srityje yra mažesnė; ypač vėluojama suderinti mokesčių tarifus ir sukurti akcizo netaikymo sistemas, kad prekės galėtų būti pervežamos iš vieno muitinės sandėlio į kitą nemokant muito mokesčio.

Pažanga kituose sektoriuose - transporto, energetikos ir žemės ūkio - netolygi. Laimėjimai aplinkosaugos sektoriuje skiriasi. Vengrijoje teisės aktų derinimo tempas sulėtėjo, bet dėmesys buvo sutelktas į tinkamą jų įgyvendinimo ir vykdymo priežiūros struktūrų parengimą. Estija, Latvija ir Lietuva padarė svarbią pažangą teisės aktų transponavimo srityje, tačiau pažanga nepakankama atitinkamų įstatymų įgyvendinimo ir vykdymo priežiūros institucijų parengimo ir stiprinimo srityje ir investavime į jas. Čekijos Respublika ir Slovėnija sukūrė detalias derinimo programas ir strategijas, tačiau jų dar neįgyvendina. Rumunijos, Lenkijos ir Slovakijos pažanga aplinkosaugos srityje nedidelė.

Išskyrus Vengriją, kuri finansų kontrolės srityje padarė ryškią pažangą, visoms valstybėms kandidatėms reikia dėti nemažai pastangų, kad būtų užtikrinta veiksminga finansų kontrolė. Vidaus kontrolės sistemos plėtrai reikalingas ypatingas dėmesys.

Teisingumo ir vidaus reikalų srityje valstybes galima suskirstyti į tris kategorijas: valstybės turinčios aiškias strategijas, kurias jos uoliai ir metodiškai įgyvendina, taip pasiekdamos apčiuopiamų rezultatų daugelyje sričių (Estija, Vengrija, Lenkija); valstybės, kuriose pažanga turėtų būti pasiekta, tačiau rezultatai yra netolygūs, nes, tai daroma netinkamais metodais arba dėl to kad sunku įgyvendinti praktiškai, tai kas parašyta popieriuje (Latvija, Bulgarija); valstybės, kurių pasiekti rezultatai menki arba dėl to, kad jos sulėtino tempą, arba dėl to, kad turi sunkumų derinantis prie Sąjungos acquis, arba dėl to, kad yra rimtų spragų jų institucinėje struktūroje (Čekijos Respublika, Slovėnija, Slovakija, Rumunija, Lietuva).

Visos valstybės toliau darė gerą pažangą mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, švietimo, mokymo ir nėra visiškai prisiderinusi prie Televizijos be sienų direktyvos.

Apskritai, Vengrija, Latvija ir Estija išlaikė gerą teisės aktų derinimo tempą; Vengrija parodė, jog įstengia užtikrinti, kad gebėjimai juos įgyvendinti ir prižiūrėti jų laikymąsi būtų atitinkamai sustiprinti laikantis priimtų teisės aktų. Bulgarija ir Rumunija deda daugiau pastangų, kad būtų perkelti teisės aktai, nors jos pradėjo turėdamos žemesnio lygio bazę. Lenkijos ir Lietuvos rodikliai nevienodi: kai kuriose srityse pasiektą ženklią pažangą užgožia atsilikimas kitose. Bendras teisės aktų perkėlimo tempas smarkiai sulėtėjo Slovakijoje, Čekijos Respublikoje ir Slovėnijoje. Pažanga konkurencijos, standartų ir sertifikavimo bei aplinkosaugos sektoriuose buvo nežymi, ir visos valstybės kandidatės šiuose sektoriuose turi dėti daugiau pastangų. Apskritai, valstybės pagalbos sritis tebekelia didžiausią rūpestį; Komisija pabrėžia būtinybę žengti kokybinį žingsnį, kad būtų sukurtos veiksmingos kontrolės sistemos.

3. Administraciniai ir teisminiai gebėjimai taikyti acquis

Gerai išvystyta valstybės tarnyba ir teismų sistema yra vieni svarbiausių dalykų, kad valstybės kandidatės galėtų prisiimti narystės įsipareigojimus ir efektyviai naudotis ES struktūriniu finansavimu. Siekiant efektyviai įgyvendinti acquis ir užtikrinti jos vykdymą, reikia stiprinti esamas institucijas ir kurti naujas. Tam turi būti skirti atitinkami darbo jėgos ir finansiniai ištekliai. Pagrindiniai šio proceso elementai - mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo programos.

Kokią svarbą valstybės kandidatės teikia valdymo ir teismų reformai atspindi jų išsamios Nacionalinės acquis priėmimo programos. Nė viena valstybė kandidatė, rengdama šias programas, nesiėmė nuodugniai įvertinti poreikius, įskaitant reikalingas sąnaudas ir asignavimus iš biudžeto. Svarbu, kad šios programos būtų peržiūrėtos griežčiau vertinant institucijų kūrimą ir administracinių bei teisminių gebėjimų stiprinimą.

Vis dėlto visos valstybės kandidatės pripažino savo administracinių ir teisminių gebėjimų plėtojimo svarbą. Tačiau pažanga siekiant konkrečių rezultatų stiprinant administravimą ir vykdant teismų reformą yra labai nevienoda atskirose valstybėse kandidatėse.

Vengrija toliau darė pažangą stiprindama šalies administracinius gebėjimus taikyti acquis. Dėmesys, skirtas specialių kursų Europos politikos klausimais ir teisė srityje visame valstybės valdymo aparate bei teismų sistemoje liudija, kaip rimtai Vengrija žiūri į užduotį tobulinti administracinius gebėjimus stojimo kontekste. Nepaisant to, Vengrijai dar reikia gerokai sustiprinti savo gebėjimus naudoti, prižiūrėti ir kontroliuoti ES finansinę paramą.

Lenkija susidūrė su sunkumais įgyvendindama planuotas valstybės valdymo reformas, reikalingas, kad būtų padėtas pagrindas toliau tobulinti administracinius gebėjimus konkrečiuose acquis sektoriuose. Pasiekta nedidelė pažanga stiprinant teismų sistemą. Lenkijai reikia stengtis sustiprinti administracinius gebėjimus įgyvendinti ir užtikrinti įstatymų vykdymą svarbiausiose vidaus rinkos srityse (standartų ir sertifikavimo, intelektinės nuosavybės apsaugos) ir muitų srityse. Pažanga turi būti padaryta regionų plėtros ir finansų kontrolės srityse. Reikia nuolat stiprinti administracines struktūras.

Rumunijoje stiprinant valstybės valdymą padaryta nedidelė pažanga. Nors daugelyje sričių nemažai nuveikta kuriant įstatyminę bazę, kad būtų įsteigtos institucijos, atsakingos už ES teisės aktų taikymą, tačiau nedaug padaryta iš tikrųjų kuriant šias institucijas. Įsteigus institucijas nebuvo pasirūpinta finansų ir darbo jėgos išteklių skyrimu, reikalingų šių institucijų veiklai. Deja, tik nedidelė pažanga buvo padaryta sienų priežiūros srityje, ypač atsižvelgiant į Rumunijos prašymą išbraukti ją iš bendrojo vizų sąrašo.

Bulgarijos gebėjimai įgyvendinti acquis ir užtikrinti jos vykdymo priežiūrą vis dar yra silpni. Svarbių iniciatyvų buvo imtasi atliekant bendrą valstybės valdymo reformą ir antimonopolinių įstatymų, netiesioginio apmokestinimo ir regioninio valdymo politikos srityse. Pastebimas nuoširdus siekimas eiti į priekį kuriant reikalingas struktūras, tačiau šiems geriems ketinimams tapti konkrečia pažanga neleidžia darbo jėgos ir finansinių išteklių trūkumas. Reikia sukurti veiksmingus finansų kontrolės mechanizmus ir viešas bei aiškias viešųjų pirkimų sistemas, kad būtų teisingai ir veikmingai panaudoti ES finansiniai ištekliai. Kalbant apie Bulgarijos prašymą išbraukti ją iš bendrojo vizų sąrašo, šalis turi išlaikyti neseniai pasiektą pažangą tobulinant sienų priežiūrą ir derinantis prie atitinkamų teisingumo ir vidaus reikalų sričių.

Slovakija nepadarė didelės pažangos plėtodama būtinus administracinius ir teisminius gebėjimus, leidžiančius veiksmingai taikyti acquis. Vėluojama priimti valstybės tarnybos įstatymus, nežymi pažanga pasiekta vykdant teismų reformą, nebuvo laikomasi "Nuomonėje" pateiktų rekomendacijų reformuoti, sustiprinti ir įsteigti naujas vidaus rinkos institucijas.

Latvija žengė nemažai svarbių žingsnių stiprindama valstybės valdymą bei pripažindama kaip svarbu sukurti ir plėtoti įstatymų vykdymo priežiūros gebėjimus pagrindinėse vidaus rinkos srityse, tokiose kaip standartų ir sertifikavimo, bankininkystės, antimonopolinėje ir valstybės pagalbos srityse. Turi būti palaikomas šiuo metu vykstantis muitų ir mokesčių administravimo racionalizavimas. Labai aiškiai pastebimas poreikis organizuoti mokymą apie Bendrijos teisę teismų sistemoje. Neseniai sukurtoms valdymo struktūroms reikalingas tam tikras laikotarpis, kad jos sustiprėtų, ir tuomet galėtų demonstruoti savo efektyvumą.

Nors Estija žengė tam tikrus žingsnius reformuodama valstybės valdymą ir teismų sistemą, tačiau būtent dėl ribotų darbo jėgos išteklių pažanga vyksta lėtai ir valdymo trūkumai pastebimi tokiose svarbiose srityse kaip finansų rinkos priežiūra, valstybės pagalbos kontrolė, jūrų transportas, užimtumo ir socialinė politika. Šiuo metu vykstantis finansų kontrolės institucijų pertvarkymas ir regioninės plėtros struktūrų plėtojimas turi būti palaikomas ir suaktyvintas, kad Estija galėtų efektyviai naudotis ES fondais. Teismų sistemoje realiai iškyla žmogiškų išteklių problema: neužtenka teisėjų, o dirbantys teisėjai yra arba jauni ir nepatyrę, arba išsilavinimą ir patirties įgiję buvusio režimo metais. Dėl to reikia organizuoti teisėjų mokymą ir kelti jų kvalifikaciją.

Lietuva. Po "Nuomonės" paskelbimo, buvo įsteigta nemažai svarbių agentūrų ir institucijų. Dar negalima vertinti jų gebėjimo veiksmingai įgyvendinti acquis. Institucijų kūrimo ir administracinių gebėjimų stiprinimas turi įsibėgėti, kad prisitaikytų prie teisės aktų transponavimo tempo, ypač vidaus rinkos ir aplinkosaugos sektoriuose. Daug kur jaučiamas poreikis mokytis, kad būtų gerinama darbuotojų kvalifikacija.

Čekijos Respublika valstybės valdymo reformą pripažino prioritetine, tačiau dar nežengė reikalingų žingsnių, kad politinį įsipareigojimą paverstų konkrečiais veiksmais. Nepaisant to, paskelbus "Nuomonę" buvo patobulinti bankinių ir finansinių paslaugų priežiūros gebėjimai, toliau buvo stiprinamos standartų ir sertifikavimo srities institucijos, o veterinarijos struktūros sustiprėjo.

Po "Nuomonės" paskelbimo Slovėnija nedaug pasiekė valstybės valdymo ir teismų reformos srityse. Įvairiuose sektoriuose taikytos skirtingos administracinius gebėjimus stiprinančios priemonės. Nors stiprinant institucijas pasiekta tam tikra pažanga užimtumo ir socialinių reikalų, žemės ūkio, muitų ir aplinkosaugos srityse, bendros pastangos dar reikalingos vidaus rinkoje, apmokestinimo, valstybės pagalbos bei teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Pastebimas bendras poreikis tiksliau apibrėžti įvairių valdymo struktūrų kompetenciją, turėti daugiau ir geriau pasiruošusių darbuotojų.

Apibendrinant galima pažymėti, kad Vengrija užsitikrino atitinkamą ir tvirtą reputaciją kurdama ir plėtodama savo administracinius ir teisminius gebėjimus, reikalingus įgyvendinti acquis ir užtikrinti jos vykdymo priežiūrą. Latvija, Estija ir Lietuva pasiekė pažangą kurdamos reikalingas struktūras, bet jų pastangos turi būti išlaikomos tame pačiame lygyje, o naujoms struktūroms sustiprėti reikalingas laikas, kad jos galėtų pademonstruoti savo veiksmingumą. Nors Lenkijos, Čekijos Respublikos ir Slovėnijos starto pozicija buvo gana tvirta, jos nepadarė ženklios pažangos po "Nuomonių" paskelbimo. Slovakijoje administravimo ir teismų gebėjimų stiprinimo procesas buvo sustojęs. Bulgarijoje ir Rumunijoje administravimas ir teismai lieka silpni.

Šis pasirengimo narystei aspektas yra nepaprastai svarbi ir būtina išankstinė sąlyga, leidžianti sukurti abipusį pasitikėjimą, be kurio neįsivaizduojama narystė ateityje. Europos Viršūnių susitikimas Madride pabrėžė, kad svarbu ne tik Bendrijos teisės aktus transponuoti į nacionalinę teisę, bet užtikrinti ir tų įstatymų veiksmingą taikymą pasitelkus atitinkamas valdymo ir teismų struktūras, ir tai yra viena svarbiausių stojimo derybų temų. Šiame kontekste svarbu, kad valstybės kandidatės peržiūrėtų savo Nacionalines acquis priėmimo programas ir užtikrintų, jog tame dokumente ne vien būtų pateikiamas paprasčiausias įstatymų priėmimo ir suderinimo grafikas, bet ir smulkiai apibūdintos realios administracinės ir finansinės priemonės, skirtos plėtoti administraciniams ir teisminiams gebėjimams, reikalingiems acquis įgyvendinti ir jos vykdymo priežiūrai užtikrinti.

Komisija pažymi, kad dėl politinės situacijos Kipre, teisės aktų peržiūros procesas neapima viso Kipro ir kad Kipro vyriausybės kvietimui įtraukti Kipro turkų bendruomenę į derybas nebuvo pritarta. Komisija pritaria Tarybos nuomonei, kad “pažanga stojimo kryptimi ir teisingo bei perspektyvaus Kipro problemos sprendimo paieškos natūraliai papildys viena kitą”.

Ataskaita apie Kiprą patvirtina 1993 m."Nuomonę" dėl ekonominių skirtumų dviejose salos dalyse. Kipro Respublikos ekonomikos rodikliai po "Nuomonės" paskelbimo buvo gana geri net realiajam BVP per pastaruosius dvejus metus ženkliai sumažėjus. Žemės ūkis ir turizmas turi problemų dėl nepalankių įvykių. Nepaisant neseniai kilusių fiskalinių problemų, valdžia yra pasiryžusi išlaikyti stabilią makroekonominę aplinką ir palankų klimatą.

Pastaraisiais metais Kipras prarado konkurencingumą tradiciniuose sektoriuose (pramonės ir turizmo); šiuos sektorius būtina pertvarkyti stojimo į ES požiūriu. Tačiau tretinio sektoriaus svarba toliau didėjo, nors tuo metu buvo stengtasi sumažinti didelę šalies ekonomikos priklausomybę nuo turizmo.

Ekonominis atotrūkis tarp salos šiaurinės ir pietinės dalių nuo 1993 m. vis didėjo. Nepaisant to, šiaurinės Kipro dalies integracija neturėtų kelti didelių ekonominių sunkumų.

Kalbant apie acquis, daugelis priemonių, reikalingų palaipsniam prisitaikymui prie acquis, jau yra numatyta Asociacijos sutartyje ir 1988 m. Protokole. Šių dokumentų pagrindu Kipras padarė ženklią pažangą priimdamas acquis; ji ryškiausia Muitų sąjungos kontekste. Tačiau reikia dar nemažų pastangų vidaus rinkos srityje; tai ypač aktualu neapmokestinamom kompanijom, kurių finansinė veikla nevisiškai atitinka galiojančius bankininkystės įstatymus. Jūrų transporto, telekomunikacijų, teisingumo ir vidaus reikalų sritys kelia daugiausia rūpesčių.

Kadangi teisės aktų peržiūra jau atlikta 16 sričių, Kiprui neturėtų iškilti didelių problemų priimant acquis. Apskritai, šalies administracija, atrodo, yra pasirengusi užtikrinti tinkamą acquis įgyvendinimą.

Komisijos atlikta nuodugni padėties Turkijoje analizė patvirtina Darbotvarkėje 2000 nurodytus dalykus.

Politikos srityje susirūpinimą kelia daugybė valdžios institucijų veiklos anomalijų, nuolatiniai žmogaus teisių pažeidimai ir pastovūs tautinių mažumų teisių pažeidimai. Nenormalu yra ir tai, kad civiliai realiai visiškai nekontroliuoja kariuomenės. Sprendimą dėl ypatingos padėties, susidariusios Turkijos pietryčiuose, reikia priimti civilinėmis, o ne karinėmis priemonėmis. Toks sprendimo būdas dar reikalingesnis dėl to, kad dauguma Turkijoje nustatytų pilietinių ir politinių teisių pažeidimų yra tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su padėtimi šiame regione. Išsprendusi šias problemas, Turkija pati turi aktyviai prisidėti prie nesutarimų su kai kuriomis kaimyninėmis valstybėmis sprendimo taikiomis priemonėmis, laikantis tarptautinės teisės principų.

Turkijos ekonomikai būdinga daugelis rinkos ekonomikos ypatumų, visų pirma išplėtota institucinė ir teisinė sistema, dinamiškas privatus sektorius ir liberali prekybos sistema. Turkijos ūkis turi akivaizdų augimo potencialą ir jau yra parodęs, kad sugeba gerai prisitaikyti, ypač Muitų sąjungos atžvilgiu. Iš esmės šie požymiai leistų Turkijai ilgesnės trukmės laikotarpiu sukurti perspektyvią rinkos ekonomiką, galinčią atlaikyti konkurencijos spaudimą. Tam, kad galėtų užtikrinti sklandų savo ūkio veikimą ir gautų iš jo maksimalią naudą, Turkijai reikia sukurti nuolatinę, patikimą ir stabilią makroekonomikos sistemą. Europos strategijoje numatytos priemonės turėtų padėti sumažinti labai didelius įvairių šalies regionų išsivystymo lygio skirtumus.

Kalbant apie acquis, Turkija parodė, kad sugeba priimti ir laiku įgyvendinti daugelį įstatymų, susijusių su Muitų sąjunga. Daugumoje sričių, nustatytų Europos strategijoje, Turkija jau pradėjo įstatymų derinimo su Bendrijos teisės aktais procesą. Iki šio proceso pabaigos reikės dar daug nuveikti, ypač vidaus rinkos srityje (pirmiausia, viešųjų pirkimų ). Be to, kad būtų priimtas acquis, dar reikalinga didelė pažanga sektoriuose, kurie nepriklauso nei Muitų sąjungai, nei Europos strategijai.

Neginčytina, kad Turkija turi administracinių ir teisminių gebėjimų taikyti acquis Muitų sąjungoje. Tačiau šiame etape dar neįmanoma pasakyti, ar ateityje ji sugebės priimti kitas, dar neperkeltas acquis dalis.

5. Malta

1993 m. birželio 30 d. atsakydama į Maltos paraišką stoti į ES, įteiktą 1990 m. liepos 16 d., Komisija paskelbė palankią "Nuomonę". Europos Viršūnių Taryba keletą kartų, paskutinį kartą 1996 m. birželio mėn. Florencijoje, patvirtino, kad stojimo derybos su Malta turėtų prasidėti praėjus pusei metų po tarpvyriausybinės konferencijos.

Tačiau naujoji Maltos vyriausybė 1996 m. spalio mėn. nusprendė laikinai atsiimti paraišką narystei, todėl Malta nedalyvavo plėtros procese, kurį Europos Viršūnių Taryba pradėjo Liuksemburge. 1998 m. vasario mėn. Komisija priėmė pranešimą Tarybai dėl tolesnių santykių su Malta, likusia plėtros proceso nuošalėje; jame daugiausia dėmesio buvo skiriama politinių ir ekonominių ryšių stiprinimui. Be to, 1998 m. balandžio 28 d. Asociacijos taryba su Malta priėmė bendrą deklaraciją dėl tolesnių santykių tarp deklaraciją pasirašiusių šalių.

1998 m. rugsėjo 10 d. laiške pirmininkaujančiai valstybei Malta pareiškė norinti atnaujinti paraišką narystei. Spalio 5 d. posėdyje Taryba paprašė Komisijos pateikti naujausiais duomenimis papildytą 1993 m. "Nuomonę". Šiam dokumentui parengti Komisija pateikė Maltos valdžios institucijoms išsamių klausimų, kurie apima ir "Nuomonėje" neaptartas sritis, pvz., bendrą užsienio ir saugumo politiką bei teisingumą ir vidaus reikalus. Komisija planuoja pateikti Tarybai šią atnaujintą "Nuomonę" apie Maltą kitų metų pradžioje.

6. Plėtimosi procesas

Plėtimosi procesas vyksta palaipsniui, remiantis Europos Viršūnių Tarybos Liuksemburge priimtais sprendimais, siekiant įtraukti kuo daugiau valstybių.

1. Europos Konferencija

Pirmą kartą Europos Konferencija vyko 1998 m. kovo 12 d. Londone, kai susirinko valstybių ir vyriausybių vadovai. Dar kartą Konferencija vyko spalio 6 d. Liuksemburge, joje dalyvavo užsienio reikalų ministrai. Abiem atvejais Turkija kvietimo nepriėmė.

Europos Konferencija, kurią įkūrė Europos Viršūnių Taryba Liuksemburge, yra vienintelis forumas, kuriame valstybės kandidatės gali susitikti su valstybėmis narėmis ir aptarti tarpvalstybinės reikšmės klausimus, tokius kaip teisingumas ir vidaus reikalai, ypač nusikalstamumas ir narkotikai, aplinkosauga, regioninis bendradarbiavimas bei bendra užsienio ir saugumo politika. Konferencija sukėlė daugelio Europos valstybių susidomėjimą.

Konferencijos tikslas - sukurti visas valstybes apimantį plėtros proceso modelį, todėl Konferencijoje turi būti leista dalyvauti tik valstybėms narėms ir valstybėms kandidatėms.

2. Stojimo procesas

Stojimo procesas prasidėjo 1998 m. kovo 30 d. Briuselyje per valstybių narių, Vidurio ir Rytų Europos valstybių ir Kipro užsienio reikalų ministrų susitikimą.

Šis stojimo procesas susideda iš dviejų pagrindinių dalių:

• pasirengimo narystei strategijos, kurios tikslas - leisti visoms valstybėms kandidatėms kiek galima greičiau ir dar neįstojus į ES prisiderinti prie Sąjungos acquis, sustiprinimas;
• derybų su šešiomis valstybėmis kandidatėmis procesas.

Abiem šioms dalims bendra tai, jog jomis siekiama išspręsti svarbiausias kiekvienos valstybės kandidatės problemas per pasirengimo narystei strategiją, kad nereikėtų derybų apsunkinti daugybe pereinamųjų laikotarpių analizių.

1. Pasirengimo narystei strategijos sustiprinimas, Vidurio ir Rytų Europos valstybių naudai

Stojimo partnerystės yra svarbiausi pasirengimo narystei strategijos dokumentai. Jose numatomi acquis priėmimo prioritetai, ypač artimiausio laikotarpio, ir ES pagalba, remiant šiuos prioritetus. Kitų metų antrą pusmetį Komisija siūlys peržiūrėti Stojimo partnerystes, kad prioritetai būtų suderinti su padėtimi kiekvienoje valstybėje narystės kriterijų atžvilgiu. Per šią peržiūrą bus atsižvelgiama ir į tai, kas buvo nustatyta teisės aktų peržiūros metu ir per derybas. Pažymėtina, kad ES neprireikė taikyti sąlygiškumo nuostatos t. y. ji nenustatė, kad kuri nors valstybė nebūtų padariusi pakankamą pažangą įgyvendindama Kopenhagos kriterijus arba nesugebėjusi laikytis Europos Sutarties įsipareigojimų. Tačiau reikės atidžiai stebėti padėtį kai kuriose valstybėse kandidatėse, nes jos nesugebėjo įgyvendinti artimiausio laikotarpio Stojimo partnerystės prioritetų.

Per Europos Sutartyse numatytus Asociacijos komitetų ir tarybų posėdžius su kai kuriomis valstybėmis kandidatėmis priklausomai nuo šių posėdžių tvarkaraščio buvo aptariami Stojimo partnerystės įgyvendinimo būdai. Liuksemburge Europos Viršūnių Taryba pažymėjo, jog svarbu, kad Europos Sutarties institucijos ir toliau būtų struktūros, kuriose galima stebėti acquis communautaire priėmimą taikant tuos pačius metodus ir nepriklausomai nuo to, ar derybos jau pradėtos.

Kiekviena kandidatė parengė nacionalinę acquis priėmimo programą, kurioje išdėstyta, kaip bus įgyvendinami Stojimo partnerystės prioritetai (nurodyti terminai, kiek skirta darbo jėgos ir finansinių išteklių). Valstybių kandidačių buvo paprašyta peržiūrėti savo programas, atkreipiant dėmesį į Komisijos pastabas. Komisija pareikš savo nuomonę apie kiekvieną iš šių programų, kai siūlys peržiūrėti Stojimo partnerystes. Komisija pabrėžia, kaip svarbu, kad per teisės aktų peržiūrą valstybių kandidačių pateikta informacija apie planus priimti acquis darbo jėgos ir finansinių išteklių požiūriu atitiktų su tuo susijusias konkrečias priemones, įtrauktas į nacionalines acquis priėmimo programas. Svarbu, kad sutaptų pozicijos, išreikštos derybų metu, ir pozicijos, išreikštos pasirengimo deryboms strategijoje, ypač Europos Sutarties institucijose.

Valstybės kandidatės aktyviai dalyvauja Bendrijos programose, kur jos gali susipažinti su Sąjungos politika ir darbo metodais. Šiandien, kai jau yra įsigalioję pirmieji Asociacijos tarybų sprendimai, priimti 1997 m. spalio mėn., 1998 m. vasario ir kovo mėn., Rumunijos, Vengrijos, Čekijos Respublikos, Lenkijos ir Slovakijos piliečiai aktyviai dalyvauja programose, skirtose švietimui (Socrates), profesiniam mokymui (Leonardo da Vinci) ir jaunimui (Jaunimas Europai).

Panašūs sprendimai rengiami kitoms programoms. Nuo 1999 m. visų valstybių kandidačių piliečiai, įmonės ir nacionalinės administracijos įsijungs į bendradarbiavimo ir pasikeitimų tinklus pačiose įvairiausiose srityse, tokiose kaip moksliniai tyrimai, kultūra, audiovizualinė politika, aplinkosauga, energetika, visuomenės sveikata, socialinė politika, užimtumas, smulkus ir vidutinis verslas, muitai ir mokesčiai.

Be to, netrukus Komisija perduos Tarybai pasiūlymus dėl valstybių kandidačių dalyvavimo Bendrijos programose ir institucijose. Tais atvejais, kai Asociacijos taryba padaro išvadą, kad valstybė kandidatė taiko acquis, Komisija taip pat pasiūlys tinkamus būdus šioms valstybėms įsitraukti į acquis rengimą.

Pagal Europos Viršūnių Tarybos išvadas, padarytas Liuksemburge, Komisija pasiūlė nuo 2000 metų pasirengimo narystei paramą dukart padidinti šiais būdais:

- sukuriant žemės ūkio instrumentą su 500 mln. ekiu metiniu biudžetu,

- sukuriant struktūrinį instrumentą su 1000 mln. ekiu metiniu biudžetu, skiriamu aplinkosaugos ir transporto projektams finansuoti.

Komisija perorientavo ir PHARE programą, kuriai bus skiriamas 1500 mln. ekiu biudžetas per metus ir kuri ateityje daugiausia bus skirta administraciniams ir teisiniams gebėjimams stiprinti visuose sektoriuose ir investicijoms, susijusioms su acquis priėmimu srityse, kurios nepriklauso aukščiau minėtiems dviem instrumentams. Bus mobilizuoti visi 3 mlrd. ekiu, suteikti kaip negrąžinama pagalba. Prie to dar reikėtų pridėti specialią Europos Investicijų Banko paramą paskolomis (7 mlrd. ekiu). Šios Bendrijos lėšos bus vis labiau mobilizuojamos acquis communautaire priėmimo sistemoje.

Komisija taip pat pasiūlė koordinavimo reglamentą, užtikrinantį, kad šie trys fondai bus suderinti (Bendrųjų reikalų taryba šiuo klausimu politinį sutarimą pasiekė spalio 26 d.). Svarbu, kad valstybės kandidatės jau dabar imtųsi tam tikrų būtinų žingsnių ir sukurtų reikalingas struktūras, kurios įgalintų nuo 2000 m. pradėti įgyvendinti šiuos instrumentus. Remiantis šiuo reglamentu būtų galima palaipsniui decentralizuoti pasirengimo narystei paramą, kaip numatyta Darbotvarkėje 2000, pradedant PHARE programa paeiliui kiekvienam sektoriui ir kiekvienai valstybei, jei bus paisoma keleto aiškių sąlygų, visų pirma dėl finansų kontrolės ir viešųjų pirkimų. Decentralizavimas yra neišvengiamas siekiant padėti valstybėms kandidatėms pasirengti tvarkyti Bendrijos fondus, visų pirma struktūrinius fondus ir bendrą žemės ūkio politiką, tapus ES narėmis.

Pagal PHARE programą tarp valstybių narių ir valstybių kandidačių administracijų pradėta vykdyti giminiavimosi programa. Baigiant ją vykdyti 1999 m. apie 100 pasirengimo narystei patarėjų bus nusiųsta į valstybes kandidates, kad padėtų joms įgyvendinti acquis communautaire.

Labai svarbios yra investicijos, kurių valstybėms kandidatėms reikia acquis communautaire įgyvendinimui. Pasirengimo narystei pagalba bus visokeriopai panaudota tik tuo atveju, jei per ją pavyks mobilizuoti tarptautinių finansinių institucijų (TFI) lėšas. Atsižvelgdama į tai, Komisija 1998 m. kovo 2 d. pasirašė darbinę sutartį su ERPB ir Pasaulio Banku, įtvirtinusią jų bendradarbiavimą ir palengvinančią bendrą finansavimą. 1998 m. spalio mėn. prie šios sutarties prisijungė keturi nauji partneriai: Šiaurės aplinkosaugos finansavimo korporacija (NEFCO), Šiaurės investicijų bankas (NIB), Tarptautinė finansų korporacija (IFC) ir Europos Tarybos Socialinės plėtros fondas. Nuo šių metų pagal Susitarimą dėl plataus masto finansinės paramos infrastruktūrai buvo mobilizuota daugiau negu 900 mln. ekiu (150 mln. ekiu iš PHARE ir 750 mln. ekiu iš TFI) transporto ir aplinkosaugos sričių projektams. Taigi 1 ekiu iš PHARE mobilizavo 5 ekiu iš TFI, o pridėjus lėšas, kurias šiems projektams skyrė pačios valstybės kandidatės, šis skaičius pasiekia 8 ekiu.

Tačiau kandidačių, siekiančių atitikti ES standartus, poreikiai yra per daug svarbūs, kad juos būtų galima patenkinti tik ES subsidijomis, EIB ar TFI paskolomis. ES įmonės taip pat turėtų daugiau investuoti į valstybes kandidates. Kokiose kitose pasaulio šalyse jos šiandien rastų 6 ar 7 proc. augimo tempą? Pavyzdžiui, privatus sektorius turėtų labiau dalyvauti aplinkosaugos sektoriuje, kuris yra nauja “rinka”. Valstybės kandidatės pačios turi sukurti teisinę sistemą (pavyzdžiui, visuomeninių paslaugų frančizes), kuri sudarytų sąlygas privačiam sektoriui padėti valstybėms kandidatėms prisiderinti prie ES standartų per investicijas, kurios negali būti finansuojamos tik iš valstybės “kišenės”.

Galiausiai Komisija pradėjo vykdyti specialų “finansinį susitarimą” dėl 100 mln. ekiu suteikimo 1998 ir 1999 m. Bulgarijai, Latvijai, Lietuvai, Slovakijai ir Rumunijai. Didžiausia šios pagalbos dalis skiriama investicijoms skatinti, ekonomikai pertvarkyti ir kovai su korupcija.

Pasirengimo narystei strategijos įgyvendinimas išryškino keletą problemų, susijusių su opiais klausimais, kuriuos reikia išspręsti rengiantis plėtimuisi.

• Atrodo, kad kalbant apie vidaus rinkos sukūrimą būtina dar kartą pažymėti, “kaip svarbu iš anksto prieš įstojant į ES pritaikyti visus Baltosios knygos, skirtos bendrajai rinkai, elementus”, kaip pažymėta Darbotvarkėje 2000. Deja, paskelbus "Nuomones", valstybės, įskaitant ir tas, kurios atrodė labiausiai pažengusios rengdamosi vidaus rinkai, ėmė skirti mažiau dėmesio svarbioms priemonėms, ypač viešiesiems pirkimams, netiesioginiams mokesčiams, valstybės pagalbos kontrolei. Jei tai pasitvirtintų, tai toks elgesys prieštarautų bendram ir galutiniam tikslui prisijungti prie bendrosios rinkos stojimo į ES metu, kurį kiekviena valstybė kandidatė turi laikyti galutiniu terminu, kaip valstybėms narėms toks terminas buvo 1992 m. gruodžio 31 d. Todėl labai svarbu, kad valstybės kandidatės įvertintų pereinamuoju laikotarpiu ypatingą bendrosios rinkos zonos pobūdį. Šiuo požiūriu reikia užtikrinti, kad valstybės kandidatės neatidėliotų neišvengiamų politinių sprendimų, prisidengdamos paliatyvo pasirengimo narystei strategijoje ieškojimo pretekstu.

• Jei valstybės kandidatės teiktų valstybės pagalbą stojimo išvakarėse, tai būtų nesuderinama su Europos Sąjungos normomis, iškreiptų konkurenciją rinkoje, įskaitant ir Europos Sąjungos rinkas. Siekdama išvengti šios problemos, Komisija ketina pasiūlyti išplėsti pranešimų apie pagalbą ir jos tvirtinimo sistemą, nustatytą Europos Sutartyse, ir paskatinti valstybes kandidates netaikyti nacionalinių preferencijų viešųjų pirkimų rinkose.

• Sienų tarp Europos Sąjungos ir valstybių kandidačių panaikinimas reiškia ne tik pastangas suderinti teisės aktus, ypač vidaus rinkos srityje, bet kartu ir sustiprinti valstybių kandidačių išorės sienų, kurios taps Europos Sąjungos išorės sienomis, kontrolę. Būtina kovoti su organizuotu nusikalstamumu, narkotikų prekyba, nelegalia imigracija. Sąjungos valstybės narės turi būti užtikrintos, kad prieš įstodamos valstybės kandidatės imsis saugumo priemonių, prilygstančių toms, kurios taikomos valstybėse narėse. Todėl svarbu, kad pasirengimo deryboms pakto prieš organizuotą nusikalstamumą, kuris jungia valstybes nares ir valstybes kandidates, tikslai virstų konkrečiais veiksmais. Pasirengimo narystei etape gerokai padidinta pagal PHARE programą šioms sritims teikiama pagalba, apimanti ir mokymą, ir įrangos tiekimą.

• Ir Bulgarija, ir Rumunija pakartotinai prašė išbraukti jas iš bendrojo vizų sąrašo. Jos abi supranta, kad valstybėms narėms nuraminti būtina sustiprinti sienų ir kitokią kontrolę, reikalingą kovai su nelegalia imigracija. Komisija ir toliau rems Bulgarijos ir Rumunijos pastangas prisiderinti prie acquis, ir tai turėtų sudaryti valstybėms narėms galimybę laiku patenkinti šių kandidačių prašymus. Tuo tarpu dabar Komisija prašys valstybių narių pagreitinti vizų išdavimą ir apsvarstyti galimybę palengvinti vizų išdavimo tvarką tam tikrų kategorijų keliautojams.

• Be to, atrodo, kad padėties valstybėse kandidatėse sudėtingumas dėl acquis reikalavimų aplinkosaugos srityje nėra laikomas politiniu prioritetu. Tą rodo tas faktas, kad transponavusios keletą acquis dalių daugelis valstybių kandidačių neapibrėžė investicijų į šią sritį finansavimo strategijos. Šiuo požiūriu Komisijai didelį susirūpinimą kelia tai, kad Lietuvoje, Bulgarijoje ir Slovakijoje nėra konkrečių programų dėl atominių elektrinių, kurios negali būti modernizuotos taip, kad atitiktų tarptautinius saugumo reikalavimus, ir kurių tolesnis eksploatavimas kelia rimtą pavojų visai Europai, uždarymo, ką padaryti buvo įsipareigota pasirašant Branduolinės saugos sąskaitos sutartį ir nustatyta kaip vienas iš Stojimo partnerystės prioritetų.

2. Acquis communautaire analitinis tyrimas (teisės aktų peržiūra)

Europos Viršūnių Tarybos, susirinkusios Liuksemburge, prašymu Komisija surengė analitinį acquis communautaire tyrimą (teisės aktų peržiūrą) dviejose valstybių grupėse: valstybėse, su kuriomis derybos jau pradėtos, ir valstybėse, su kuriomis derybos dar nepradėtos. Teisės aktų peržiūros tikslas - išaiškinti acquis, ir tokiu būdu padėti ją priimti, bei nustatyti, su kokiais sunkumais šioje srityje susiduria valstybės kandidatės. Visos valstybės buvo gerai pasirengusios šiam tikrinimui, kuris patenkino lūkesčius. Atlikusios Bendrijos teisės aktų priėmimo uždavinį, visos valstybės susiduria su sunkumais kurdamos ir įtvirtindamos struktūras, reikalingas šiems teisės aktams veiksmingai ir greitai įgyvendinti.

Nuo 1998 m. balandžio 27 d. iki spalio pabaigos buvo peržiūrėta 16 iš 31 derybų sričių Kipre, Čekijos Respublikoje, Estijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovėnijoje.

Apie kiekvieną iš šių sričių Tarybai buvo pateiktos teisės aktų peržiūros ataskaitos, išskyrus laisvą prekių judėjimą ir išorinius santykius, ataskaitos apie kuriuos bus pateiktos artimiausiu metu. Teisės aktų peržiūros ataskaitos pateikiamos pasiliekant galimybę jas papildyti naujais duomenimis tuo atveju, jei vėliau derybose dalyvautų Kipro turkų bendruomenė.

Neaiškumams išsiaiškinti ir problemoms nustatyti valstybėms padėjo ir dvišaliai susitikimai. Iš pradžių per dvišalius susitikimus valstybių kandidačių pozicija parodė, kad jos gerai supranta derybų sąlygas, siekia transponuoti acquis ir sutrumpinti visus pereinamuosius laikotarpius. Be to, jos savo iniciatyva pateikdavo informaciją apie valstybių teisinio ir institucinio pasirengimo lygį, pažymėdamos, kad iki įstojimo į ES tikisi baigti šį pasirengimą tik su keletu išimčių. Todėl teisės aktų peržiūros procesas, kuris dabar jau apima ir aiškias, ir sudėtingesnes sritis, įkvėpė drąsos ir tikėjimo.

1998 m. balandžio 3 d. Komisija pradėjo analitinį acquis communautaire tyrimą su valstybėmis, su kuriomis derybos dar nepradėtos: Bulgarija, Latvija, Lietuva, Rumunija ir Slovakija.

Komisija ką tik baigė peržiūrėti 28 acquis sritis su šiomis penkiomis valstybėmis pirmame daugiašaliame etape, kuris daugiausia buvo didaktinis. Iki metų pabaigos turi būti ištirtas visas acquis, išskyrus bendrą žemės ūkio politiką, kuri bus išnagrinėta kitų metų pradžioje.

Tiksliau šios problemos bus išskirtos per dvišalius teisės aktų peržiūros susitikimus 1999 m. pirmąjį ketvirtį. Tik po to, kai bus baigta ši dvišalė teisės aktų peržiūros dalis, Komisija galės sudaryti tikslius buhalterinius balansus kiekvienai valstybei kandidatei.

Spalio 5 d. Bendrųjų reikalų taryboje Sąjunga nusprendė pereiti prie pirmų konkrečių derybų su Kipru, Čekijos Respublika, Estija, Vengrija, Lenkija ir Slovėnija. Šis sprendimas buvo pagrįstas valstybių kandidačių pateiktomis derybų pozicijomis skirtomis septynioms peržiūrėtoms sritims: mokslas ir moksliniai tyrimai, telekomunikacijos ir informacijos technologija, švietimas ir profesinis rengimas, kultūros ir audiovizualinė politika, pramonės politika, smulkus ir vidutinis verslas, bendra užsienio ir saugumo politika. Kiekvienai iš šių sričių ir kiekvienai kandidatei Komisija pateikė Bendrų pozicijų projektus.

Valstybės kandidatės nurodė, kad jos daugumoje iš septynių sričių galėtų priimti ir visiškai pritaikyti acquis iki įstojimo. Kandidačių pozicijos rėmėsi darbine hipoteze, kad jos į Europos Sąjungą įstos (Vengrija) 2002 m. sausio 1 d. ir 2003 m. sausio 1 d. (kitos valstybės).

Pateiktos tik kelios paraiškos pereinamiesiems laikotarpiams. Atsižvelgdamos į darbines hipotezes, Lenkija, Vengrija ir Kipras paprašė pereinamųjų laikotarpių telekomunikacijų sričiai. Vengrija paprašė nustatyti pereinamąjį laikotarpį iki 2002 m. gruodžio 31 d. visiškam viešųjų balso telefono ryšio tinklų liberalizavimui. Lenkija norėjo pereinamojo laikotarpio, kurio trukmė dar nenustatyta, tam, kad visiškai įtvirtintų galimybę naudotis tam tikrų dažnių mobilių komunikacijų ryšiu. Kipras paprašė pereinamojo laikotarpio iki 2003 m. gruodžio 31 d. visiškam telekomunikacijų rinkos liberalizavimui ir nacionalinės kontrolės institucijai įkurti. Pramonės politikos srityje Vengrija paprašė 6 mėnesių pereinamojo laikotarpio Europos anglių ir plieno acquis priimti iki 2002 m. liepos 31 d., kol baigs galioti EAPB sutartis. Audiovizualinei sričiai Slovėnijai reikia dvejų metų pereinamojo laikotarpio, kad galėtų visiškai įgyvendinti Televizijos be sienų direktyvas, o Čekijos Respublika prašė iki 2005 m. taikyti laikiną tvarką dėl mokamos ir kabelinės televizijos.

Nepriklausomai nuo Bendros pozicijos, kurią Sąjunga turi pateikti lapkričio 10 d., dabartiniame etape šioms septynioms sritims, kuriose neiškyla daug problemų, nereikia ekstensyvių derybų. Kai prireiks, apie šias sritis reikėtų pateikti naujausią informaciją, atsižvelgiant į tolesnę acquis raidą, ir apsvarstyti jas bendrame derybų kontekste. Reikia tęsti dialogą su valstybėmis kandidatėmis jų pozicijoms (pvz., dėl prašymų pereinamiesiems laikotarpiams ir/arba gebėjimo įgyvendinti parengimo) kitose srityse išsiaiškinti.

Kartu Komisija atliks analitinį acquis tyrimą su kandidatėmis valstybėmis ir reikiamu metu pateiks Tarybai Sąjungos derybinės pozicijos projektus. Komisija tai padarys laiku prieš ministrų ir jų pavaduotojų derybinius posėdžius, kurie turėtų būti surengti per Vokietijos pirmininkavimo laikotarpio pirmąjį 1999 m. semestrą.

4. Speciali Kiprui taikoma strategija

Europos Viršūnių Taryba Liuksemburge priėmė sprendimą dėl specialios pasirengimo narystei strategijos Kiprui. Sprendimas pagrįstas tuo, kad Kipras dalyvauja tam tikruose tiksliniuose projektuose ir Bendrijos programose bei institucijose, taip pat naudojasi technine pagalba, teikiama per TAIEX. Kipras jau dalyvauja trijose Bendrijos programose: Leonardo, Socrates ir “Jaunimas Europai”. Neseniai ši valstybė pasinaudojo TAIEX suteikta technine pagalba stiprinant gebėjimą taikyti acquis.

Šiuo požiūriu Kirpo turkų bendruomenės atstovai kol kas dar nedalyvavo stojimo procese, nors jiems leidžiama dalyvauti programose.

5. Europos strategija skirta Turkijai

Europos Viršūnių Taryba Liuksemburge buvo tos nuomonės, “kad svarbu sudaryti Turkijos parengimo narystei strategiją, visose srityse priartinant ją prie Europos Sąjungos. Šią strategiją turi sudaryti platesnis galimybių, numatytų Ankaros sutartyje, panaudojimas, Muitų sąjungos intensyvinimas, finansinio bendradarbiavimo įgyvendinimas, įstatymų derinimas, Sąjungos acquis priėmimas ir dalyvavimas tam tikrose programose bei institucijose, dėl kiekvienos iš jų priimant atskirą sprendimą”.

1998 m. kovo 4 d. Komisija nusiuntė Tarybai veiksmų programą, kurios tikslas - stiprinti Muitų sąjungą, išplečiant ją iki žemės ūkio ir paslaugų, taip pat ir tolesnis bendradarbiavimas tokiose srityse kaip telekomunikacijų ir informacijos susijungimas, aplinkosauga, energetika ir transportas. Europos strategijos įgyvendinimas buvo pagrindinė nuodugnių diskusijų tarp Komisijos ir Turkijos valdžios institucijų 1998 m. rugsėjo mėn. tema.

Prisimindama finansinės paramos Europos strategijai būtinybę, Europos Viršūnių Taryba Kardife pažymėjo “Komisijos ketinimą apsvarstyti paramos priemones Europos strategijai įgyvendinti ir pateikti tam tikslui reikalingus pasiūlymus”. 1997 m. spalio 21 d. Komisija pateikė Tarybai du pasiūlymus dėl finansinės paramos Europos strategijai.

7. . Išvados ir rekomendacijos

1. Paskelbus "Nuomones" ir pradėjus stojimo procesą, pasirengimo narystei darbas ženkliai pasistūmėjo į priekį. Ataskaitose, kurias Europos Viršūnių Tarybos prašymu pateikė Komisija, įvertinamas kelias, kurį siekdamos narystės nuėjo valstybės kandidatės, besistengiančios, kiekviena skirtingu mastu, ir toliau prisitaikyti prie reikalavimų, susijusių su būsimu Europos Sąjungos valstybių narių statusu.

Vertindama kiekvienos valstybės kandidatės padėtį, Komisija taikė kiek galima objektyvesnius metodus, remdamasi Kopenhagoje Europos Viršūnių Tarybos nustatytais narystės kriterijais, kurie nebuvo niekuo papildyti. Svarbiausia, kad pasirengimo darbas būtų vertinamas globalinio ir kuo daugiau valstybių apimančio proceso mastu ir pagal kiekvienos valstybės kandidatės individualius nuopelnus.

Per pastaruosius pusantrų metų valstybių kandidačių padarytos pažangos analizė nepaskatino Komisijos pakeisti vertinimų, kuriuos ji pateikė 1997 m. liepos mėn. Todėl ji nemano, jog remiantis šiuo metu pateikiamomis ataskaitomis reikėtų teikti naujų rekomendacijų “dėl derybų rengimo ar išplėtimo”, kaip buvo numačiusi Europos Viršūnių Taryba, jei prireiks, 1998 m. pabaigoje.

2. Svarstydama tolesnę derybų plėtrą, Komisija nori pažymėti ypatingą Latvijos padarytą pažangą. Jei pokyčių pagreitis bus toks pat, kitais metais turėtų būti įmanoma patvirtinti, kad Latvija tenkina Kopenhagos ekonominius kriterijus, ir iki 1999 m., pabaigos pakviesti ją pradėti derybas.

Ryškią pažangą padarė ir Lietuva. Tačiau kad būtų galima Lietuvą laikyti atitinkančia Kopenhagos ekonominius kriterijus, kas leistų Komisijai pasiūlyti pradėti derybas, dar reikalingos papildomos priemonės, o kai kuriuos pastarojo meto sprendimus reikia patikrinti praktiškai.

Slovakijoje po rinkimų susidariusi nauja padėtis taip pat leidžia galvoti apie perspektyvas pradėti derybas, jei bus patvirtintas nekintamai stabilus ir demokratiškas jos institucijų darbas. Prieš pradedant derybas taip pat reikės patvirtinti, kad Slovakija ėmėsi priemonių ekonominei padėčiai pataisyti ir jos ekonomikoje atsirado daugiau viešumo.

Bulgarija pasiekė ženklią pažangą stabilizuodama makroekonomiką ir įgyvendindama reformas, kurios, nors ir ankstyvame etape, padeda didinti valstybės tarptautinį konkurencingumą. Rumunija po "Nuomonės" paskelbimo nepadarė tolesnės pažangos, ir jos ekonominė padėtis kelia susirūpinimą. Padedant ES ir tarptautinei bendruomenei, reikia dėti nuolatines pastangas, kad pagreitėtų reformos ir Rumunija grįžtų į pažangos kelią.

3. Ataskaitose susirūpinimą kelia tai, kad kai kuriose valstybėse, su kuriomis jau vyksta derybos, ypač Slovėnijoje ir Čekijos Respublikoje, sulėtėjo acquis transponavimo ir taikymo tempas. Jei šis sąstingis užsitęs, problematiškas taps šių valstybių, kaip būsimų valstybių narių, gebėjimas įvykdyti įsipareigojimus vidutinės trukmės laikotarpiu.
4. Todėl atrodo, kad nepriklausomai nuo padėties kiekvienoje valstybėje ekonominių narystės kriterijų požiūriu, pagal tai, kaip valstybės narės priima acquis communautaire, skirtumas tarp jau pakviestų ir dar tebelaukiančių pakvietimo valstybių nėra labai ženklus, kas dar labiau išryškėjo per teisės aktų peržiūrą. Šis aspektas žymi stojimo proceso globalinį ir kuo daugiau valstybių apimantį pobūdį. Kai atitinkamu metu Europos Sąjunga nuspręs pakviesti deryboms naujas valstybes kandidates, esant panašiam jų pasirengimo lygiui joms nebus labai sunku įsitraukti į jau vykstančias derybas. Svarbu užtikrinti, kad Europos Sutarties institucijos, kurios išlieka Sąjungos santykių su kiekviena valstybe kandidate pagrindas, ir toliau bus privilegijuotos struktūros, kuriose nuolat tikrinamas acquis communautaire priėmimas.
5. Padėtį Turkijoje įvertinus pagal tuos pačius kriterijus kaip ir Vidurio bei Rytų Europos valstybėse, atsiskleidė šios valstybės kandidatės savitumas politinių narystės kriterijų požiūriu. Europos Sąjunga nori išplėsti savo paramą valstybei vykdant ekonomikos reformą ir priimant acquis communautaire pagal Europos strategiją. Tačiau tik pačios Turkijos pareiga pataisyti padėtį šalyje įtvirtinant privalomą demokratiją ir apsaugant žmogaus ir tautinių mažumų teises.
6. Maltai patvirtinus norą vėl prisijungti prie kitų valstybių kandidačių stojimo procese, ką galima vertinti tik palankiai, šios valstybės klausimas turėtų būti nagrinėjamas ateinančiais mėnesiais, remiantis 1993 m. "Nuomonės", numatančios įtraukti šią valstybę derybas, seniau pateiktais naujausiais duomenimis.
7. Šiame etape Europos Konferencija turėtų toliau sudaryti visas valstybes apimantį pagrindą plėtrai įgyvendinti, sukviesdama kartu valstybes nares ir valstybes kandidates. Per daug anksti išplėtus Konferencijos mastą ir pobūdį, jos veikla gali sutapti su kitų tarptautinių institucijų veikla, todėl sumažėtų Konferencijos reikšmė, o kartu būtų stabdomas plėtros procesas.
8. Apibendrinant, pažymėtina, jog nepriklausomai nuo valstybės kandidatės vietos stojimo procese ir derybose svarbiausia, ką parodė Europos Viršūnių Tarybai perduotos ataskaitos, yra tai, kad norint nepažeisti terminų reikia paspartinti pasirengimo narystei tempą. Pradėtos vykdyti pasirengimo priemonės turi apibrėžti, kiek šiuo metu įmanoma, Sąjungos pagalbą šioms valstybėms, o paskui nustatyti pirmosios stojimo bangos tvarkaraštį. Todėl būtina užtikrinti kuo objektyvesnį kiekvienos valstybės kandidatės pažangos, padarytos rengiantis narystei, vertinimą. Dėl tos priežasties Komisija ketina kitų metų pabaigoje pateikti Tarybai tolesnės pažangos ataskaitas, kad ji galėtų, jei įmanoma, priimti sprendimus dėl derybų rengimo ar jų išplėtimo.