Iš plenarinių posėdžių 

2010 m. birželio 15 d. pranešimas VIR

IŠKILMINGAS POSĖDIS

skirtas okupacijos 70-mečiui bei Gedulo ir vilties dienai paminėti

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, kviesdama į tribūną tarti žodį sovietmečio disidentą, vieną iš 45 pabaltijiečių Memorandumo kūrėjų kunigą Julių Sasnauską, atkreipė dėmesį, kad šiuo Memorandumu pirmąkart nuo okupacijos pradžios buvo garsiai pasauliui priminta apie 1939 m. Vokietijos Reicho ir Sovietų Sąjungos slaptuosius protokolus ir tų protokolų pasekmes – Baltijos valstybių okupaciją. „Mes esame įsitikinę, kad pasaulio visuomenės tylėjimas skatina buvusius, esamus ir būsimus agresorius“, savo garsiajame Memorandume prieš 31 metus teigė 45 drąsiausi tų laikų lietuviai, latviai ir estai, vėliau labai skaudžiai sumokėję už šią pareikštą tiesą“, – pažymėjo Seimo Pirmininkė I. Degutienė.

Kunigo Juliaus Sasnausko kalba

„Didžiai gerbiamieji šio ypatingo Seimo posėdžio dalyviai, sunku patikėti, kad šiandien pirmą kartą per atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį taip garsiai ir taip svariai minime okupacijos metines. Pirmą kartą pasiryžtame kalbėti iš esmės ir pasakyti tiesą, kodėl Lietuva prarado tūkstančius savo žmonių ir kodėl mes patys šiandien nesame tokie, kokie norėtume ir galėtume būti.

1940 metų birželio 15 d. nėra šiaip sau atmintina diena, pasimetusi tarp kitų vasaros švenčių bei minėjimų. Tai skaudžiausia ir svarbiausia XX amžiaus Lietuvos istorijos data, nuo kurios suvokimo bei  vertinimo priklauso ne tik nuoseklus, teisingas mūsų praeities per…, bet ir galimybė toliau kurti savo valstybingumą ir auginti laisvus žmones laisvoje valstybėje.

Kodėl iki šiol tylėjome apie 1940 m. birželį? Kodėl Nepriklausomoje Lietuvoje bijota žodžio „okupacija“? Kodėl reikėjo laukti tiek metų, kad šios datos prisiminimas pasiektų Seimo tribūną? Nedėliosiu čia sąmokslo teorijų, nors pamąstyti tikrai yra apie ką.

Neišeina teisintis, kad viskas šiemet lemia tie apvalūs skaičiai, juk buvo ir 60-metis ir jau visai apvalus – 50-metis, bet, rodos, lyg būtų galiojusi visuotinė komanda užsičiaupti ir negalvoti apie tai.

Jau neprisimenu motyvų, kodėl vietoj okupacijos minėjimo pasirinkta Gedulo ir Vilties diena. Taip, ji galėtų atrodyti ramesnė, taikingesnė, politiškai korektiškesnė, gal net dvasingesnė. Joje lengvai įsitenka visi atleidimo bei santarvės lozungai, tačiau jos vienos niekada nebus gana. Ir ne vien todėl, kad masinės 1941 m. birželio represijos buvo tik įvykusios krašto okupacijos logiška pasekmė. Dar svarbiau, kad be nuorodos į okupaciją mūsų tautos kančių keliai netenka teisingumo ir atsakomybės matmens.

Labai svarbu suskaičiuoti aukas, jas apraudoti ir pagerbti, tačiau nei gedulas, nei viltis nėra tikri, kol nepasakome, kodėl keli šimtai tūkstančių žmonių neteko namų, buvo kankinami lageriuose ir žudomi. Antai, armėnai visame pasaulyje nesiliauja, siekia, kad 1915–1917 metų įvykiai pasaulio valstybių būtų pripažinti genocidu. Ukrainiečiai trokšta visos tiesos apie golodomoro priežastis, lenkai spaudžia savo didžiuosius kaimynus – Chatynės tragediją pavadintų tikruoju vardu. Ir tai nėra vien propagandinės kampanijos ar politiko žaidimai.

Jeigu tik praleidžiamas …teisingumo ir atsakomybės matmuo, totalitarinių režimų aukos, net ir pagerbtos paminklais, bet minima dienomis, labai nesunkiai apauga banalybė, įgyja normalumo „statusą“ arba išvirsta klaikiomis Grūto parko grimasomis.

Kita vertus, Lietuvos okupacijos faktas eina išvien su žinia apie herojišką tautos pasipriešinimo pavergėjams. Nuo pat 1940 m. birželio iki istorinės kovo 11-osios okupacinis režimas Lietuvoje neturėjo ramybės ir negalėjo jaustis teisėtas bei visuotinai priimtas. Daugybė vyrų ir moterų, atvirai ir slapta kovodami su okupantais, per 5 nelaisvės dešimtmečius išlaikė laisvos Lietuvos idėją. Tai provokavo vis naujas represijas ir didino aukų skaičių, bet kartu skelbė galimybę nesusitaikyti su okupaciją ir išsaugoti nepriklausomybės vizija.

Tik tada, kai be užuolankų ir išsisukinėjimų sakome, kas iš tiesų buvo 1940 m. birželis, galima tikėtis pasididžiavimo savo valstybe, patriotizmo ir pilietiškumo vertinimo, moralinių vertybių išryškinimų. Ne veltui buvo laisvės kovotojai ir disidentai šiandien su nerimu pastebi, kad peržengiama laisvės kovų prasmės riba, kad rezistencijai viešai keliami priekaištai, o kolaboravimas su okupantais ne tik teisinamas, bet ir paverčiamas dorybe. Toks reiškinys dėsningas, tai tylai be ignoravimų, kurios susilaukė okupacijos faktas.

Garsiai kalbame apie susitaikymą ir žaizdų gydymą, bet iš tikrųjų tik deformuojama tautos atmintis ir kuriamos prielaidos naujam neteisingumui tarpti. Kaip niekad anksčiau mūsų žmones apimantis jausmas, kad teisingumo Lietuvoje nėra, mano manymu, irgi liudija, koks pragaištingas yra kelias, nuvertinantis moralinio pasirinkimo svarbą, sąmoningai sumaišantis gėrio ir blogio teritorijas.

Lotynų kalbos žodyne tikrindamas žodžio „okupacija“ reikšmes, aptikau, kad jis gali reikšti ne tik užgrobimą ar pasisavinimą, bet ir apsėdimą. Tai, kas prasidėjo Lietuvoje 1940 m. birželį, galėjo būti papildomai aiškinama ir šiuo terminu. Kodėl praėjus 70 dešimtmečiams, iš kurių du pastarieji jau priklauso laisvei ir nepriklausomybei per Lietuvą vis ritasi baimės, pykčio, neapykantos, melo bangos?

Išdardėjus paskutiniam tarybiniam tankui, turėjome bent jau dvasiškai atsitiesti, pakelti galvas, pradžiugti. Bet juo toliau, juo didesnis mūsų pasimetimas ir netikėjimas laisve bei demokratija. Nemažai savo gyvenimo sričių, Prezidentas ypač ten, kur susitinka širdis ir protas, sąžinė ir gera valia, mes negailestingai ritamės žemyn, užuot augę ir brendę, mokęsi meilės bei solidarumo, darniai siekę bendrojo gėrio. Tik dabar pradedu suprasti, kad komunistinė okupacija, pasiglemžusi dvi žmonių kartas, buvo daug baisesnis ir pavojingesnis dalykas, nei rodėsi tada, kad taip lengvai ko ne per vieną naktį krito žemyn raudonos vėliavos ir išsiskleidė mūsų brangioji laisvės trispalvė.

Viešpatie, koks naivumas buvo galvoti, kad režimas, pražudęs milijonus, o gyvuosius palenkęs melo, baimės ir prievartos sistemai, gali praeiti be pėdsakų lyg sapnas. sovietinė okupacija iš tiesų veikė pagal visas klasikines piktosios dvasios apsėdimo taisykles bei taktika. Žinoma, tai tik palyginimas, ne kokia nors ištarmė ar kvietimas ieškoti …pagalbos. Tačiau akivaizdu, kad kažin ką labai svarbaus turime pradėti iš naujo, tarsi, pirmąją laisvės dieną. Išgryninę kai kurias sąvokas bei reiškinius, atsijoję melo grūdus, atlikę atgailą, be lozungų, be optimistinių šypsenų veikiau rūsčiomis minelėmis, kaip sakė Vaižgantas. Visi buvome parblokšti ir sužeisti 1940 m. birželį. Tebesinešiojame, net ir laisvėje gimusieji, deja, tebesinešioja ano apsėdimo žymes. Visi reikalingi išlaisvinimų ir išgydymų. Kitaip ir toliau nebūsime nei ramūs, nei laimingi.

Labai tikiuosi, jog šiandienis okupacijos minėjimas, taip ilgai ir sunkiai skynęsis kelią į šią salę, ženklins dar vieną mūsų atgimimo pradžią. Visiems meldžiu Dievo šviesos ir palaimos.“

Vida Nacickaitė,

Ryšių su visuomene skyrius, tel. 2396203