Iš plenarinių posėdžių 

2010 m. birželio 15 d. pranešimas VIR

 

IŠKILMINGAS POSĖDIS

skirtas okupacijos 70-mečiui bei Gedulo ir vilties dienai paminėti

 

„Gerbiamoji Seimo Pirmininke,

Pirminikės pavaduotojai,

Ministre Pirmininke,

Ministrai,

Ekscelencijos ambasadoriai,

Mieli kolegos Seimo nariai, brangūs susirinkusieji.

 

Prieš dvidešimt trejus metus prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje disidentai surengė Molotovo-Ribentropo pakto paminėjimą. Ši idėja gimė Antanui Terleckui. Renginio organizatoriais tapo Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas ir Nijolė Sadūnaitė. Reikia nusilenkti šio mitingo organizatoriams ir dalyviams, pirmą kartą okupacijos sąlygomis viešai prabilusiems apie Molotovo–Ribentropo paktą ir jo pasekmes. Po šio pakto pasirašymo praėjus dešimtmečiui poetas Antanas Miškinis tremtyje rašė:

Mes pakelsim kančias, ir kaitras, ir speigus!       

Bet labiau nei nuo šalčio mes drebam,       

Kad išliktų taurus ir garbingas žmogus       

Jis, nešiotojas dieviško prado.      

Jei kas grįšim, tai grįšim kaip žmonės - gražiai        

Pavasariui griaudžiant aplinkui.       

Mūsų niekas daugiau nebeskriaus, neįžeis...       

Ir atleisim saviems kaltininkams.

 

Eilės, persmelktos meile žmogui, išaukštintas jo taurumas ir garbingumas. Šios savybės buvo ir liks pamatinėmis žmogaus vertybėmis.

 

Taip, Molotovo-Ribbenntropo paktas tarptautinių santykių istorijoje buvo neregėto masto nusikaltimas. Archyviniai dokumentai rodo, kad jo užuomazgos kilo iš ankstesnio TSRS ir Vokietijos glaudaus bendradarbiavimo ir sustiprėjo iš daugybės mažesnių sąmokslų, naikinusių Baltijos valstybių nepriklausomybę.

 

Ir nors 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus karui Lietuvos vyriausybė paskelbė išlaikanti neutralitetą, TSRS politikai pradėjo ruoštis Lietuvos pajungimui. Kitą dieną po naujos TSRS – Vokietijos sutarties pasirašymo Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje buvo pasiūlyta aptarti šalių santykius. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos ikikarinių  santykių pagrindas buvo 1920-ujų metų liepos 12 d. pasirašyta Taikos sutartis ir 1926 metų rugsėjo 28 dienos Nepuolimo sutartis. Nepuolimo sutarties laikas buvo prailgintas dukart. Antrą kartą iki 1945 metų gruodžio 31 dienos. Dvidešimt metų abiejų valstybių santykiai vystėsi sutarčių ribose, tačiau 1939 m. spalio mėnuo Lietuvos valstybingumui ir nepriklausomybei buvo lemiamas. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas p a k v i e t ė atvykti į Maskvą tuometinį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį aptarti „abi valstybes dominančių klausimų“. Anot tuometinės spaudos, Lietuvos vyriausybė pasižiūrėjo į šį vizitą kaip į ypatingą Maskvos palankumą, nes Estijos ir Latvijos užsienio reikalų ministrams buvo į s a k y t a atvykti. Deja, tuometinė Lietuvos valdžia dar nesuprato, kokie gali būti klastingi sovietų politikai.

 

Taip atsirado galimybė dviems diktatoriškoms valstybėms savo strateginius klausimus spręsti mažesnių valstybių sąskaita. Šioms didžiosioms valstybėms negaliojo jokie anksčiau pasirašyti taikos susitarimai. Čia pagrindiniai argumentai buvo klasta, apgaulė, jėgos demonstravimas ir ultimatyvūs reikalavimai atsisakyti savo valstybingumo.

 

Birželio 14 d. Lietuvos pasiuntinys Maskvoje L.Natkevičius įteikė TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkui M.Kalininui asmeninį prezidento Antano Smetonos laišką, kuriame buvo patikinama, kad Lietuva išlieka draugiška Sovietų Sąjungai ir jokių viešų ar slaptų sutarčių su kitomis valstybėmis nesudarinėja. Tos pačios dienos vėlų vakarą (apie 23 val. Lietuvos laiku) TSRS Liaudies komisarų Tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų liaudies komisaras V.Molotovas įteikė J.Urbšiui tarybinės vyriausybės ultimatumą Lietuvos vyriausybei, kuriame Lietuva apkaltinta savitarpio pagalbos sutarties laužymu ir jai pateikti trys reikalavimai: 1) suimti ir perduoti teismui vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Valstybės Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, kaip neva tiesiogiai kaltus dėl provokacijų prieš SSRS kariuomenę Lietuvoje; 2) sudaryti naują, Maskvai priimtiną vyriausybę, kuri užtikrintų savitarpio pagalbos sutarties vykdymą; 3) įsileisti į Lietuvą neribotą Raudonosios Armijos kontingentą ir dislokuoti ją svarbiausiuose Lietuvos Respublikos centruose. Atsakyti į ultimatumą Lietuvai buvo skirtos 9 valandos. Juozui Urbšiui paprašius prailginti ultimatumo terminą, V.Molotovas atsakė, kad  kariuomenė rytoj vis tiek žengia į Lietuvą. Tai reiškė Lietuvos Respublikos okupaciją.

 

Visų trijų reikalavimų vykdymas reiškė Lietuvos valstybingumo praradimą. Atkreiptinas dėmesys  į antrą ultimatumo punktą, kuriame buvo reikalaujama sudaryti naują palankią Maskvai vyriausybę. Tai, manau,  buvo labiausiai žeminantis įsakymas, kurį turėjo įvykdyti Lietuvos tuometinė valdžia. Augę ir gyvenę garbingose šeimose, valdžios atstovai sunkiai įsivaizdavo, kaip gali būti įgyvendinama tokia radikali nuostata, kuomet praktiškai turi atsisakyti savo idėjų ir su meile skiepyto patriotizmo jausmo. Šio punkto įgyvendinimas reiškė atvirą kolaboravimą su sovietine valdžia.

 

Nepaisant visų protestų ir notų 1940 metų birželio 15 dieną sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvą. O nuo birželio antrosios pusės Lietuvoje uždrausta visų partijų ir organizacijų veikla, legalizuota kompartija. Sovietinė okupacija pasireiškė nepriklausomos Lietuvos valstybės griovimu, tautinės kultūros niokojimu, bažnyčios ir religinio gyvenimo suvaržymu. Iš bibliotekų buvo išmestos tautinio, politinio, religinio turinio knygos (apie 0,5 mln. knygų), nusiaubti bažnytinio meno muziejaus rinkiniai. Pirmuosius persekiojimus patyrė Bažnyčia. 1940 m. vasarą buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu, uždaryti vienuolynai, uždarytos Telšių, Vilkaviškio, Vilniaus kunigų seminarijos, Kauno universiteto Teologijos fakultetas. Pirmoji Sovietų okupacija  1940 – 1941 m. sugriovė natūralią Lietuvos valstybingumo raidą.  Sovietizuodami Lietuvą, okupantai sunaikino egzistavusią socialinę sanklodą, paniekino žmogaus laisves, žmoniškumo vertybes, įkalino ir ištrėmė tūkstančius „nepatikimų“ ir „priešiškų elementų“. Pirmieji masiniai suėmimai prasidėjo dar 1940 m. liepos mėn. Buvo suimti ir į Sibirą su šeimomis ištremti buvęs ministras pirmininkas Antanas Merkys, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis ir kiti. Vien tik  nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio įkalinta, nužudyta ir ištremta apie 23 000 Lietuvos piliečių. Tais pačiais metais besitraukianti SSRS kariuomenė ir jos represinės struktūros paliko šėtoniškus pėdsakus Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje ir kitose Lietuvos vietose.

 

Šiandien minime liūdną sukaktį Lietuvos istorijoje – okupacijos 70- metį. Šis skaičius susideda iš dviejų Lietuvai lemtingų laikotarpių – 50-ties metų sovietinės okupacijos ir 20 nepriklausomos valstybės metų. Mes negalime pakeisti įvykių tėkmės prieš 50 ar 70 metų, bet galime sąžiningai ir dorai gyventi ir dirbti šiandieninėje Lietuvoje. Mažiau kaltinkime vieni kitus, bet atsakingiau ir stropiau atlikime mums pavestas pareigas. Asmeniniu pavyzdžiu kurkime pilietinę visuomenę. Nepataisoma klaida gali įvykti,  kuomet prarasime dvasines vertybes ir neteksime ryžto ir noro didžiuotis bei džiaugtis savo valstybe. Prisiminkime laisvės kovų dalyvių, nepriklausomybės gynėjų narsą ir pasiaukojimą, kuomet teko grumtis su nepalyginamai stipresniu priešu. Iš jų semkimės stiprybės, Tėvynės meilės ir tikėjimo gražesne ateitimi.

 

Aš, manau, ir daugelis iš Jūsų tikime savo valstybe ir jos ateitimi. Nuoširdžiai tikiu, kad mes galime deramai įamžinti žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimą.  Privalome įrodyti sau ir pasauliui, kad mums brangi Lietuvos istorija, o su ja brangus ir kiekvienas jos pilietis. Neatidėliodami imkimės darbų, nustatant mūsų sūnų ir dukrų žūties bei laidojimo vietas. Būtina rasti galimybių sutvarkyti kapavietes bei kapines tremties vietose ir deramai įvertinti laisvės gynėjų atminimą, pastatant jiems paminklą Vilniaus mieste.

 

Žiaurūs 70 metų istoriniai įvykiai rodo, kokias skaudžias pasekmes daugeliui pasaulio tautų gali turėti gerai apgalvoti, ambicingi, tačiau dvasinio ir dorovinio pagrindo neturintys politikų sprendimai. Šie įvykiai yra istorinė pamoka ir dabarties politikams, priimantiems vien tik ekonomine logika pagrįstus sprendimus. Labai noriu tikėti, kad šių laikų didžiųjų pasaulio valstybių vadovai pasimokę iš praeities klaidų, niekuomet nesiryš savo strateginių tikslų spręsti mažųjų valstybių sąskaita. Negalima statyti ir kurti laimės savo valstybei, pasinaudojus kitų valstybių žmonių kančiomis ir didelėmis netektimis. Sako, kad istorija kartojasi, tačiau šiandien noriu palinkėti visiems mums, kad kartotųsi tik geri ir sėkmingi Lietuvai laikotarpiai.

 

O mūsų tėvai ir protėviai sugrįžo iš tremties gyvi ir mirę, kad atgultų amžinam poilsiui savo žemėje. Sugrįždami, jie parsinešė ir juos palaikančią viltį, kad šie įvykiai nebepasikartos, bus mažiau gedulo dienų, daugiau vilties ir šviesos.

 

O baigti noriu, kaip ir pradėjau poeto Antano Miškinio žodžiais:

 

O Dieve, gailestingasis Teisėjau,

Šaukiuos tarpu gyvybės ir mirties-

Tu pats matai, kaip aš pasibaisėjau

Nudvasintu pasauliu dabarties.

Nuo amžinybės pats jis atsisakė,

Ir atsisakė nuo kilnių darbų.

O geidžia, kiek aprėpt pajėgia akys,

O godui ir geismams juk nėr ribų.

Šios eilės parašytos pakankamai seniai, bet jų prasmė nemažiau aktuali ir šiandien....  Prisikelkime gražiems ir prasmingiems darbams, įrodykime visi drauge, kad galime ir privalome eiti garbingu ir  tiesiu  Lietuvos keliu.“

 

Vida Nacickaitė,

Ryšių su visuomene skyrius, tel. 2396203