Brangūs Holokausto aukų artimieji,
Minėjimo svečiai,
Nuo žiaurių Antrojo pasaulinio karo įvykių prabėgo daugiau nei šešiasdešimt metų. Atrodytų, tikrai ilgas laiko tarpas, per kurį užaugo kelios kartos. Tačiau ir šiandien sunku suvokti, kaip galėjo XX amžiaus viduryje įvykti tokia tragedija, sunaikinusi didžiąją žydų tautos sūnų ir dukterų dalį. Prašau visus pagerbti jų atminimą tylos minute. Ačiū.
Žydų tautai padaryti nusikaltimai, jų mastas, žiaurumas ir beprasmybė vėl ir vėl kelia klausimą: kaip tai galėjo atsitikti? Juo labiau Europoje, vadinančioje save senuoju žemynu ir pasaulinės kultūros lopšiu. Deja, tuo metu Europos istorija ir kultūra patyrė didžiulę netektį, o kartu pažeminimą ir gėdą. Ar gali būti kas nors gėdingiau už faktą, kad daugybė žmonių užsimerkia prieš tokių pat žmonių mirtį? Kas šioje situacijoje baisiau milijonų mirtys ar milijonų abejingumas? Kur tomis dienomis glūdėjo krikščioniškoji kultūra ir ne kartą deklaruoti idealai? Neturiu atsakymų į šiuos klausimus, bet žinau, kur buvo slepiamas teisingumas ir žmogaus teisė vadintis žmogumi. Lietuvos ūkininkų rūsiuose ir inteligentų butuose, šeimose ir bažnyčių klebonijose ten, kur rado galimybę pasislėpti ir išsigelbėti didžiausios karo aukos.
Žmonės, likę gyvi per holokaustą, šiandien garbaus amžiaus senoliai. Daug jų iškeliavo į Anapilį, tikiuosi, vis dėlto tikėdami šviesiąja, teisingąja žmogaus sielos dalimi. Gyvų holokausto liudininkų ir jų artimųjų akyse dega skausmas, tačiau, tikiu, kad jų širdyse teberusena ir tikėjimas tais, kurie slėpė ir gelbėjo iš mirties. Kurių dėka mes šiandien galime išlikti žmonėmis tikinčiais ir pasitikinčiais, atsiprašančiais ir atleidžiančiais, lydimais širdgėlos, tačiau ir vilties.
Nuoširdžiai lenkiuosi visiems, kurie saugojo tą viltį ir, gelbėdami žydų tautybės žmones, gelbėjo pačią žmogiškumo esmę. Mintimis nuoširdžiai apsikabinu su visais, kuriems tebeskauda, kurių atmintis nuolat grįžta į XX amžiaus vidurį, į tėvų ir brolių, draugų ir artimų žmonių mirties metą. Nuoširdžiai užjaučiu šiuos žmones ir žemai lenkiuosi čia ir viso pasaulio kapuose gulinčių Holokausto aukų atminimui.
Lenkiuosi gyviesiems, lenkiuosi mirusiems.
Irena Degutienė
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
