2010 m. birželio 16 d. pranešimas VIR
Gerbiamieji Konferencijos dalyviai,
Gerbiami svečiai ir visi čia susirinkusieji,
Vasaros pradžia Lietuvai visada bus paženklinta skaudžių ir tragiškų istorinių įvykių ženklu. Nuo pat 1940-ųjų, kai sovietinė kariuomenė okupavo mūsų valstybę ir prievarta įtraukė į paskutinės 20-ojo amžiaus imperijos sudėtį, minime šią datą, pagerbdami savo žuvusius ir ištremtus žmones, prisimindami visas okupantų režimo aukas. Nėra abejonių, kad mūsų tautai ir valstybei tai vienas skaudžiausių išgyvenimų, viena juodžiausių patirčių, kuri savo padariniais daugelio istorikų laikoma didžiausia per visą istoriją išgyventa Lietuvos tragedija.
Tačiau tai buvo ne tik lietuvių nelaimė. Tą patį išgyveno mūsų likimo draugės Latvija ir Estija, ne menkesnis teroras jau beveik metus tęsėsi kitoje kaimyninėje valstybėje nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos draskomoje Lenkijoje. Antrojo pasaulinio karo rėmuose vyko visuotinė tragedija, tačiau Rytų Europos šalys patyrė dvigubą grėsmę turėjo laviruoti tarp dviejų okupantų, ir išsilaisvinimas nuo vieno iš jų nereiškė sugrįžimo į laisvę, demokratiją ir normalų gyvenimą. Todėl karo pabaiga Rytų ir Vidurio Europos tautoms, o ypač Baltijos valstybėms virto tragedijos tąsa, bet ne pabaiga, ne išėjimu iš kalėjimo į laisvę.
Juolab kad tokiu kalėjimu tapo savi namai, sava žemė, geležinės uždangos atskirta nuo likusio pasaulio. Apie šiuos procesus kalba istorikai, tarptautinės teisės profesionalai, politologai. Mums, sovietinį košmarą išgyvenusiai tautai, malonu girdėti, kad buvusi santvarka smerkiama, o jos vardu daryti nusikaltimai keliami į dienos šviesą. Džiugu, kad Europa vaduojasi iš dvidešimtojo amžiaus vidurio isterijų, o skaidymąsi, priekaištus ir senas nuoskaudas keičia normalus ir atviras bendravimas.
Tai geriausia, kas galėjo įvykti su geležine uždanga ir jos padariniais, tai stipriausias paliudijimas, kad geležinė uždanga iš tikrųjų sugriuvo. Ar su Berlyno sienos griuvimu, ar su paskutinės imperijos subyrėjimu nelabai svarbu. Daug svarbiau, kad Europa ir pasaulis kuo greičiau atsikratytų geležinės uždangos palikimo, medicinos terminu kalbant liekamųjų reiškinių: politikoje, ideologijoje, požiūriuose, o svarbiausia savo viduje. Nugriauti sieną Berlyne buvo lengviau, nei nugriauti nepasitikėjimo ir įtarumo sienas žmonių, tautų ir valstybių bendravime, ypač nuoskaudas išgyvenusių žmonių atmintyje, mąstyme, emocijose.
Kad būtume iš tikrųjų europietiškai mąstantys ir besielgiantys žmonės, kad būtume laisvi ne formaliąja politine, o humaniškiausia ir kūrybiškiausia šio žodžio prasme. Tiesa padarys Jus laisvus skelbia Šventasis Raštas, o gyvenimas tai diena po dienos, metai po metų, amžius po amžiaus liudija.
Todėl linkiu ir mums visiems, ir šios Konferencijos dalyviams, ir kartu visiems mūsų šalių žmonėms, visoms tautoms: nebijokime tiesos. Kad ir kokia nemaloni ar nepalanki ji kartais būtų vienai ar kitai valstybei, tautai, žmogui. Tai vienintelis kelias eiti į susikalbėjimą, į abipusį supratimą ir pagarbą, į žmoniškąjį, tautinį ir valstybinį solidarumą. O tai savo ruožtu vienintelis kelias Europai neprarasti savo pamatinių vertybių, neprarasti savo veido ir sielos. Vienintelis kelias sugriauti geležinę uždangą galutinai ir negrįžtamai ne tik istorine bei politine, bet ir žmoniškąja prasme.
Dėkoju visiems, kurie negaili laiko nei pastangų šiam prasmingam darbui. Vienu iš tokių laikau ir šiandieninę Konferenciją, kurios dalyvius nuoširdžiai sveikinu susirinkus čia, Vilniuje. Linkiu tiesa ir atvirumu pagrįsto bendravimo tiek su istorija, tiek ir tarpusavyje. Nuo kalbėjimo, susikalbėjimo ir sutarimo mes galime keliauti į priekį.
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
