Vėliava spalvų (ir kitų ženklų) junginys tai tautos ir valstybės skiriamasis simbolis, reiškiantis garbę bei pripažinimą tarp kitų tautų ar šalių.
Lietuvos valstybės vėliavą, kitas vėliavas, jų aprašymus, oficialaus naudojimo Lietuvos Respublikoje principus ir tvarką, atsakomybę už vėliavų iškėlimo tvarkos pažeidimus ar vėliavų išniekinimą, vėliavų gamybą ir priežiūrą reglamentuoja Lietuvos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas.
Pirmą kartą lietuvių vėliava istoriniuose šaltiniuose minima XIV a. pabaigoje Vygando Marburgiečio kronikoje aprašant 1337 m. kryžiuočių kautynes su lietuviais prie Bajerburgo pilies (Veliuona). Tačiau ten nėra nurodyta, kaip ji atrodė. XV a. Jano Dlugošo istorijoje, kalbant apie Žalgirio mūšį 1410 m., minima, jog Vytautas atsivedė 40 lietuvių pulkų, kurie visi turėjo raudonas vėliavas. 30 lietuvių pulkų tada turėjo raudonas vėliavas su baltu raiteliu ant bėro, juodo ar obuolmušio žirgo; 10 pulkų su Gediminaičių stulpais. Lietuvių pulkų vėliavos Žalgirio mūšyje turėjo įvairius žemių (kunigaikštysčių) arba kunigaikščių vardus Vilniaus, Kauno, Trakų, Medininkų, Žygimanto Kaributo ir pan. Manoma, kad vėliavas su Gediminaičių stulpais turėjo iš Vytauto tėvonijos Trakų žemės atvykę pulkai. O vėliavos su raiteliu priklausė pulkams iš kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemių. Vėlesniuose istoriniuose šaltiniuose kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava apibūdinamas raudonas audeklas su baltu raiteliu abiejose pusėse; tokia LDK vėliava išliko iki pat XVIII a. pabaigos. LDK vėliava ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio vėliava, kaip tai buvo įprasta viduramžių ir naujųjų laikų Europoje, sutapo, nes valdovas įkūnijo valstybę ar valstybės dalį (Abiejų Tautų Respublikoje).
Nuo XVIII a. pabaigos Europoje įsivyravo tendencija valstybėms susikurti nacionalines vėliavas, kurios paprastai būdavo įvairių spalvų juostų deriniai. Šią tendenciją ypač sustiprino savo senąją vėliavą į juostuotą vėliavą per Didžiąją prancūzų revoliuciją pakeitusi Prancūzija. Kai kurios Europos valstybės tautinėmis vėliavomis patvirtino senąsias valstybės vėliavas, kaip antai Danija. Dėl inkorporavimo į Rusijos imperiją Lietuva ilgai negalėjo svarstyti tautinės vėliavos projekto. Nuo XVII a. žinoma Mažosios Lietuvos vėliava žalia, balta ir raudona. Nuo XIX a. antrosios pusės Lietuvos vėliavų projektų, tarp jų ir dabartinės geltonos, žalios, raudonos, buvo sukurta ir gausiose lietuvių kolonijose JAV. Pirmą kartą tai, kokia turėtų būti tautinė vėliava pačioje Lietuvoje, svarstyta Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. Jonas Basanavičius prieš pat šį visuomenės atstovų susirinkimą pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau J. Basanavičiaus pasiūlymas daug kam buvo nepriimtinas.
Rimtos diskusijos dėl šalies vėliavos Lietuvoje atsinaujino tik 1917 m. Lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime pas J. Basanavičių nutarta vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių spalvų. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos, kuria ir buvo papuošta per konferenciją Vilniaus miesto teatro salė, projektą. Šios dvi spalvos labiausiai dominavo tautiniuose drabužiuose, juostose. Tam pritarė ir JAV lietuviai. Tačiau konferencijos dalyviams A. Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri. Per konferenciją buvo parengtas dar vienas Lietuvos vėliavos projektas archeologo Tado Daugirdo, kuris daugiau nei kiti vėliavų kūrėjai buvo susipažinęs su heraldika. Jis pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų įvesti ploną geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą. Lietuvių konferencija dėl vėliavos galutinai nieko nenusprendė, bet pavedė tai išspręsti sudarytai Lietuvos Tarybos komisijai, kurią sudarė J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius ir T. Daugirdas. Komisija nusprendė A. Žmuidzinavičiaus vėliavos projektą papildyti dar viena geltona spalva. Galutinai Komisijos priimtame 1918 m. balandžio 19 d. Lietuvos vėliavos projekte yra trys vieno pločio horizontalios juostos geltona, žalia, raudona.
1918 m. Lietuvos Taryba patvirtino šį projektą laikinąja Lietuvos valstybės vėliava, tačiau ji tautoje prigijo. Tiesa, Lietuvos Taryba patvirtino ir istorinę vėliavą, kurios vienoje pusėje vaizduojamas baltas raitelis raudoname lauke, o kitoje pusėje Gediminaičių stulpai. Pirmojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje 1922 m. ir 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyta viena valstybės vėliava geltonos, žalios, raudonos spalvų junginys. Tik 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje trispalvė pavadinta Lietuvos tautos vėliava. Istorinė vėliava buvo naudojama Respublikos Prezidento. Ir vis dėlto diskusijos dėl Lietuvos valstybės vėliavos tada nesibaigė, nes geltonos, žalios, raudonos spalvų derinys heraldikos požiūriu buvo netinkamas. Buvo parengti du naujų baltos, raudonos, geltonos spalvų trispalvių projektai. 1940 m. gegužės mėn. Valstybės herbo komisija buvo nutarusi pateikti Respublikos Prezidentui naują geltonos, raudonos ir baltos vėliavos projektą (su raiteliu per vidurį iš vienos pusės ir su Gediminaičių stulpais iš kitos), kuris nebuvo spėtas įgyvendinti iki 1940 m. prasidėjusių kelių okupacijų ir aneksijos. 1940 m. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas vietoj trispalvės valstybine paskelbė raudoną vėliavą su auksiniu pjautuvu ir kūju kairiajame kampe (nuo 1953 m. raudoną, baltą ir žalią su pjautuvu ir kūju kairiajame kampe).
Okupaciniu laikotarpiu įvairiomis progomis (ypač Vasario 16-osios) žinomų ir nežinomų disidentų tautinė trispalvė kai kuriuose objektuose, viešose vietose būdavo iškeliama slapta kaip pasipriešinimo režimui ženklas.
1988 m. vasarą visuomenės disidentų organizacijos, taip pat Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (vėliau Sąjūdis), ėmė viešai naudoti geltoną, žalią ir raudoną vėliavą, kuri buvo laikoma tautine, nes dar egzistavo oficiali Lietuvos SSR vėliava raudona, balta ir žalia, su kairiajame kampe esančiu pjautuvu ir kūju. 1988 m. lapkričio 18 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos vienuoliktojo šaukimo dešimtoji sesija pakeitė LSSR Konstituciją ir pripažino geltoną, žalią ir raudoną vėliavą valstybės vėliava. 1989 m. sausio 25 d. LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, remdamasis tarpukario valstybės vėliavos pavyzdžiais, patvirtino jos spalvas geltona, artima oranžinei, sodriai žalia ir raudona, artima purpurinei.
1992 metais Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimtos, dabar galiojančios Konstitucijos 15 straipsnis taip pat nustato, kad valstybės vėliavos spalvos geltona, žalia, raudona.
Valstybės vėliava 19181940 m. ir nuo 1988 m. (spalio 7 d. vėl buvo iškilmingai iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte)
Valstybės (tautinę) vėliavą sudaro audeklas, susidedantis iš trijų lygių horizontalių juostų: viršutinė geltona, vidurinė žalia, žemutinė raudona.
Lietuvos valstybės vėliava, Lietuvos valstybės istorinė vėliava, kitos vėliavos, taip pat vėliavų atvaizdai visada turi atitikti šių vėliavų spalvų etaloninį atvaizdą (pagal Pantone sistemą) ir matmenis.
Lietuvos valstybės vėliavos ir Lietuvos valstybės istorinės vėliavos audeklo pločio ir ilgio santykis turi būti 3:5. Paprastai prie, virš ar ant pastatų keliamos Lietuvos valstybės vėliava yra 1 metro pločio ir 1,7 metro ilgio, Lietuvos valstybės istorinė vėliava 1 metro pločio ir 1,7 metro ilgio.
Lietuvos valstybės vėliava ir Lietuvos valstybės istorinė vėliava gali būti ir kitokių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų matmenų, tačiau šių vėliavų audeklo pločio ir ilgio santykis visada turi atitikti vėliavos įstatyme nustatytą santykį.
Geltona spalva reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia simbolizuoja gamtos grožį, laisvę ir viltį, raudona žemę, drąsą, pralietą už tėvynę kraują.
Neatmestina galimybė, kad ateityje Lietuvos valstybės vėliava gali būti įteisinta istorinė vėliava raudona su sidabriniu raiteliu, atsižvelgus į neatšauktą Lietuvos Tarybos (1919) sprendimą. Šiuolaikiniame pasaulyje pagrindinės valstybių vėliavos yra nacionalinės. Valstybės vėliava iš tikrųjų priklauso tik valstybei. Tai turėtų būti ypatingomis progomis ir mažai kur iškeliamas šalies simbolis. Lietuvos trispalvė galėtų tapti tautos vėliava, o senasis simbolis baltas Vytis raudoname fone galėtų tapti valstybės vėliava. Valstybės vėliava būtų iškeliama per didžiąsias šventes garbingiausiose Lietuvos miestų vietose. Pavyzdžiui, Lenkijoje yra ir plačiai naudojama tautinė baltos ir raudonos spalvų vėliava bei valstybinė, kuri yra ta pati tautinė, tik puošta Lenkijos herbu ereliu. Pastarosios vėliavos bet kada plevėsuojant nepamatysi. Jau baigėsi diskusijos dėl Lietuvos istorinės valstybės vėliavos įteisinimo, greta tautinės ir Prezidento vėliavos; ji įteisinta Vėliavos įstatymu.
Labiausiai pastebime, kai Lietuvos valstybės vėliava iškeliama prie valstybinės valdžios ar savivaldos institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų pastatų, gyvenamųjų namų. Pagal įstatymą ji privalo būti iškelta (nuo 7 iki 22 val.) Vasario 16-ąją, o kitos dienos nustatytos Vyriausybės nutarime Dėl Lietuvos valstybės vėliavos iškėlimo. Vyriausybės sprendimu valstybės vėliava Lietuvoje keliama sausio 1-ąją, sausio 13-ąją, vasario 24-ąją, kovo 11-ąją, birželio 14-ąją, birželio 15-ąją, liepos 6-ąją, liepos 15-ąją, rugpjūčio 23-iąją, rugsėjo 1-ąją, rugsėjo 23-iąją, spalio 25-ąją, lapkričio 18-ąją ir lapkričio 23-iąją.
Dabar senosios istorinės vėliavos elementų yra ir Lietuvos Respublikos Prezidento vėliavoje.
Šaltiniai:
Rimša, E. Lietuvos valstybės (tautinė) vėliava. Lietuvos Respublikos Prezidento vėliava. Lietuvos heraldika. Sudarė Edmundas Rimša. Vilnius: Baltos lankos, 1998, t. 1, p. 1924.
Girdvainis, J. Nesiliesk prie valstybės Trispalvės. Respublikos priedas Julius. 2002, vasario 15, p. 3.
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Įstatymas Dėl Lietuvos valstybės vėliavos.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl Lietuvos valstybės vėliavos iškėlimo.
